1992-ieji, Lietuvą apėmusi didelė ekonominė krizė: darbo nėra, bankai bankrutuoja, o prie dešros, kurios kilogramas kainuoja 350 talonų, driekiasi eilės. Irena – stipri moteris, ant kurios pečių laikėsi visas Biednių kaimo kolektyvinis ūkis, bando išlaikyti kiaulių fermą ir jos darbininkus. Padėti jai gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta! Tiksliau – atvyksta. Raudonu kadilaku į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis Bernardas. Ir pažada: kentėti liko nedaug – jis išgelbės fermą nuo bankroto ir netrukus Biednių gyventojai gyvens kaip Amerikoje. Ar Bernardas padės Irenai išgelbėti kiaules? O gal pats pakiš jiems kiaulę?

Režisierė ir scenarijaus autorė Eglė Vertelytė

– Scenarijų kūrei aštuonerius metus, filmo kūrimas užtruko dar keletą metų. Ar toks ilgas kūrybos procesas buvo naudingas filmui?

– Taip, šio filmo kūrimas truko gana ilgai. Scenarijų pradėjau rašyti 2008 m., tačiau ilgiausiai užtruko scenarijaus tobulinimas. Ilgai ieškojau kampo, per kurį noriu papasakoti šią istoriją ir formos, kaip tai padaryti. Parašiau gal penkis scenarijaus variantus, kurie buvo visiškai skirtingi. Tačiau kiaulių ferma, laikmetis ir atvykstantis amerikietis istorijoje buvo nuo pat pradžių. Scenarijus jau buvo paruoštas 2012 m., tuomet prasidėjo ilgas filmo finansavimo paieškų etapas. Ateityje norėčiau, kad filmo gamyba truktų trumpiau. Tačiau laiko testas leidžia suprasti, ar iš tikrųjų nori pasakoti šią istoriją ir išsigryninti mintį.

– Kodėl pasirinkai pasakoti istoriją apie 1992 m., o ne apie dabartį?

– Šis laikotarpis visada mane domino dėl savo chaotiškumo ir kontrastų: vargas ir turtai, dvasingumas ir materializmas, senos sovietinės vertybės ir vakarietiški pažadai. Ir daug liūdnų, bet kartu ir juokingų istorijų. Tai buvo laikas, kai aš augau. Mačiau aplink save daug keistai pakrypusių ir net sudaužytų likimų. Žmonės turėjo rasti naują būdą gyventi, daugelis iš jų perkūrė save iš naujo ir adaptavosi, o kitiems nepavyko – jie liko savotiškai traumuoti iki šiol. Man atrodo, kad negalima šių žmonių išgyvenimų taip lengvai pamiršti, norėjosi tokių žmonių patirtis perteikti filme.

– Filmas labai vizualus. Kaip pavyko pasiekti esamą rezultatą?

– Darbas su filmo vizualika man pačiai buvo didelis ir įdomus atradimas. Tai mano pirmas pilnametražis vaidybinis filmas. Prisipažinsiu, prieš pradėdama filmuoti labiausiai bijojau būtent šios dalies. Pusmetį prieš filmavimą pradėjome susirašinėti elektroniniais laiškais su operatoriumi Emiliu Christovu. Manau, per visą pasiruošimą pasikeitėme apie 1 tūkst. laiškų. Ilgiausiai diskutavome apie filmo koloritą, mus įkvepiančius filmus, vartėme nuotraukas, Jono Daniliausko, kurio tematika, spalvos, kompozicijos mums patiko, paveikslus. Vėliau paeiliui aptarėme kiekvieną scenarijaus sceną atskirai. Padarėme didelį pasiruošiamąjį darbą, todėl filmuojant filmą daug diskusijų nekilo, nes abu žinojome, kur einame.

– Filmo komanda buvo tarptautinė, filmavote ne tik Lietuvoje, bet ir Bulgarijoje, filmo postprodukcija vyko Lenkijoje, prie filmo prisidėjo kino profesionalai iš šių šalių. Ką darbas su kiekvienu jų, manai, davė filmui?

