Apie paveikslus, atsparius garsui ir abejingumui

Jaunosios kartos tapytojo Lino Jusionio paveikslai turi įdomią savybę – yra nepralaidūs garsui ir abejingumui. Garsui dėl to, kad kompozicijose geometrinės struktūros vienos su kitomis yra sujungiamos preciziškai, laikantis griežtos tvarkos principų. Todėl išoriniam chaosui, kupinam kakofonijos, patekti nėra net menkos galimybės. Abejingumui – nes kompozicijas sudarančių formų tvarka, jų kuriamos darnios struktūros koncentruoja žiūrovo dėmesį geometrinių formų visumoje ieškoti atpažįstamo motyvo, kuriam perskaityti, suvokti tapytojas kiekviename paveiksle palieka daug erdvės.

Erdvė L.Jusionio drobėse yra ne tik žiūrovo vaizduotę, jausmus veikiantis konstruktas, tačiau tai ir pačios tapybos, kaip medijos, analizės forma, kuria menininkas, iškonstruodamas (tačiau ne dekonstruodamas) realybės formas, paveiksluose sukuria vizualiam patyrimui atvirą vaizdinį.

L.Jusionis yra Jaunojo tapytojo prizo antrosios vietos laimėtojas (2011 m.); aktyvus grupinių parodų dalyvis: jo kūriniai eksponuoti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos galerijose, taip pat Detmoldo (Vokietija), Briuselio (Belgija), Maskvos (Rusija) parodų salėse; tapytojas personalines parodas yra surengęs Lietuvoje bei Belgijoje.

– Bendrąja prasme, autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Gali būti abu variantai. Nesu linkęs visiškai šių dviejų pozicijų atskirti. Tačiau manau, kad kiekvienas meno kūrinys tikrai yra reprezentavimo erdvė.

– Kodėl būtent paveikslą "Šalna" gretinote autoportreto žanrui? Kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – pagrindžia šis kūrinys?

– Nė vienas mano nutapytas paveikslas nėra autoportretas ir šiam žanrui gali būti prilygintas tik labai santykinai. Šį darbą pasirinkau dėl to, kad jo motyvas yra asmeniškas, labai tiesiogiai susijęs su konkrečia mano patirtimi. Drobėje pavaizduotas mano pirmosios studijos Saulėtekio mikrorajone, Vilniuje, langas, kurį dengia žaliuzės, o pro jas įžiūrima pernykštės žolės padengta, šalnos sukaustyta kalvelė. Paveikslas talpina daug asmeninių, o kartu ir kūrybinių patirčių.

Šis paveikslas gana tiksliai atkartoja kasdienybėje pamatytą vaizdinį – vėlyvą rudenį brėkštant, šalnos sukaustytą, žole apžėlusią kalvelę.

– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės (tos, kurioje atradote motyvą paveikslui) ir meninėmis priemonėmis kuriamos iliuzijos (kurioje motyvas įgauna naujų, jūsų sukurtų, prasmių)? O gal paveiksle stengėtės pabėgti nuo realybės ir svarbus buvo jos perkūrimas?

– Tai vienas iš nedaugelio mano paveikslų, kuris visiškai tiesiogiai atsispiria nuo natūros. Tapybine prasme nesiekiu natūralistiškumo ir redukuoju tapybines priemones, taip tarsi priartėdamas prie abstrakčios tapybos, potapybinio abstrakcionizmo tradicijos. Skirtingos žiūrovo ir kūrinio autoriaus prieigos man irgi svarbios. Visada stengiuosi į tai atkreipti dėmesį. Žiūrovas negali visiškai priartėti prie autorių supančio individualaus konteksto ir turi užpildyti tą erdvę savo patirtimi. Taip išryškinamas žiūrovo pozicijos vojeristiškumas. Galvojant apie tapybą, man visada svarbu yra tai, kaip ji funkcionuoja struktūriškai, kaip veikia pats vaizdinio suvokimo aparatas.

– Ar kūrinyje siekėte perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas, ar, priešingai, jame kūrėte dar nepatirtas emocijas, neišgyventas būsenas?

– Visuose darbuose stengiuosi perteikti jau išgyventas ir patirtas emocijas, būsenas, susieti jas su universaliomis žmogiškomis patirtimis.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas paveikslo spalvinę išraišką?

– Šis paveikslas gana tiksliai atkartoja kasdienybėje pamatytą vaizdinį – vėlyvą rudenį, brėkštant, šalnos sukaustytą, žole apžėlusią kalvelę. Koloritas galbūt kiek tamsesnis, nei buvo natūraliai, kadangi tapydamas neturėjau tikslo jos atkartoti, svarbiau buvo perteikti emociją. Tai, kad paveikslas turi gana tiesioginę sąsają su natūra, nėra labai būdinga man, kaip tapytojui, nes įprastai koncentruojuosi į emocinį spalvų poveikį.

– Koks santykis jūsų kūrinyje yra tarp praeities, dabarties ir ateities? Ar paveikslas fiksuoja praeities įvykius, patirtis? Ar tai yra ateities projekcija? O gal laikas jame yra visai nesvarbus, nereikšmingas?

– Drobėje reikšmingas tampa laiko pajutimas. Man svarbus sustabdyto laiko pojūtis, jo tėkmės negalimybė. Mano darbuose juntamas laikas yra kiek nostalgiškas, tačiau tai nėra konkretaus buvusio momento nostalgija. Ši nostalgija veikia kaip archetipinė struktūra.

– Kaip per kūrinį "Šalna", suvokiate save jus supančio pasaulio kontekste?

– Tapyba man nėra būdas suvokti save. Tai – bandymas permąstyti pačią tapybą, vaizdinio kūrimą. Taip pat tapyba yra mąstymas apie sąsajas tarp asmeninės patirties ir kultūrinių kontekstų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių