100 tonų M. Navako meno

Nacionalinės premijos laureato Mindaugo Navako retrospektyvinė paroda "Šlovė buvo ranka pasiekiama" pakeri prasmių polifonija.

Daugiau nei metų įvykis

Pagaliau atėjo karščiai, nes kokia vasara, jei nesvyla miesto asfaltas ar kaimo kelio smėlis (ant abiejų basomis geriau nelipti), jei vanduo ežerų pakraščiuose nesušyla iki žmogaus kūno temperatūros, o Palangoje lengvai gali rasti nakvynę. Ir štai ji, vasara! Įkaitęs miesto betonas puikiai atmuša karščio bangas tiesiai į praeivius, tad tokią dieną itin maloni kondicionuojamų muziejų ir galerijų vėsa. O ir menas turėtų būti patiriamas nors kažkiek kitaip nei apniukusią lietingą dieną.
Ypač jei tai skulptūros, kurios eksponuojamos ir lauke aplink Nacionalinę dailės galeriją. Be abejo, skulptoriaus Mindaugo Navako 1977–2014 m. retrospektyvinė paroda "Šlovė buvo ranka pasiekiama" yra ne tik itin svarus metų meninio gyvenimo įvykis. Tai vienas didžiausių Nacionalinės dailės galerijos projektų nuo jos atidarymo 2009 m., jungiantis išorines ir vidines erdves.

Vien kuratorės Elonos Lubytės apibūdinimas "šimtas tonų meno" verčia suklusti, nes tai kalba apie įspūdingus dydžius ir kitą sunkiąją artileriją – akmenį, betoną, metalą. Taip, ši paroda nepadarytų gėdos bet kuriai šiuolaikinio meno galerijai.
Štai mintimis nukeliu didįjį "teleskopą" ("Įstrižas cilindras"), artėjant net užstojantį pačios galerijos pastatą, nukreiptą į puikų upės ir miesto vaizdą, atsiveriantį nuo kalno, perkeliu šį teleskopą prie Pompidu centro Paryžiuje. Ir viskas gerai. Stovėtų sau nukreiptas jau į Meno Šventovės langus ir nedarytų gėdos autoriui. Tuo labiau kad pro šį teleskopą neįmanoma pažiūrėti, apeinu aplink kęsdama net spengiantį ausyse saulės plieskimą – ir nieko. Jokios akutės-skylutės, tik aklas juodas metalas. Nėra į ką žiūrėti, sako didžiulis metalo objektas, arba nėra ko čia žiūrinėti – kol kas dar nesu įsigudrinusi suprasti šių skulptūrų kalbą, tad suku įėjimo link.

Vėliau perskaitysiu, kad jis pagamintas iš skystoms azoto trąšoms saugoti naudotos cisternos, kurią menininkas perpirko iš bankrutavusio Vilniaus rajono kolūkio administratorių.

Prie durų stovintis granito akmuo su jame iškalta niša primena įėjimą-neįėjimą, nes niša nėra kiaurymė, ji tik pakviečia, bet nepraleidžia. Taigi nėra ko čia eiti, sako skulptūra arba tiesiog monarchų rūmų sargybinio būdelė, akmens monolite išskobta ir nuskraidinta į pirmąją šiuolaikinio meno Kvandžu (Pietų Korėja) bienalę. Einu, nes vilioja galerijų vėsa ir tempia už ausų smalsumas. Akivaizdu, kad tas "neik, nežiūrėk" yra pats stipriausias kvietimas.

Pirmapradžio grožio paieškos

Vidiniame kieme stovinčios skulptūros paauksintos vakarinės saulės. Banaliai pasakyta? Bet juk tyčia, nes būtent paauksuota cerata arba klijonkė (taisyklingai lietuviškai būtų tentas) nuteikia itin pakiliai, norisi šmaikštauti, nepernelyg rimtai interpretuoti čia eksponuojamus objektus. Tačiau ir pats autorius eina būtent šiuo keliu: ironijos dozė juntama daugumoje jo kūrinių, ką nurodo ir naudojamos medžiagos – plastikiniai kanalizacijos vamzdžiai, ta pati cerata, rievėta skarda, dažnai sutinkama pigių sandėlių statybose ir pan.