– Manau, kad darbas su tarptautine komanda turi daugiau pranašumų negu trūkumų. Vis dėlto tokia bendros gamybos sistema tampa sudėtingu mechanizmu kūrėjui: filmavome Lietuvoje ir Bulgarijoje, o pastaruosius metus nuolat keliavau prižiūrėti filmo postprodukcijos darbų Varšuvoje. Filmavimas su tokia patyrusia tarptautine komanda dovana kūrėjui – iš karto pasitikrini, kurie istorijos aspektai yra universalūs.

– Kokios temos tau svarbios?

– Man buvo svarbi adaptacijos ir išgyvenimo tema, įdomu, kokia situacija gali priversti patį nelanksčiausią žmogų keisti savo identitetą. Labai svarbi atrodė tikėjimo ir laukimo tema, kaip iš po kojų slystant gyvenimui žmonės ieško atsakymų kitur.

Prodiuseris Lukas Trimonis

– Filmo komanda labai tarptautinė: operatorius bulgaras E.Christovas, dailininkė Irena Muratova – taip pat bulgarė, montuotoja Milenia Fiedler, kompozitorius Krzysztofas A. Janczakas, aktorius Danielius Olbrychskis – iš Lenkijos, aktorius Vyto Ruginis – JAV lietuvis. Kodėl?

– Tai susiklostė gana natūraliai. Režisierė Eglė mokėsi Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, todėl filmo scenarijus buvo sukurtas tarptautinėje aplinkoje ir skirtingų tautybių žmonėms patiko Eglės parašyta istorija, personažai, subtilus humoras ir idėjos. Pasidarė aišku, kad projektas turi tarptautinį potencialą. Pradėjau projektą pristatinėti tarptautiniuose renginiuose, kino mugėse, atsirado kitų šalių prodiuseriai, kuriems istorija pasirodė labai artima ir jie priėmė iššūkį kartu su mumis kurti „Stebuklą“. O dabar turime keturių šalių bendradarbiavimo rezultatą. Manau, tarptautinė komanda įneša daugiau universalumo, kai žmonės iš skirtingų kontekstų šlifuoja istoriją ir tai, kaip ji pasakojama. Taip atsisakoma daugybės nereikalingų detalių ir istorija pasidaro labiau suprantama pasauliniame kontekste. Mano nuomone, to naudą įrodo ir tai, kad filmui esant dar gamybos stadijos, jį atsirinko tarptautiniai pardavimo agentai, kad ir dabar vyksta intensyvus pardavimas, kad žiūrovai iš tokių šalių kaip Kinijos, JAV ir Prancūzijos turės galimybę pamatyti „Stebuklą“.

– Kaip patekote į Toronto festivalį, kur lietuvių filmas buvo rodomas po labai ilgos pertraukos – septyniolikos metų?

– Festivalio filmo pasaulinei premjerai pradėjome ieškoti, kai tik buvo „užrakintas“ filmo montažas, su atstovais iš Toronto bendravome nuo paties pirmo filmo pristatymo vienoje iš kino mugių, jie sekė filmą nuo pat montažo pabaigos – siųsdavome jiems atnaujintas versijas, vis susitikdavome festivaliuose ir mugėse. Paskutinį kartą su jais buvome susitikę „Meeting Point Vilnius“, „Kino pavasario“ metu vykusiame renginyje. Sprendimą rodyti filmą nešališkai priėmė festivalis. Jo organizatoriai turi savo filosofiją, pažįsta savo auditoriją ir labai gerai žino, kokius filmus nori rodyti. Jie mūsų filmą įvardijo kaip „kino stebuklą, kuris žavi ir širdį, ir sielą“. Sprendžiant iš šiltų žiūrovų reakcijų Kanadoje festivalio metu, atrodo, kad jie nesuklydo.

– Filmą taip pat rodėte ir rodote daugybėje kitų festivalių. Kaip patekote į juos? Kaip užsienio žiūrovai reaguoja į filmą?

– Filmas į festivalio rankas gali patekti įvairiais būdais: per tarptautinę filmo pardavimų kampaniją, tiesiogiai pristatant filmą industrijos renginiuose, per Lietuvos kino centro kino sklaidos skyrių, dažnai būna, kad festivalių atstovai patys keliauja po kitus festivalius ir žiūri filmus, ieško jiems tinkamų, kalbasi vieni su kitais, dalijasi įspūdžiais ir taip atranda vieną ar kitą filmą.

