Naujame Algimanto Puipos vaidybiniame filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną vaidina ne tik profesionalūs aktoriai. Pagrindinius vaidmenis atlieka du žinomi režisieriai – Janina Lapinskaitė ir Vytautas Balsys. Jiems teko nelengvas išbandymas – meilės scena lovoje.

Aktorės ieškojo ilgai
Filme pasakojama apie sutuoktinių Monikos ir Lino santykių krizę. Antra siužetinė linija – trijų į Lietuvą iš užsienio deportuotų prostitučių likimai (jas vaidina jaunos aktorės Miglė Polikevičiūtė, Elzė Gudavičiūtė ir Giedrė Giedraitytė).

Monika merginas laikinai priima gyventi į prabangius savo namus. Pačią Moniką jos vyras advokatas Linas (V.Balsys) palieka dėl jaunesnės moters. Monikos peripetijos su vyru, jos gyvenimas su trimis globotinėmis – apie tai ir sukasi filmo siužetas. Filmo premjera įvyks po Naujųjų metų.

Pagrindinį – Monikos – vaidmenį A.Puipos žmona J.Lapinskaitė savo vyro filme gavo paskutinė. Tada, kai bandytos aktorės nepateisino lūkesčių. Jai nereikėjo įsiteikti vyrui nei karštais bučiniais, nei gardžiais barščiais ar kepsniais. Greičiau pats režisierius susirūpino: reikia pradėti dirbti, o pagrindinės aktorės kaip nėra, taip nėra.

„Monika – šiuolaikinė moteris, turinti šiems laikams būdingų rūpesčių. Nebuvo taip, kad ji man būtų visiškai svetima – mano mąstymui, mintims, poelgiams. Manau, taip, kaip elgiasi Monika, tam tikromis aplinkybėmis pasielgčiau ir aš, – sakė J.Lapinskaitė. – Tačiau tikrai nebuvo taip, kad baisiausiai svajočiau suvaidinti Moniką. Buvo planuota, kad dirbsiu antrąja filmo režisiere, o ne aktore.“

Filme Monikos ir jos vyro linija išryškinama labiau negu romane. V.Balsys vaidinti Liną patvirtintas buvo greitai – A.Puipa buvo numatęs tokį tipažą. Prasidėjo aktorių, galinčių vaidinti Moniką, paieška. Bandymai buvo bergždi – nė viena aktorė režisieriui neįtiko. J.Lapinskaitė po kiek laiko išvyko į kino festivalį. Kai grįžo, sužinojo, jog aktorės Monikos vaidmeniui vis dar nėra.

Vyras dažnai siūlo vaidmenis
„Aš pati dalyvaudavau tuose bandymuose – siūlėm, žiūrėjom, dar kvietėm tris aktores. Apie tai, kad tas vaidmuo teks man, net minčių nebuvo, – sakė Janina. – Jeigu sąžiningai, Algimantas labai dažnai man siūlo vaidmenis savo filmuose. Siūlė vaidinti ir “Nuodėmės užkalbėjime„. Bet aš laikausi tokios nuostatos: visų pirma aš – režisierė. Antra, puikiai žinau, ką reiškia būti režisieriaus žmona. Trečia, taip pat labai gerai žinau, ką reiškia vaidinti savo vyro filme – tau niekada nebus daugiau pliusų, o visada tik daugiau minusų. Iš tavęs bus dvigubai daugiau reikalaujama. O paskui drieksis kalbų šleifas: aha, šita aktorė – to režisieriaus žmona.“

Tačiau pasaulio kinematografijoje tokių dalykų – apstu. Aktorė Liv Ulman, kuri vaidino savo vyro legendinio režisieriaus Ingmaro Bergmano filmuose, – tik vienas pavyzdžių.
Kadangi Janina tai puikiai žinojo, į bandymus atėjo paskutinė. Ir buvo atrinkta. Kine J.Lapinskaitė – ne naujokė, vaidino A.Puipos filmuose „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“, Raimondo Vabalo „Rungtynės nuo 9 iki 9“.

J.Lapinskaitė prisiminė, kad ieškant Monikos vaidmens atlikėjos pirmiausia buvo paisoma tipažo, amžiaus, to, kaip žmogus atrodo ekrane. Iš pradžių buvo svarstoma, kad Monikai – 40 metų, kaip romane. Paskui pradėta manyti, kad ta bevaikė moteris toms merginoms turėtų būti ne sesuo, o motina. Taigi ji gali būti 45–50 metų.

„Man gal buvo lengviau, juk puikiai žinojau medžiagą. Algimantas rašė scenarijų, o aš jį spausdinau kompiuteriu – buvau A.Puipos sekretorė, – juokėsi Janina. – Be to, neturiu baimės jausmo prieš filmavimo kamerą – juk esu kino režisierė.“

Scenarijaus dėl žmonos nekeitė
J.Lapinskaitė nešykštėjo komplimentų savo partneriui V.Balsiui: „Vytautas puikiai jaučiasi filmavimo aikštelėje, labai lengva su juo bendrauti, puikiai jaučia aplinkybes. Labai gerai improvizuoja. Simpatiškas partneris. Impozantiškas. Turi savo vertę ir ją žino. Man patinka vyrai, kurie žino savo vertę.“

Lovos scena filmo scenarijuje buvo numatyta. Ar aktorės tai neišvertė iš koto? Nors Monikos vaidmuo teko žmonai, A.Puipa tos scenos nepuolė kirpti.

„Mano, kaip režisierės, darbo patirtis – gana didelė. Suprantu, kaip filmuojamos lovos scenos. Supratau ir tai, kad Algimantas nefilmuoja pornografinio filmo. Supratau, kad vaidinti – mano profesija, kad turiu elgtis taip, kaip privalu, ir nesudaryti aikštelėje konfliktinės situacijos, – dėstė J.Lapinskaitė. – Ne, keliai man nedrebėjo. Lovos scena gyvenime yra malonesnė nei kine. Kine tokia scena aktoriui malonumo nesuteikia: vyksta filmavimas, aplinkui – kūrybinė grupė. Jeigu žiūrovai į filmą ateis dėl to ir tikėsis pamatyti mus su Balsiu besiblaškančius nuogus, tikrai nusivils. Subtilumas tokiose scenose – didžiausia vertybė. Tai, ko nepamatai iki galo, dar labiau audrina vaizduotę, negu tai, ką pamatai. Bet vaizduotė kartais ir aprengtą žmogų gali nurengti.“

J.Lapinskaitė patikino, kad dėl savo amžiaus vaidinti meilės sceną nekompleksavo. Esą, jeigu Monika kokiame nors grožio konkurse būtų pražingsniavusi su bikiniu, būtų juokinga. Tačiau tai šeimyninio bendravimo scena. „Manau, tokiam bendravimui nesu dar visiškai sena“, – žodžių kišenėje neieškojo aktorė.

Tačiau to, kas tuo metu dėjosi vyro ir režisieriaus širdyje, neperskaitysi kaip iš rašto. Jeigu būtų pavyduliavęs, jeigu vyriškas pavydas būtų buvęs didesnis už profesinį pasirinkimą, tą sceną, anot Janinos, jis būtų išmetęs – pakoregavęs scenarijų.
„Manau, mano vyras – tikras profesionalas ir dėl to juo žaviuosi. Man būtų buvę netgi nemalonu, jeigu būtų suveikę stabdžiai ir dėl žmonos būtų pradėjęs keisti scenarijų – kad ji atrodytų gražesnė, kad jos scenos būtų įspūdingesnės. Tai man būtų atrodę juokinga ir pigu“, – sakė Janina.

Filmuoti pradėjo nuo pabaigos
Dėl lėšų stokos „Miegančių drugelių tvirtovė“ buvo pradėta filmuoti nuo pabaigos. Filmas pagal siužetą prasideda rudenį, o baigiasi žiemą. Kadangi pinigų kūrybinė komanda gavo žiemą, todėl nufilmavo pabaigą ir laukė rudens. Rudenį nufilmavo juostos pradžią.

Aktoriams buvo nelengva – jie turėjo suvaidinti finalą, kai dar nebuvo įsigyvenę į pradžią. Penkias dienas buvo filmuojama Kauno rajone, Žemaitkiemio dvare, kur šeimininkauja verslininkas Mindaugas Šventoraitis su drauge dailininke Migle Kosinskaite. Miglė filme suvaidino epizodinį dailininkės vaidmenį.