Jau seniai į savo mėgstamiausių kūrinių sąrašą esu įtraukusi M.Navako skulptūrą "Trikojis". Šis objektas yra sudarytas iš metalinių greitkelio kelkraščių ir tento, kuriuos galima kas kartą sumontuoti vis skirtingai, priklausomai nuo erdvės, parodos temos, kuratorių ar autoriaus užgaidos.

O vidiniame kieme eksponuojamas kūrinys moja savo didžiulėmis darbinėmis pirštinėmis, pakabintomis ant gembės, sumontuotos iš santechninių vamzdžių, siūlo dar kartą prisiminti ir kitą, tos pačios kartos skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus sukurtą "vamzdį", kurio tikrąjį pavadinimą ("Krantinės arka"), matyt, retai kas vartoja. Tik šį kartą autoriaus niekas neapkaltins išnaudojus dideles sumas, nes medžiagos pabrėžtinai pigios: plastikiniai vamzdžiai, kurių gali atrasti statybinių prekių parduotuvėje ar šiukšlių konteineris.

Pigumo, atliekų ar rastų beverčių objektų ir monumentalumo derinimas – viena iš mėgstamų menininko strategijų, tačiau, žinoma, ne vienintelė. V.Urbanavičius, perkurdamas statybines medžiagas ar jų atliekas, priverčia atsiverti rūstų pirmapradį jų grožį, M.Navako perdirbiniai turi ir aštrios socialinės kritikos bruožų.

Abu menininkai savo skulptūrose naudoja aiškiai atpažįstamus žmogiškosios veiklos objektus ar jų dalis: metalinės sovietinės šiukšlių dėžės, armatūros V.Urbanavičiaus parodoje "Sukonstruota Titanikui" ir kinų masinės gamybos porceliano vazonai ("Natiurmortas I"), paplūdimio ar kavinės skėtis ("Vaza ir skėtis", ), kopetėlės ( "Keturi horizontalūs") – M.Navako parodoje.

Asociacijų šaltinis

Menininkai taip siūlo ne tik skulptūrų monumentaliąją kalbą, bet ir jaukų atpažinimo džiaugsmą. O kai kur ir nesiūlo – gali net nežinoti, kad skulptūra, primenanti Talino bokštą, pagaminta iš dar sovietinių Šiuolaikinio meno centro (tuomečių Dailės parodų rūmų, ŠMC) langų, kurie buvo išmesti keičiant naujais, moderniais.

Visai pakanka tiesiog tyrinėti aliuminio konstrukciją su stiklais ir pakabintais skaidriais kristalais ir kikenti, pavyzdžiui, iš pavadinimo "Daužkit langus, griebkit krištolą!"

Pats skulptūros monumentalumas ir sukabinti viršuje kristalai kuria pakankamas asociacijų grandines, tačiau žinant skulptūros (tiksliau, jos medžiagos) istoriją, atsiveria nauji diskursai: institucinis ir sovietmečio. Tačiau, norint surasti tą pavadinimą ir aprašymą, teikiantį šią informaciją, reikia vartyti knygelę su tekstais, kūrinių išdėstymo planu ir metrikomis (autorius parodoje užrašų prie kūrinių nepageidavo).

Štai jaunų žmonių pora taip pat varto gidą po parodą. Čia netikėtai atsiranda pati kuratorė Elona Lubytė ir paslaugiai padeda vaikinui su mergina atrasti tuos skulptūrų pavadinimus, taip pat nuosekliai kažką pasakodama. Ir aš noriu, kad man pasakotų. Visai kaip Paryžiuje, kur parodoje "Renesansas ir sapnai" Liuksemburgo muziejuje, veikiančioje iki 22 val., apie 21 val. kuratorė ar viena iš muziejaus vadovų pasitiko nemažą minią suplūdusių lankytojų komentuodama parodą, o tie pagarbiai klausė. Deja, mano prancūzų kalbos nemokėjimas atėmė galimybę suprasti ką. O čia, Vilniuje, E.Lubytė jau veda mus prie pagrindinės ekspozicijos dalies, kurią galima apžvelgti iš viršaus. Tad, pamojavusi milžino autoriaus po sunkių darbų paliktoms pirštinėms ir kepurei su snapeliu, suku paskui parodos kuratorę.

Iššūkis – logistika

"Mindaugas Navakas taip suplanavo ekspoziciją, kad iš čia nebūtų galima visko pamatyti. Štai ant šios sienos slepiasi lentynėlė, kurios iš balkono nematyti, – sako kuratorė. – Kad lankytojai būtų priversti nusileisti į salę..."

Ant galinės sienos sukabinti objektai taip pat iš karto nematomi, atskirti nuo žiūrovų gerokai padėvėtu tentu, atrodo, paimtu tiesiai nuo kokio vilkiko. Dar vienas, šį kartą visai ready-made objektas.

M.Navakas visą ekspoziciją projektavo pats. Kaip per parodos atidarymą sakė kuratorė, jai liko tik administravimas. Tačiau koks! Baisu net pagalvoti apie viso šimto tonų transportavimą ir montavimą, tuo labiau kad tai – ne vien tik granito ar betono skulptūros (visos – gerokai didesnės nei žmogaus ūgis), bet ir trapi keramika ar porcelianas, kurio dauguma eksponuojama pagrindinėje salėje.

Nenuostabu, kad E.Lubytė kuravo ir pavasarį ŠMC atsidariusią V.Urbanavičiaus parodą "Standartiniai rezervuarai". Objektai sukurti iš betono žiedų, matyt, skirtų įvairiems statybiniams šuliniams, ir juodo organinio stiklo. Tikrai rezervuarai. Ir dviejų autorių giminingi medžiagos pasirinkimo ir naudojimo metodai. Ir šiai parodai paruošti reikėjo nemažų kuratorės organizacinių gabumų – "Rezervuarai" į ŠMC kiemelį buvo įkelti malūnsparniu.

Sujungtas laikas

"Būtinai pažiūrėkite, kas parašyta ant vazų dugno", – pataria E.Lubytė jau pagrindinėje M.Navako parodos salėje. Ir tikrai, gal būčiau nepastebėjusi dar vieno menininko pokšto – ant vazos dugno puikuojasi užrašas: "S dobrym utrom tiotia Chaja, vam posylok iz Šanchaja" ("Natiurmortas I").

Šios vaikystės dažnutės ar skulptūra iš ŠMC langų nutiesia tiltą tarp sovietinio laiko, kuriame bent jau man dar teko pabūti, todėl jį atpažįstu iš nedidelių užuominų, per Gariūnmetį (bankrutavusio kolūkio cisterna) iki dabartinio šiuolaikinio pasaulio ir jo meno.

Gal žodis "tiltas" ir banalu, tad verčiau sakysiu, kad M.Navako skulptūros viena ranka laiko virvę, tįstančią iš praeities, iš sovietinio palikimo, kita ranka jos galą meta į priekį, į būsimąjį laiką. Juolab kad vienoje skulptūroje dvi rankos iš tiesų laiko virvę, ant kurios kabo silikone užkonservuoti didžiuliai lapai. Rašoma, kad tai – šaukščio (lot. petasities) lapai, tačiau man jie vis tiek varnalėšos, na gal dar tabako.

Atradimo malonumai

Vaikščiojant po pagrindinę ekspozicijos salę apninka keistas jausmas, kad ši ekspozicija – dar vienas ironiškas M.Navako kūrinys. Štai Valdovų rūmų motyvas, prasidėjęs nuo lentynėlės, kur sudėta iš tento pasiūta karališkoji (Mindaugo?) karūna pavadinimu "Minkštas I", ir gintarinė kaukolė, pavadinta "Lapteviečiams". Ten taip pat padėta poliruota Alfonsui Andriuškevičiui priklausanti keraminė plyta "Be pavadinimo", keletas objektų su aiškia nuoroda į istorijos muziejų ekspozicijas – tarsi archeologinės iškasenos ("Įrankis").

Prie Valdovų rūmų modelio puikiai dera ir porceliano vazos, ir nemaža dalis keramikos skulptūrų, kurių ne viena akivaizdžiai apsimeta krosnimi. "Samurajų kardai" iš juodo akmens ("Keturi ilgi"), o iš tiesų – abstrakčios formos skulptūriniai objektai – atveria ir kičo, masinės produkcijos diskursą, kuriuo persunkta visa paroda su didžiule keramine krepšinio lenta, kurioje vietoj lanko – nulinkęs liežuvis.