Visiems, nesvarbu iš kokių pasaulio kraštų, labai įstringa Eglės Mikulionytės suvaidintas pagrindinės filmo herojės, Biednių kiaulių fermos vedėjos Irenos vaidmuo, o V.Ruginis, vaidinantis Amerikos lietuvį Bernardą, savo išvaizda ir elgesiu jiems primena Donaldą Trumpą. Lietuvos žiūrovai, pamatę filmą, dažnai pasineria į prisiminimus apie 1992 m.

Eglė Mikulionytė – pagrindinė aktorė, įkūnijanti Ireną

– Kuo artima herojė? O gal priešingai – jūs labai skirtingos?

– Aš ir Irena esame kaip skirtingos salos. Ji valdinga, stipri kolūkio pirmininkė. Žmogus, kuris gali vadovauti, daug kalba. Mano asmenybė kur kas gležnesnė, aš niekad į vadovus netikčiau. Jos personažą aš atradau po truputį. Padėjo ir mano asmeniniai, ir amžininkų atsiminimai, kronikos. Aš mėgstu ieškoti, kaip priartinti personažą prie realybės. Ieškoti personažo, kuris galbūt kažkur gyveno realybėje toks ir tuo metu. Filmavimų metu sutikau moterį, buvusią kolūkio pirmininkę kaip Irena. Jos istorija kitokia, bet kartu ir Irenos. Ji pasakojo man, kaip viskas tada buvo sunku. Įsivaizduokite, staiga viskas slysta iš po kojų. Bet pasakojo su savotiška nostalgija.

– Kokie prisiminimai iš „Stebukle“ vaizduojamo laiko?

– Mano prisiminimai apie šį laikmetį – džiaugsmas. Studentai buvome. 1992 m. aš buvau antrame ar trečiame kurse. Buvome pilni polėkio. Kad viskas keičiasi, kad galime laisvai tarti žodį. Kovojome, kokie dalykai mums turėtų būti dėstomi, kokie – nebe, kokie dėstytojai turėtų tą daryti.

Iš vaikystės apie kolūkius atsimenu tokį momentą: mus veždavo ravėti laukų. Su kauptukais ravėdavome. Sakydavo, kad sumokės. Duodavo tris rublius. Nesuprasdavau, kieno tai žemė. Sakydavo, kad kolūkio. Aš nesuprasdavau, kas tas kolūkis. Tik iš mamos ir tetos žinojau, kas tai yra, kad kažkas negero.

– Irena – (bent jau filmo pradžioje) antagonistinė herojė, ar nebuvo sunku susitapatinti?

– Ji nėra neigiama herojė. Jos noras yra pastatyti fermą ant kojų, kai ji griūna. Ji – sistemos auka. Ji šventai ja tikėjo, dėl to gerai dirbo savo darbą ir visi jos klausė. Kol sistema negriuvo ir jos mąstymas nebuvo priverstas keistis. Tik finale įvyksta lūžis. Grįžimas į naują bendruomenę, į atgimstančią bendruomenę.

– Tai jūsų pirmas pagrindinis vaidmuo kine. Kaip kūrėte Irenos personažą?

Man atrodo nuostabu, kad Eglė, būdama tokia jauna, nusprendė kalbėti apie tą laiką ir dar gali tai padaryti.

Mano nuomone, filmas yra labai subtilus, nors tai ir tragikomedija, netgi tragifarsas. Tie laikai buvo labai absurdiški. Man atrodo nuostabu, kad Eglė, būdama tokia jauna, nusprendė kalbėti apie tą laiką ir dar gali tai padaryti. Ji tuo metu buvo vaikas. Tai, kad ji sugebėjo parašyti scenarijų ta tema, reiškia, kad tai ją labai palietė...

– Kaip sekėsi dirbti su JAV lietuvių aktoriumi V.Ruginiu ir lenkų kino legenda D.lbrychskiu?

– Jie tikri kino rykliai. Man su jais dirbti buvo kaifas. Su Vytu jokių nepatogumų nebuvo. Kartais būna, kad dirbi su kitu aktoriumi ir jei jūsų mąstymai neatitinka, niekaip nesukursi etiudo, kurio reikia režisieriui. O mes su juo galėjome vienas kitą suprasti netgi be žodžių. Kai taip yra, tada aktoriams labai lengva improvizuoti. Tai puikus partneris ir puikus aktorius. Ir ne tik aktorius, bet ir žmogus. Labai spalvinga asmenybė. Jis labai manimi rūpinosi. Kai filmavome fermoje, ten buvo nepakeliamas tvaikas nuo kiaulių, mane supykino. Vyto pamatė, kad man bloga ir per kiekvieną pertraukėlę iškart išvesdavo į lauką. Visąlaik matydavo, jausdavo, kaip aš jaučiuosi ar kada aš emociškai pasiruošusi suvaidinti sceną. Taip pat ir Eglė labai jautriai matė, kas vyksta aikštelėje. O Danielius kaip aktorius tarsi sukuria visą situaciją ir tau belieka tiesiog joje būti. Jis turi labai gerą humoro jausmą. Per pertraukas bendraudama su juo negalėdavau nustoti juoktis. Labai linksmas, šviesus ir atviras žmogus. Jie abu labai taikliai vaidina. Manau, mūsų visų trijų požiūris į aktoriaus profesiją labai sutapo, todėl buvo labai lengva dirbti kartu.

Kostiumų dailininkė Monika Vėbraitė

– Kaip rinkaisi kostiumus?

– Medžiagos personažų kostiumams pirmiausia pradėjau ieškoti kalbėdamasi su filmo režisiere Egle. Ji man pasakojo ir detalizavo, ką kiekvienas personažas dirba, kuo žavisi, ko nemėgsta. Vėliau vaizdinės medžiagos apie 1990-ųjų pradžią ieškojau žurnaluose, publikacijose, teko peržiūrėti galybę savo, šeimos ir giminių nuotraukų, perkraustyti begalę spintų ir rūsių. Kartais nutinka ir taip, kad randi drabužį, kurio net neieškojai, bet tiksliai žinai, kuriam personažui jis puikiai tiktų. Amerikos lietuvio Bernardo personažui daugiausia vaizdinės medžiagos ieškojau interneto platybėse, žiūrėjau tų metų amerikietiškus filmus, mados žurnalus, nes norėjome, kad jis smarkiai išsiskirtų nuo tuo meto Lietuvos kaimo gyventojų.

– Kas buvo sudėtingiausia?

– Sudėtingiausia buvo rasti sovietinių drabužių ir neviršyti man skirto biudžeto (šypsosi). Lietuva nepriklausoma jau daugybę metų, žmonės nekaupia sovietinių laikų daiktų, nes greitai keičiasi mados, vartojimo kultūra ragina pirkti vis naujus. Kūrybiškai sudėtingiausia buvo kurti personažus, kurie išoriškai nelabai turėjo galimybės išsiskirti. Juk mažuose to meto miesteliuose dar ilgai nebuvo galimybės nusipirkti madingesnį daiktą iš Vakarų. Todėl šalia tradicinių chalatų ir šimtasiūlių atsirado detalės iš šiek tiek vėlesnio laikmečio.

– Kaip ir kur ieškojai kostiumų?

– Buvo iškraustytos visų tetų, močiučių, tėvų spintos ir rūsiai, drabužių atnešė ir režisierė Eglė, be galo daug padėjo Eglės tėtis, iš pažįstamų kaime surinkęs sovietinių botų, chalatų, šimtasiūlių. Po kelis kartus apeiti Vilniaus skudurynai, išnaršyti interneto portalai. Žinoma, visko rasti nepavyko, todėl dalį drabužių siuvome. Bet net ir suradus tinkamą kostiumą, jį dar reikia paruošti filmavimui – kartais dažyti, plėšyti, purvinti ir pan.

– Ar svarbiau buvo autentika ar kūrybinė interpretacija. O gal abu?

– Nuo pat pirmo susitikimo su Egle susitarėme, kad nedarysime atkuriamosios dokumentikos, nesiversime per galvą, kad viskas absoliučiai atitiktų 1990-uosius. Jei kokios skarelės labai norėsis, o ji bus pora metų vėlesnio laikotarpio, vis tiek ją naudosime, nes įdomus personažas yra svarbiau nei autentika. Juk visų pirma tai meninis filmas su savu pasauliu, sava estetika. Stengėmės apsibrėžti laikmetį kaip pagrindą, nuo kurio atsispirsime, o toliau, kur nuves personažas, ten ir eisime.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.