J.Lapinskaitė ne kartą sakė, kad kino žmonių darbas fiziškai labai sunkus. Jau vien tai buvo sunku, kad juostą reikėjo filmuoti nuo pabaigos. O kaip turi saugoti save, jei nusifilmuoji žiemą, o paskui į aikštelę turi grįžti rudenį. Tai reiškia, kad turi būti toks pat, koks buvai, – nepasikeitęs.

Neduok, Dieve, paslysi ir įsitaisysi gumbą arba susirgsi – tai jau tragedija. Nors temperatūra pakilusi, akys raudonos nuo slogos, vis tiek turi eiti ir dirbti. Čia – ne Holivudas, kur per pertraukas aplink aktorius šokinėja pulkas pagalbininkų su kava, arbata ir užkandžiais.

Vakarėlis su M.Streep
Nors J.Lapinskaitė puikiai pažįsta kino virtuvę, geras filmas ne juokais ją gali pravirkdyti. Moteris kartais pasiilgsta būti tiesiog žiūrovė ir nepradėti nagrinėti, kaip padarytas filmas. Kita vertus, ji – emocionalus žmogus ir kiną gali priimti kaip tikrovę.

Janina prisiminė, kad, kai namie per televizorių žiūrėjo Larisos Šepitko filmą „Atsisveikinimas su Matiora“, baisiai verkė – taip buvo įsijautusi į to kaimo gyvenimą. Kai vyras pamatė užverktas žmonos akis, jos nesuprato. „Tu, žinanti, kas yra kinas, gali šitaip verkti?“ – paklausė Algimantas.

Į klausimą, kurios artistės jai labiausiai patinka, Janina atsakė netikėtai: „Kartą vyrui pasakiau: jei nori man įteikti įspūdingą dovaną, pakviesk į mano vakarėlį Meryl Streep. Žiūrėdama jos filmus vis galvoju, kokia aktorė turi būti įvairiapusė. Jai netinka žodis “vaidina„ – ji gyvena savo vaidmenimis. Kurdama Monikos vaidmenį galvojau, kad turiu juo gyventi kaip savo vaidmeniu gyvena M.Streep.“

Tad galbūt ji padarė klaidą, kai pasirinko režisierės, o ne aktorės profesiją?
„Ne. Aktorystės poreikį visada galiu patenkinti dirbdama režisiere – juk kiekvieną vaidmenį suvaidini drauge su aktoriais. Aš visada noriu būti padėties šeimininkė. Manau, režisieriaus profesija  suteikia platesnes galimybes kūrybai. Jeigu būčiau turėjusi tokį protą kaip dabar, nebūčiau drįsusi būdama 17 metų stoti į režisūrą. Ar tada supratau, kas yra režisierius, irgi klausimas, – juokėsi Janina. – Tada buvo surinktas pirmas Lietuvoje aktorių-režisierių kursas.“

Ne vyšniukai ant vieno kotelio
Pašnekovė sakė, kad dokumentinius filmus pradėjo kurti gana vėlai – kai vaikai paaugo. Jeigu ne Algimantas, kuris ją išstūmė dirbti į kiną, vargu ar pati ten būtų žengusi. Dirbti televizijoje režisiere buvo lengviau, paprasčiau, buvo patogiau auginti vaikus.

"Bet mūsų kūrybos nesupainiosi – A.Puipos ir mano filmai labai skiriasi. Mudu – ne vyšniukai, kurie kabo ant vieno kotelio. Algimantas nemėgsta dokumentikos, sako, kad nesuprastų, kaip reikia kurti dokumentinius filmus. Man dokumentiniai filmai artimesni, arčiau gyvenimo. Nuo jaunystės man patikdavo bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis. Matyt, jie duodavo savo išminties.

Tačiau mane labai slegia dabartinė Lietuvos padėtis. Man ne tas pat, kas čia vyksta. Mano filmuose – maži žmonės su savo mažais rūpesčiais. Tie maži rūpesčiai jau anksčiau nebuvo matomi, o dabar supratau, kad  tie maži žmonės tapo nebereikalingi", – sakė J.Lapinskaitė.