Pigūs salotinės spalvos tapetai, kuriais išklijuota nedidelė atskirta erdvė su baidarių-povandeninių laivų ekspozicija "Kiškis/Lapė". Šalia – ant džiovyklės skalbiniams džiūstantys didžiuliai lyg šaukščio lapai ("Šnaresiai"), taip pat keliantys mintis apie viduramžių riterių šarvų dalis. O gal čia tik man taip pasirodė? Visai nenorėčiau savo interpretacijos primesti žiūrovui, nes kūriniai jų siūlo ne vieną. O ir visai nesinori giliai pjaustyti, analizuoti M.Navako kūrinių, priešingai: ši paroda suteikia malonumą slidinėti paviršiais, patirti mases ir medžiagas neverbalizuojant, džiaugiantis ironiškais autoriaus mostais, tačiau visus gilesnius patyrimus paliekant kažkur susigulėti, pakabėti ar pastovėti mano vidiniame mylimų kūrinių muziejuje.

Realizmas be pokštų

"Būtinai pažiūrėkite ir šia proga kiek pakeistą nuolatinę ekspoziciją", – dar šūktelėja jau dingdama kuratorė.

Užsukus į 6-ąją salę pasitinka vienintelis parodoje eksponuojamas M.Navako sukurtas portretas – kalbininko Juozo Balčikonio, primenantis, kaip rašoma vadove po parodą, kad egzistavo ne tik socrealizmas, bet ir kitas realizmas.
Iš tiesų tai tampa dar vienu ironišku diskursu apie oficialųjį meną ir muziejines ekspozicijas. Kažkaip nebepavyksta į šį kūrinį žiūrėti rimtai, visos parodos kontekste jis tampa tik dar vienu, tik jau iš oficialiojo meno lentynos paimtu eksponatu ir padėtu čia, nuolatinėje ekspozicijoje, tarsi taip pat perkuriant jo reikšmę, kaip ir plastikinių vamzdžių ar metalinių kopėtėlių.

Pabaigai – keletas visai ne pokštų. Kaip per parodos atidarymą teigė kuratorė: tai pirmoji muziejinė šio autoriaus paroda. Atvirai pasakysiu – nebeturiu ką pridurti. Žinoma, kad 1999 m. M.Navako darbas "Nepavadintas" buvo demonstruotas pirmojoje Lietuvos ekspozicijoje 48-ojoje Venecijos bienalėje, dalyvauta ne vienoje prestižinėje parodoje, kūrinių turi įsigiję Latvijos valstybinis dailės muziejus, Estijos KUMU meno muziejus, tačiau kodėl tada ta "šlovė buvo ranka pasiekiama"? Kiek tonų šlovės nusipelno menininkas, padaręs tokią ekspoziciją?

Tikiuosi, ši paroda sudėlios viską į vietas. Tad kol kas palieku savo darbo gumines pirštines kabėti ant gembės auksinančioje vakarinėje saulėje – tokie socialiniai-kultūriniai kazusai, kaip sverti ir seikėti šlovę – ne mano nosiai.
Kylu laiptais dar kartą pažiūrėti į jau chrestomatinį menininko projektą su skulptūromis ant žymių Vilniaus pastatų – Centrinės universalinės parduotuvės, tuomečio "Lietuvos" viešbučio, Nacionalinio operos ir baleto teatro, žinoma, neįgyvendintą, tačiau pakankamą vaizduotei, tapusį "Vilniaus sąsiuviniu I" ir "Vilniaus sąsiuviniu II".

Rašant šį tekstą, prasideda lietus. Debesuotas ir lietingas metas primena, kad galima bent pro šalį einant užsukti į Nacionalinės dailės galerijos kiemą ir patyrinėti, kaip menininko skulptūros veikia apniukusią dieną. Aplytas granitas ir metalas kviečia bent nuslysti paviršiais, jei nėra laiko užsukti į vidų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

inga

inga portretas
Pasirodo ir toks nesuderinamas dalykas kaip [url=http://www.magnetineslentos.lt/keramikines-lentos/4593791311] Keramikinė lenta[/url] gali būti suprantamas kaip meno kūrinys. Ko tik nesugalvoja menininkai, tačiau aš tokių meno kūrinių nesuprantu.

Paulius S.

Paulius S. portretas
Kada užnugaris kultūros ministerija,kada atiduodi otkatus,džiovintas š...irgi taps menu,o nesupratę-nesugebantys atsisakyti sovietinio mąstymo(anot Urbanavičiaus)

rj

rj portretas
geriau tuos pinigus vargsams butu isdaline negu sukiso uz sitas nesamones
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių