Kuklūs, šlove nemėgstantys puikuotis, mylintys ir savo antraisiais namais Lietuvą vadinantys vyrai. Režisierių Jono Ohmano, Vinco Sruoginio ir Marko Johnstono trijulė neslepia nuostabos, kad jų sukurtas dokumentinis filmas "Nematomas frontas" sulaukė tokio didelio dėmesio.

Apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą pasakojančiame filme ne tik atskleidžiamos autentiškos istorinės detalės, bet ir pagrindinio herojaus meilė Lietuvai bei Nijolei Bražėnaitei.

– Ką manėte apie Lietuvą prieš čia atvykdamas ir ką manote dabar?

Vincas Sruoginis: Aš esu Amerikos lietuvis, todėl visada apie ją žinojau. Esu čia praleidęs tikrai užtektinai laiko, kad susidaryčiau nuomonę. 1988 m. teko viešėti ir matyti sovietinę Lietuvą, bet net tada žinojau, kad Lietuva – mano antrieji namai. Aišku, iš pradžių jaučiausi tarsi turistas, tačiau dabar prie visko pripratau ir jaučiuosi puikiai.

Jonas Ohmanas: Tiesą pasakius, kai pirmą kartą atvykau, Lietuva man pasirodė kaip stebuklų šalis. Buvo sunku patikėti matant tokius žmones, jų ryžtą. Pirmą kartą čia atvykau 1991 m. ir įspūdis buvo būtent toks. Dabar įspūdis šiek tiek pasikeitė, tačiau vis dar manau, kad tai šalis su savita kultūra ir žmonėmis. Po tiek metų drįsčiau teigti, kad man pavyko tarsi įeiti į lietuvišką realybę ir pamatyti daug paradoksų. Pavyzdžiui, kad Lietuva – pasipriešinimo ir kartu kolaboravimo šalis.

Markas Johnstonas: Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš dešimt metų su draugu. Į šalį, kuri buvo ne tik man mažai žinoma. Dabar, po šešerių metų filmo kūrimo, po įvykių Ukrainoje ir Lietuvos vardo dažno minėjimo žiniose, ji man tapo gerai žinoma šalimi. Ir ne tik man, bet ir daugeliui kitų šalių gyventojų. Man buvo garbė išgirsti tiek informacijos apie sunkius Lietuvos laikus, apie žmones, paaukojusius gyvybę dėl valstybės. Ir, aišku, esu patenkintas filmo rezultatais – kad pavyko apie tai papasakoti visiems.

– Filme naudojote įvairią autentišką informaciją: dienoraščio ištraukas, senus vaizdo įrašus, giminaičių pasakojimus. Kokių sunkumų kilo, bandant tiek daug informacijos pateikti žiūrovams?

V.S.: Pirmoji versija buvo trijų valandų ilgio, todėl akivaizdu, kad buvo sunku susitarti, ką rodyti ir ko ne. Bet man šis procesas buvo lengvesnis, nes tą darau visą gyvenimą – informacijos apdorojimas, trumpinimas visada buvo mano kasdienybė, nes kūriau įvairias reklamas ir 30 sek. filmukus. Bendrai komandai tai buvo iššūkis, todėl filmo procesas ir užtruko net šešerius metus.

J.O.: Man pamatiniu šaltiniu tapo Juozo Lukšos-Daumanto knyga "Partizanai". Joje aprašyti autentiški atsiminimai, istorijos, pačios išsamiausios, kaip ataskaita apie tuos laikus. Taip pat meilės laiškuose galima rasti ypač daug detalių, išsamiai pasakojančių apie tų laikų mąstyseną, nerimą dėl to, kas dar laukia. Skaitydamas pradedi justi tų žmonių dvasią ir gyvenimą.

Filmo kūrimo procesas buvo be galo sunkus, bandėme daugybę kartų įrašyti, ištrinti, vėl pridėti tą patį ir t. t. Dar vienas esminis dalykas – nuotraukos. Jų turėjome ypač daug ir jas atrinkti buvo bene sunkiausia.

M.J.: Idėjos visada būdavo aptariamos. Pavyzdžiui, Jonui buvo kilusi viena idėja – panaudoti CŽV dokumentus. Tiesa, tai buvo prasta mintis. Supratome, kad įtraukti į šį reikalą ir JAV būtų pernelyg sudėtinga bei užimtų begalę laiko. Bet apskritai visas filmas paremtas tuo, kad vienu metu dedasi labai daug dalykų, bet susitelkiama į vieną esminį veiksmą ar žmogų. Tad atlikome daug tyrimų, ieškojimų, kurie galbūt pailgino visą kūrimo procesą, bet filmą padarė tik geresnį.

– Kodėl nusprendėte apie partizaninį karą papasakoti ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Vakarų šalims?

V.S.: Visą gyvenimą buvau lietuvis, gyvenantis JAV ir turintis dvigubą tapatybę. Mano tėvai visuomet kartojo, kad aš esu lietuvis ir vieną dieną vėl gyvensiu šioje šalyje, kai tik ji bus laisva. Vaikystėje gyvenau Naujajame Džersyje, kur mano bendraklasiai buvo italai ir korėjiečiai. Tose apylinkėse buvome vienintelė lietuvių šeima, todėl visą laiką turėjau kartoti kiekvienam sutiktajam, kas yra Lietuva, nes niekas šios šalies nežinojo. Jiems egzistavo tik Sovietų Sąjunga. Buvau pavargęs tai kartodamas ir labai džiaugiuosi, kad dabar turėsiu filmą, kurį galėsiu parodyti bei sakyti: matote, ši šalis tikrai egzistuoja ir turi savo kultūrą, kalbą, papročius bei problemas. Taigi sprendimas dėl filmo pristatymo užsienio šalims buvo priimtas jau pačią pirmą dieną. Tiesa, tai buvo didžiulis iššūkis, nes vakariečiams dažnai sunku suprasti bet kokią dokumentiką, sukurtą apie Rytų europiečius, jiems tiesiog trūksta informacijos apie šį kraštą. Tad vienu pagrindinių tikslų tapo sukurti tokį filmą, kurį suprastų bet kuris žmogus už Lietuvos ribų.

J.O.: Manau, kad tai yra natūralus jausmas – noras papasakoti kitoms šalims šią istoriją. Ypač man aktualu apie tai papasakoti švedams ir kitiems skandinavams. Šis laikotarpis buvo vienaip ar kitaip svarbus visoms Rytų Europos valstybėms, todėl jis ir skirtas visiems. Manau, kad bet kokiu atveju jis bus naudingas visiems, atskleis naujos informacijos apie praeitį. Ar mūsų lūkesčiai ir norai pasiteisino, pamatysime po turo kitose šalyse. Vis dėlto tikimės geriausio.

M.J.: Manau, kad šiuo filmu pavyks žengti į priekį socialine prasme. Jis įrodo, kad valstybės gali pasiekti pokyčių kovodamos, pasitelkusios karius tapti atsparios blogiui. Visas pasaulis turi sužinoti apie šiuos pasiekimus. Dabar turime vieną ir pagrindinį tikslą – kad filmą pamatytų kuo daugiau šalių žiūrovų. Tikimės jį išversti į ukrainiečių, gruzinų, portugalų, ispanų kalbas, parodyti ne tik Europoje, bet ir Amerikoje.

– Kodėl filmą didžiuosiuose kino ekranuose pristatėte tik dabar, nors sukurtas prieš trejus metus?

V.S.: Filmo kūrimas atėmė nemažai laiko ir naujausia versija buvo baigta tik prieš metus. Norėjome filmą pristatyti kiek anksčiau, bet dėl papildomų darbų nepavyko to padaryti. Dabar galime pasidžiaugti, kad "Kino pavasaris" sutiko parodyti jį būtent šiemet. Mūsų nuostabai, filmas sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio. Manau, kad tam įtakos turėjo ir įvykiai Ukrainoje. Niekas negalėjo pamanyti, kad įvykiai kitoje šalyje paskatins į savo praeitį atsigręžti ir lietuvius. Aišku, savo filmą būtume pristatę nepaisydami šių politinių pokyčių, tiesiog dabar jis galbūt yra populiaresnis.

J.O.: Pritrūkome lėšų, nes filmo baigimas ir pristatymas reikalauja daug pinigų. Bandėme jį pristatyti 2011 m., bet tokio didelio susidomėjimo filmas tada nesulaukė. Gavome pastabų, kad yra per ilgas, norėtųsi daugiau meilės istorijos, tad bandėme į tai atsižvelgti ir šiek tiek pakoreguoti situaciją. Visiškas atsitiktinumas, kad šis metas tam tikra politine prasme yra mums palankesnis. Bet kuris žmogus, kuris bent kiek domisi įvykiais Ukrainoje, visai kitaip žiūrės ir mūsų filmą.

– Pagrindinis filmo herojus Lietuvą vadino savo pirmąja žmona, o Nijolę Bražėnaitę – antrąja. Kiek šiandien atsirastų žmonių, galinčių kovoti už Lietuvą kaip J.Lukša-Daumantas? Ar patys tam pasiryžtumėte?

V.S.: J.Lukša buvo unikalus, idealistiškas žmogus. Nė vienas kitas karys taip nekovojo, todėl ir sukūrėme šį filmą būtent apie jį. Nenoriu sumenkinti kitų kovotojų, visų jų aukos buvo svarbios. Bet kalbant apie mane, nemanau, kad būčiau tam užtektinai sumanus ar drąsus. Tačiau, jeigu tik Lietuvai kažko reikėtų, nutiktų nelaimė, stengčiausi padėti, kiek tik galėčiau ar sugebėčiau. Teko čia sutikti daugybę nuostabių žmonių, todėl tikrai manau, kad atsirastų daugiau tokių kovotojų kaip aš. Tai yra lietuvių charakterio bruožas – noras padėti ir kovoti, nepaisant to, kurios kartos atstovas esi. Galbūt ne kiekvienas kovotų ginklu, tačiau bandytų suburti bendruomenes ir kovoti kitais būdais, kaip Sąjūdžio metais.

J.O.: Vienas dalykas, kuris mane sužavėjo šioje istorijoje dar skaitant knygą, – drąsa, noras pasipriešinti. Todėl manau, kad jeigu reikėtų, būčiau ten, kur reikia. Ir, be jokių abejonių, atsirastų daugiau žmonių, kurie lygiai taip pat sutiktų kovoti. Juk Lietuvos kariuomenė šiandien yra stipriai paruošta ir atlaikytų priešą.

– Į jūsų filmo premjerą susirinko daug žymių žmonių, žiūrovai fotografuojasi su jūsų dovanotomis apyrankėmis, kasdien vis gausiau naudoja ir kitą lietuvišką atributiką. Susidaro įspūdis, kad būti patriotu tapo labai madinga. Ką apie tai manote?

J.O.: Šiek tiek jaučiame, kad tai iš dalies mados reikalas. Kartais atrodo, jog kai kurie žmonės ateina į mūsų filmą vien tam, kad kažkas kitas jau jį matė. Lietuvoje šiuo metu yra apsisprendimo laikotarpis: tenka rinktis tarp modernizmo ir postmodernizmo. Pastarasis dabar labai sustiprėjęs, todėl ši kovotojo poza yra šiek tiek madinga. Šiame patriotizme galime įžvelgti ir rimtų tendencijų. Pavyzdžiui, pačiam tenka rengti misijas į Ukrainą, organizuojant maisto bei uniformų perdavimą. Prie šio proceso prisideda daugybė jaunų žmonių iš įvairių socialinių sluoksnių. Tai tik įrodymas, kad jiems tikrai rūpi ne tik Lietuva, bet ir kitos, gretimos šalys. Jie į įvykius žiūri labai rimtai.

V.S.: Augdamas JAV, visuomet buvau labai patriotiškas. Tiesa, mums buvo lengviau tokiems būti, nes nereikėjo imtis kažkokių ypatingų veiksmų, be to, dar gyvenome ir amerikietišką gyvenimą: darbas, draugai. Atvykęs čia supratau, kad tautiškumas šiai šaliai – įgimtas dalykas. Nors ir kasdien rūpinamės savo reikalais, darbais, šeimomis, bet visi vienodai mylime savo šalį, papročius, kalbą ir maistą.