– 12-oji Kauno bienalė „Po išvykimo / prieš atvykstant“ gvildena miesto kelionės tematiką. Kaip ir kodėl pasirinkote šią temą? Kaip ji evoliucionavo kuratorinio proceso eigoje?

K.Ž.: Temos pasirinkimą įkvėpė pastaraisiais metais paaštrėjusi pabėgėlių krizė ir vis didėjanti netolerancija Europoje. Kauno bienalės valdyba, formuodama bienalės temą, norėjo gilintis į kelionę, žvelgti į ją, permąstant mūsų santykį su kitu bei aiškinantis Europos kismus. Vėliau, pradėjus dirbti su atsirinktais kuratoriais, pirminė koncepcija nemenkai kito, konkretizavosi. Kuratorinio proceso eigoje pastebėjome, kad viskas politiškėja gerąja šio žodžio prasme. Be to, kuratorius inspiravo Lietuvos ir Kauno miesto evoliucija, vėliau tapusi pagrindiniu jų koncepcijos atspirties tašku. Kuratoriai pakvietė menininkus ir atsirinko tuos meno kūrinius, kurie galėtų atspindėti vietiniam kontekstui artimas problemas globalia prasme, kartais tyrinėjant ne Lietuvos ar Kauno, o panašias užsienio patirtis ir įvykius, kurie nors ir vyko už tūkstančio kilometrų, bet yra kuo puikiausiai suprantami ir čia.

Aš labai linkiu žmonėms nebijoti šiuolaikinio meno ir apsilankyti Kauno bienalėje kaip pažintiniame renginyje, kuris, viliuosi, turi galios reabilituoti šiuolaikinį meną tų, kurie yra juo nusivylę, akyse.

N.S.: Kelionės tema taip pat labai artima ir Kauno bienalės inicijuotai „Stebuklingų kilimų“ („Magic Carperts“) platformai. Siekis didinti šios platformos matomumą padiktavo tokį temos pasirinkimą.

– Kauno bienalė jau antrąsyk vyks viešose miesto erdvėse. Kokias galimybes atveria ir kokių iššūkių kelia parodos organizavimas ne meno erdvėse? Kodėl tai svarbu šiųmetės bienalės kontekste?

K.Ž.: 11-oji Kauno bienalė vyko viešose miesto erdvėse, nes jai buvo pasirinkta paminklinimo tema. Šiais metais kone pagrindinis mūsų tikslas – prieinamumas ir plačiosios auditorijos sudominimas šiuolaikiniu menu. Lietuvoje, ypač socialinėje erdvėje, itin jaučiama, kad net ir jauni, išsilavinę žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių bijo šiuolaikinio meno. Vyrauja mitas, kad tai yra sofistikuota ir elitinė sritis. Mums norisi šį mitą paneigti. Yra gero ir blogo šiuolaikinio meno. Kartais, jei žiūrovas jo nesupranta, tai dar nereiškia, kad pats yra dėl to kaltas. Viešąsias erdves pasirinkome, nes norime sugriauti psichologinius barjerus tarp plačiosios auditorijos, muziejų ir meno.

N.S.: Atsispiriant nuo kelionės temos, į bienalę gana natūraliai buvo įtrauktos tokios erdvės kaip Kauno geležinkelio ir autobusų stotys bei Vytauto prospektas, neretai atvykėliams iš kitų miestų tampantis kelionės į Kauno centrą pradžia.

– Šiais metais bienalę kuruoja net keli pradedantys kuratoriai. Gal galite daugiau papasakoti apie bendrakuratorystės procesą? Kokie iššūkiai ir patirtys jį lydi?

N.S.: Tai, kad bienalę kuruoja jauni, kylantys profesionalai, yra didelis privalumas. Mes dar nesame galutinai susiformavę, neturime ryškios darbo krypties ar specifikos, todėl esame atviri diskusijoms, mokomės vieni iš kitų. Patyrę kuratoriai nebūtų tokie atviri komandinio darbo procesui. Žinoma, mes visi esame iš skirtingų šalių ir kontekstų, tačiau sugebame sujungti savo patirtis ir kartu kuruoti parodą.

K.Ž.: Pradžioje buvome atsirinkę aštuonis kuratorius, iš kurių galiausiai liko penki. Intensyvus jų darbo procesas prasidėjo praeitų metų spalio mėnesį. Man, kaip bienalės vadovei, buvo labai įdomu stebėti savotišką dviejų Europų sankirtą: Vakarų ir buvusią SSRS. Akivaizdu, kad jų atstovus skiria tam tikri jutiminiai dalykai. Tai buvo matyti ir tarp bienalės kuratorių. Tačiau, man atrodo, kad tokia sandūra buvo naudinga abiem pusėms. Rytų blokas dažnai atrodo sutrikęs, ieškodamas savo identiteto, geisdamas būti kažkuo kitu, o Vakarų Europa kartais pasižymi beprotišku naivumu ir nesaikingu politiniu korektiškumu. Tokia sankirta tapo diskusijų atspirtimi, skatino apsikeisti žiniomis, darbo metodikomis ir suvokimu, kad Europoje egzistuoja daugiau nei vienas pasaulis.

– Dalis šiųmetės bienalės kūrinių tyrinėja Kauno miesto istoriją. Kaip prie šios temos dirbantys menininkai pasirinko jas dominančias problemas? Juk ne visi jie kauniečiai...

K.Ž.: Naujus kūrinius bienalėje pristatantiems menininkams davėme visišką laisvę. Savaime suprantama, kad kiekvienas menininkas domisi tam tikromis sritimis: trauminėmis patirtimis, ekologija, architektūra ar pan. Todėl tiriamųjų kelionių metu mums beliko surasti juos dominančių temų atspindžius vietos kontekste.

N.S.: Svarbu paminėti, kad menininkai, atvykę iš Rytų bloko, net ir neišmanydami mūsų istorijos, gali puikiai susitapatinti, nes jų patirtys labai panašios. Atvykimas į Lietuvą, žinoma, tą suvokimą praplečia.

Man, kaip bienalės vadovei, buvo labai įdomu stebėti savotišką dviejų Europų sankirtą: Vakarų ir buvusią SSRS. Akivaizdu, kad jų atstovus skiria tam tikri jutiminiai dalykai.

– Bienalės laikotarpiu galima susipažinti net su dviem tarptautinių meninių mainų projekto „Stebuklingi kilimai“ dalyvėmis: serbų menininke Sonja Jo ir kroatų menininke Ana Kovačić. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie šią Kauno bienalės inicijuotą platformą?

N.S.: „Kūrybiškos Europos“ platforma „Stebuklingi kilimai“ jungia 13 partnerių iš skirtingų ES ir šalių kandidačių. Pati platforma yra skirta jauniems kylantiems menininkams, kurie vyksta į rezidencijas partnerių šalyse. Ant „stebuklingo kilimo“ atskridę į jiems mažai arba visiškai nepažįstamą šalį ar miestą, jie dirba su vietos menininkais ir kuratoriais, stengiasi į bendrus kūrybos procesus įtraukti vietines bendruomenes. Šiais metais su Lietuvoje reziduojančiomis projekto menininkėmis stengiamės per bendruomenių aspektą reaguoti į kelionių temą. A.Kovačić dirbo su Akademijos bendruomene, o S.Jo –  su Šančių. Akademijoje atspirties tašku tapo Obelynės parkas, kuris, nors ir viešas, yra labai menkai naudojamas. Ana, susipažinusi su prof. Tado Ivanausko asmenybe, jo pomėgiu medžioti paukščius ir iš tėvo perimtais taksidermisto įgūdžiais, pasirinko migruojančių paukščių temą. O štai Sonja, susipažinusi su Šančiais, labai susižavėjo senais Šančių fabrikais ir architektūriniais rajono ypatumais. Čia, šalia medinių XIX a. namų, kuriuos pamažu jau pradeda keisti šiuolaikiniai prekybos centrai ir įstiklinti daugiaaukščiai, stovi sovietiniai fabrikai. Menininkė nusprendė tyrinėti kintantį architektūrinį Šančių veidą, tačiau daro tai besigilindama į asmenines žmonių istorijas, o ne didžiuosius istorijos naratyvus. Ją domina ideologijų kaita nuo komunizmo į kapitalizmą ir tai, kaip ji paveikė paprastą fabriko darbininką.

– Kauno bienalė jau nebeįsivaizduojama be edukacinės programos. Kokių staigmenų pateiks šiųmetė programa?

K.Ž.: Pagrindinis šiųmetės edukacinės programos akcentas – ekskursijos po bienalės parodą. Jas rengsime net trimis skirtingomis temomis. Organizuosime kūrybines dirbtuves vaikams ir jų tėvams. Tai bus tarsi nedideli festivaliai, skirti visai šeimai. Praeityje pastebėjome, kad  neskyrėme pakankamai dėmesio vaikų tėvams. Šiais metais sieksime ir jiems padovanoti įdomių patirčių. Tęsime ir socialiai jautrių visuomenės grupių įtraukos programą. Be to, pirmąkart siūlysime menininkės Paulinos Čiumbarienės parengtus edukacinius užsiėmimus darželinukams, skatinsime su menu susipažinti nuo mažų dienų.

N.S.: Norėčiau paraginti visus bienalės lankytojus registruotis į ekskursijas, nes kiekvienoje iš jų gvildensime skirtingas Kauno miestui aktualias temas. Šias ekskursijas ves profesionalūs gidai, kurie pristatys ne tik parodoje eksponuojamų menininkų kūrinius, bet ir įpins juos į platesnį, istorinį miesto kontekstą. Be to, organizuosime „Stebuklingų kilimų“ dviračių turus, kurių metu iš Šančių važiuosime aplankyti bienalės taškų, kuriuose bus įsikūrę A.Kovačić ir S.Jo kūriniai, keliausime į Obelynės parką. Galiausiai šiųmetės bienalės partnerės „Galerie Uberall“ direktorius kiekvieną mėnesį ves ekskursijas, kurios bus skirtos tikriems meno gurmanams.

– Ko palinkėtumėte šių metų bienalės svečiams?

K.Ž.: Aš labai linkiu žmonėms nebijoti šiuolaikinio meno ir apsilankyti Kauno bienalėje kaip pažintiniame renginyje, kuris, viliuosi, turi galios reabilituoti šiuolaikinį meną tų, kurie yra juo nusivylę, akyse. Kadangi šiųmetėje bienalėje gvildenamų temų amplitudė labai plati, net neabejoju, kad tiek tie, kuriems įdomi Kauno istorija, tiek ir tie, kurie mėgsta gilintis į filosofinius, globalius ar politinius klausimus, atras kažką įdomaus.

N.S.: Kiekvienas bienalės kūrinys turės ištisą istoriją. Tačiau nevalia išsigąsti, jei jos nepavyks perprasti pačiam. Tai galima padaryti ekskursijų metu arba bienalės darbuotojų ar savanorių tiesiog paklausus atitinkamuose bienalės taškuose. Jie tikrai atsakys į visus lankytojų klausimus, paaiškins, kas, kaip, kur ir kada.

BIENALĖS LANKYTOJO ŽODYNĖLIS

Ruošdamasi Kauno bienalei, organizatorių komanda pabandė sau atsakyti į klausimą – kokie žodžiai, frazės, mintys juos lydėjo dažniausiai? Kurie jų sukosi galvose, atsikartojo e.pašto žinutėse, oficialiuose tekstuose ir asmeniniuose pokalbiuose – nuo audringų diskusijų apie meno paskirtį ir vertę iki pašnekesių su močiute pietų metu sekmadienį, bandant paprastai jai paaiškinti, kaip reklaminiai stendai ties autostrada Vilnius–Kaunas, perėjos parduotuvėse, tapytojai muziejuose, šokėjai stotyse, lėktuvo pakilimo tako šviesos nebeveikiančiose kapinėse ar dulkės ant raudonojo kilimo susipina į vieną prasmingą bekraštę kelionę per laiką, erdvę, Kauną, jo istoriją ir dar daugybę kitų krypčių. Prieš jums pradedant šią nepakartojamą kelionę 12-osios Kauno bienalės maršrutu, kviečiame stabtelėti ir dar kartą perskaityti mūsų sudarytą žodynėlį. Jis sudarytas iš žodžių, kuriuos pieštuku žymėjomės užrašinių paraštėse, dėliodami parodos programą, siuntinėjome vieni kitiems laiškais ir žinutėmis, pasakojome per radiją, kartojome kaip mantras ar net per miegus. Tikimės, kad jie padės geriau perprasti šį renginį ir mūsų pačių patirtą, nuotykių pilną kelionę nuo bienalės temos užgimimo iki Kaune apgyvendintų meno kūrinių, kuriuos jau galite pamatyti!

BIENALĖ – ko gero, sunkiausios rašybos meno terminas, reiškiantis kas dvejus metus vykstantį meno festivalį (tarp įdomiausių matytų šio žodžio variantų – bianalė, benamė, bananai, dienelė).

EGZOTIZAVIMAS – įdomus, bet pavojingas reiškinys, kai iš užsienio šalies (ar kito konteksto) atvykęs meno kūrėjas ar kuratorius dėl laiko, informacijos ar kitų išteklių stokos pakankamai neišnagrinėja vietos konteksto, leidžiasi įveikiamas stereotipų ar iš anksto susidarytos nuomonės ir savo darbe gana paviršutiniškai pažvelgia į vietos realijas.

INSTALIACIJA – kūrinio įrengimas erdvėje ir jos transformavimas meniniais tikslais. Instaliacijos leidžia mums naujai pažvelgti į pažįstamas vietas, jos gali įsikurti tiek ir galerijoje (Sonja Jo „Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio“, Nomeda ir Gediminas Urbonai „Družba“), tiek ir viešose miesto erdvėse: pasidairykite Alberto Garutti darbo Kauno geležinkelio stotyje, ten pat paieškokite ir Mykolos Ridnyi „Dingusio bagažo“, pasiruoškite toli nunešančioms kelionėms Roberto Narkaus „Priklausomybės“ paviljone Ramybės parke ar pasiklausykite, ką paukščiai papasakojo Anai Kovačić Obelynėje.

ĮVIETINIMAS – labai pavyzdingai sulietuvintas angliškas terminas „site-specific“, kuris reiškia, kad viešoje vietoje atsiradęs meno kūrinys yra specialiai sukurtas atsižvelgiant į tos konkrečios vietovės kontekstą, istoriją ir kitas svarbias aplinkybes, o jo perteikiama žinutė, skleidžiamas garsas, kvapas ar išvaizda pasiūlo netikėtą ar naują tos vietos interpretaciją (Jasmina Cibic „Klimato kaita“, Andrejus Polukordas „Pirkti ar nepirkti“, Christianas Jankowskis „Mano naujas pasiūlymas“).

KONCEPCIJA – tai esminė idėja, aplink kurią sukasi meno kūrinio ar parodos įgyvendinimas. Koncepcijos žavesys slypi tame, kad jai įgyvendinti galima pasitelkti pačias įvairiausias ir netikėčiausias priemones ir kūrinius – nuo spiritizmo seansų su išnykusiais paukščiais (Naufuso Ramírezo-Figueroa kūrinys), telefono skambučių, bandant išradingai išsisukti nuo darbo (Adrianas Melis), ateities būrimo Taro kortomis (Karolis Pichleris) ar iki dar vieno Donato Banionio apsilankymo Soliaryje (Deimantas Narkevičius). 

Menininkės iš Rusijos (Dagestano Respublikos) Taus Machačevos projektas koncepciją perkelia į kitą lygį – jos kūrinys pristatomas kaip atsakas į dažnai nerealius menininkams keliamus reikalavimus. Savo darbe tokį pat sunkiai įgyvendinamą uždavinį ji iškelia būtent publikai (pasiūlymas nutiesti uždarą kelią aplink kalną Dagestano Respublikoje ir gauti dovanų to kalno maketą vis dar galioja!)

KURATORIUS – tai žmogus, organizuojantis meno kūrinio ir žiūrovo susitikimą. 12-osios Kauno bienalės atveju – tai net penkių jaunų, iš įvairių šalių sukviestų kuratorių komanda, kurianti vieną parodos viziją.

METAFORA – perkeltinė žodžio prasmė, leidžianti atrasti panašumų ir bendrų bruožų tarp iš pirmo žvilgsnio nesusijusių temų ir reiškinių. Šios bienalės kontekste visus eksponuojamus meno kūrinius suvienija mus pakeičiančios kelionės idėja – tai ir XX a. istorinių ir politinių virsmų nulemta miesto transformacija, kapines verčianti parkais, o Geležinkelio stotį – svarbių miestui istorinių įvykių liudytoja ir dalyve. Kelionės taip pat pasakoja apie visuomenės raidą: per nykstančių profesijų istorijas (Artūras Morozovas „Neatpažinti stovintys objektai“), besikeičiančius architektūros simbolius (Jasmina Cibic „Klimato kaita“), apie žmones didelių istorinių virsmų fone (Johanna Diehl „Pasiekimų kultai“), pasižvalgymą po praeitį, dabartį ir ateitį (K.Pichlerio „Time-Squares“, Laura Grisi „Laiko matavimas“), ne visuomet sėkmingų kelionių trajektorijas (Bas Jan Ader vaizdo kūrinių serija, Ghenadie Popescu „Vidury“) ir svarbiausia – istorijas, kurios užgimsta auditorijai susitikus su kūriniu.

PERFORMANSAS – kitaip pasirodymas, šiuolaikinio meno forma, kuriai reikia trijų dalykų: laiko, erdvės ir (ne)tiesioginio menininko dalyvavimo. Visa kita – tai kova be taisyklių. Performansas mums gali priminti apie esminius mus vienijančius dalykus (Francesca Grilli „Pamiršti orą“) ar atrasti ryšį tarp aibių teorijos ir bendrystės jausmo (Amalia Pica „A ∩ B ∩ C (Line)“).

POSOVIETINIS – šios bienalės ir Kauno kontekste labai svarbi XX a. Europos istorija ir jos gyventojų tapatybės raida – nemažai darbų kalba būtent apie tapatybės konfliktą, kylantį bandant susivokti tarp sovietinės praeities ir globalios dabarties realijų (Ieva Epnere „Vėliau“, Aslanas Gaisumovas „Volga“).

TAPATYBĖ – tai, kas esame, ir vienas tų dalykų, kuriuos jautriausiai pastebime, kai jaučiamės atsidūrę ne vietoje ir ne laiku ar keičiasi mums priskirti vaidmenys. Su šia problema susiduria ir miestai, ir žmonės: tarpukariu Kaunui užklijuota „laikinosios sostinės“ etiketė primena apie miesto suklestėjimo laikus, tačiau lyg ir patvirtina, kad geriausi jo laikai –  jau praeityje, taip atimdama motyvaciją stengtis dėl ateities (su šiuo reiškiniu Kaunas šiuo metu intensyviai ir, drįstume pridurti, sėkmingai kovoja). Kaip jau minėjome, šioje bienalėje daug kalbama apie kolektyvinių (šalių, bendruomenių krizę, susijusią su besikeičiančiais režimais: Latvijoje (I.Epnere), Čečėnijoje (A.Gaisumovas), buv. Jugoslavijoje (Bálintas Szombathy), Ukrainoje (M.Ridnyi), Moldovoje (G.Popescu), tačiau pasakojama ir apie asmeninius tapatybės konfliktus (Tamu Nkiwane „Žalioji upė“, S.Jo projektas).

VIEŠOJI ERDVĖ – atvira, visiems prieinama erdvė, kurioje įkurdinus meną, jis irgi tampa prieinamas visiems. Menas viešosiose erdvėse nėra naujas reiškinys: greta asmeninių iniciatyvų čia pilna ir oficialių, ideologiškai svarbių meno kūrinių (apie paminklus daug šnekėta praėjusioje bienalėje), tačiau vis dažniau šiuolaikinių meno iniciatyvų rengėjai siekia, kad greta įprastinių formatų ir įprastų erdvių (koncertų salių, galerijų ir kitų tam skirtų ir dažniausiai miesto centre įsikūrusių erdvių) menas nebūtų užsidaręs, o matomas visiems. Tad ši Kauno bienalė jus pasitiks jau atvykstančius autostradoje Vilnius–Kaunas, įsikurs traukinio vagone, Kauno geležinkelio stotyje, Ramybės parke ir kitose vietose, kurias kviečiame jus atrasti.