Apie tai, kaip galima būtų išspręsti Lietuvos kino problemas, kiek romantikos yra kine ir apie naujausią projektas, kai Lietuvą kuriam laikui teko paversti Japonija, – pokalbis su K.Drazdausku.

– Ar lietuviams kinas apskritai svarbus?

– Manau, kad lietuviai vaikšto į kiną ir žiūri lietuvišką produkciją. Nemėgstu apibendrinimų, jie visados paslepia niuansus, bet žiūrint į makroekonominius rodiklius, Lietuvoje kino žiūrimumas palaipsniui auga, nors dar nesame pasiekę Vakarų Europos vidurkių (Vakarų Europoje vienam gyventojui tenka po dvi ir daugiau kino peržiūras, Lietuvoje vienas gyventojas per metus pažiūri vieną filmą). Kita vertus, pas mus tragiškai trūksta kino salių. Žinant, koks yra kino teatrų prieinamumas regionuose, naivu būtų tikėtis, kad pasieksime tuos Vakarų Europos rodiklius, jei žmonėms į kiną reikia važiuoti 60–80 km. Atsižvelgiant į esamą situaciją, viskas neblogai: kino žiūrime kokius tris kartus mažiau nei Britanijoje ar Vokietijoje, bet ne taip ryškiai mažiau kaip kai kuriose Centrinėse Europos valstybėse. Be to, faktas, kad lietuviškus filmus lietuviai žiūri. Tad perspektyva gera: ilgainiui gerės ir kokybė, ir pasiūla.

– Iškėlėte problemą, kad mažuose Lietuvos miestuose ir rajonuose kinas – nepasiekiamas. Vystote projektą, kuris leistų kino filmus matyti ir periferijoje. Papasakokite apie tai.

– Projektas yra gan kompleksiškas. Problemą iškėlėme apie 2013 m. Atlikome keletą tyrimų, vieną jų – labai platų ir gilų, įvairiais pjūviais: socialiniais, ekonominiais, kultūriniais. Viena idėjų – per visus regionus turime daugybę restauruotų kultūros namų, daugiafunkcių centrų ir pan. Kitaip tariant, krūva europinių pinigų investuota į namus ir jiems tiesiog trūksta turinio. Tie namai gražūs, tvarkingi, švarūs. Ten vyksta vietiniai renginiai, yra visos sąlygos rodyti kiną, tik nėra aparatūros, profesionalių platintojų. Viena minčių – įtraukti savivaldybes, kurios turi tuos kultūros centrus ir, atsižvelgiant į gyventojų tankį bei kitus parametrus, sukurti kino salių tinklą. Skaičiavome, kad turėtų būti bent 15–17 tūkst. gyventojų, kad vertėtų turėti stacionarų kino teatrą. Klausimas – kiek tai apsimokėtų. Tačiau tai kritinė masė, be kurios kino teatras neišsilaikytų. Sukūrus kino tinklą, būtų galima atitikti "Europecinemas" (organizacijos, kuri remia europinio kino platinimą) kriterijus ir būti iš dalies dotuojamiems iš ES biudžeto.

Reikia trejų metų garantuoto finansavimo tam, kad būtų sukurta infrastruktūra ir prasidėtų pati veikla. Dar vienas dėmuo – profesionalūs platintojai. Neužtenka vien įsteigti kino teatrus, nes vietiniuose taškuose nėra resursų, kurie mokėtų rasti kino turinį, ištirti savo rinką, jai pritaikyti ir pan. Siūlėme centralizuotą sprendimą, kad būtų platintojų branduolys, kuris užtikrintų kino filmų patekimą į tuos atskirus taškus, ir tada užtektų grynai techninio personalo, kad kažkas galėtų atidaryti salę, suleisti žiūrovus ir pan.

Žinant, koks yra kino teatrų prieinamumas regionuose, naivu būtų tikėtis, kad pasieksime tuos Vakarų Europos rodiklius, jei žmonėms į kiną reikia važiuoti 60–80 km.

– Tai techniniai dalykai, bet kalbama, kad yra labai didelis atotrūkis tarp mažesnių ir didesnių miestų. Kokį kiną jūs siūlytumėte? Žiūrovą edukuotumėte ar jam pataikautumėte?

– Treji metai buvo numatyti ne tik techniniams parametrams, bet ir edukacinėms veikloms, auditorijai parengti. Pirmus metus, be abejo, reikėtų atlikti daug šviečiamosios veiklos, vežtis ten aktorių ir režisierių, lavinti žmones, sakyti, koks kinas ir kodėl yra gerai, o koks kinas – galbūt ne. Siūlytume įvairų kiną. Žmonės turėtų galimybę matyti ir tuos filmus, kurie rodomi didžiuosiuose miestuose, tačiau tinklui tai būtų kaip antrinė veikla, o tikslas – lietuviškos ir europinės produkcijos rodymas.

Yra nuomonė, kad regionuose visi visko nori už dyką, niekas už nieką nenori mokėti, o perkamoji galia – nulinė. Iš tikrųjų nėra visai taip. Respondentai, kurie mūsų tyrime atsakinėjo į klausimus, yra pasiruošę mokėti normalius pinigus už tas paslaugas. Nekalbame, kad bilietas kainuos 6 eurus, kaip Vilniuje, tačiau 3–4 eurai psichologiškai yra tokia suma, kurią žmonės pasiruošę mokėti. Tyrimas rodo, kad jei bilietas kainuotų 3 eurus, apie 70 proc. žmonių į filmą nueitų du kartus per mėnesį. Į tokį rodiklį žiūriu skeptiškai, nes man tiesiog nerealu, kad taip iš tikrųjų būtų, bet noras vis dėlto yra. Manau, kad su tokiais duomenimis per trejus metus galima parengti auditoriją ir atsisakyti valstybės dotacijų.

– Tačiau čia kalbame ne apie kažkokį pelningą, o tik misijinį projektą?

– Nuo pat pradžių šį projektą mačiau kaip bendrą valstybės ir privataus verslo. Jeigu ten matytųsi aiškus komercinis potencialas, "Forum Cinemas" jau seniai ten būtų, bet jie neina, nes reikalingos investicijos, kurių atsipirkimo laikas – per ilgas. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kino gamyba yra dotuojama, bet užtikrinti pagamintų filmų rodymą Lietuvoje nėra įrankių. Man atrodo, kad tą problemą būtų galima išspręsti valingu veiksmu – investuoti ne tiek daug pinigų, pirminiais skaičiavimais, pradžia trejiems metams galėtų kainuoti apie 11 mln. eurų, valstybės mastu tai juokingi pinigai. Visa tai galėtų kofinansuoti privatus verslas ir jis būtų suinteresuotas, kad visa tai atsipirktų.

– Kokią matote ar kokią norėtumėte matyti Lietuvos kino viziją: šalį, į kurią atvyksta užsienio kino kūrėjai dėl palankios infrastruktūros, ar šalį, kurioje klesti savas kinas?

– Savo veiklą kino srityje pradėjau su aiškia vizija: auginti ir puoselėti lietuvišką kiną. Be abejo, didysis tikslas yra turėti sveiką lietuvišką industriją, kuri gebėtų gaminti kritinį skaičių filmų, kad auditorija turėtų pasirinkimą – nuo dramų, detektyvų iki pasakų vaikams. Pradėjome nuo idealistinių dalykų: su keliais draugais įkūrėme pirmą kompaniją Lietuvoje, kuri dirbo su apšvietimu, paskui – su kameromis ir pan. Uždirbdavome pinigų, juos investuodavome į verslą. Tos įmonės dirbdavo po dešimt metų, kol pradėdavo mokėti pirmus dividendus, nes viską investuodavome tam, kad sukurtume infrastruktūrą. Kai pradėjome, buvo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurys, gūdi krizė. Lietuvoje nieko nebuvo tik pusiau sugriuvusi Lietuvos kino studija, kuri pradėjo aptarnauti užsienio kino projektus. Ten įgijau savo išsilavinimą, kaip ir daugelis kolegų, ir mums labai pasisekė, nes per 2–3 metus padarėme tokį šuolį, tiek karjeros, tiek įgūdžių atžvilgiu, kuriam Amerikoje, su visa jų kino industrija, prireikia 10–15 metų. Per trejus metus tapau pirmuoju režisieriaus asistentu ir dirbau su amerikiečių televizijos serialu, man atsiskaitydavo amerikiečiai operatoriai, asistavau amerikiečių režisieriams.

Lietuvoje nebuvo ne tik pinigų, bet ir įrankių tam kinui: jei kino studija atsiveždavo kokį užsienietišką produktą, jį aptarnaudavo ir absoliučiai išsemdavo visą techninę bazę. Lietuvių kūrėjams juosta kainuodavo kosminius pinigus: 1 m juostos kainuodavo 2 JAV dolerius, o 25 kadrai yra viena sekundė. Tai už 2 JAV dolerius galėdavai nufilmuoti porą sekundžių medžiagos. Tuo metu doleris turėjo kosminę vertę ir prieš filmuojant buvo repetuojama iki pažaliavimo, kad vėliau iš pirmo dublio, arba blogiausiu atveju iš antro dublio, kas nors būtų nufilmuojama, nes daugiau juostos tiesiog fiziškai negali skirti. Tuo metu mūsų biudžetas būdavo absurdiškas. Amerikiečiai sakydavo, kad pigiausias dalykas kine yra juosta. Aš galvodavau: kas čia per pasakymas? Tačiau viskas dėl to, kad jiems kainuoja žmonės – aktoriai, režisieriai.

O Lietuvoje – atvirkščiai, visi dirbo už kapeikas, o juosta – aukso kainos. Be to, kamerų nėra, jos užimtos, juostą vežiesi iš užsienio, laboratorijos nėra – ryškinti vėl važiuoji į užsienį. Tad pradėjome galvoti, kad infrastruktūros nebuvimas yra vienas iš kertinių dalykų, kuris tą lietuvišką kiną daro neįmanomą. Žingsnis po žingsnio, sunkiai pradėjome auginti tą nepriklausomos Lietuvos kino industriją. Paskui pamatėme, kad tie įrankiai patys filmų nedaro, kad jie prašo valgyti, kad jei susikūrėme kažkokią infrastruktūrą, tai nereiškia, kad ją galime sau pasiimti ir nemokamai naudoti: įmonė turi uždirbti pinigų, vadinasi, nors ji mano, vis tiek jai turiu mokėti, jei nori filmuoti.

Bet kokioje kino industrijoje, lietuviškoje ar nelietuviškoje, turi būti kritinė masė gamybos vien todėl, kad būtų galima daryti klaidas. Tradiciškai lietuviškame kine negalėdavai suklysti: jei jau kuri filmą, jis turi būti tobulas, mažiausiai – į Kanus. Tas suvokimas žaloja žmones. Visoje Europoje filmuojama apie 1 tūkst. filmų per metus, vokiečiai išleidžia per 300 filmų per metus. O kiek mes tų filmų pamatome ir kiek jų ten yra labai geri? Ne todėl, kad niekas nemoka pinigų skaičiuoti. Turi būti kritinė masė produkcijos, kad iš jos išsirutuliotų labai gerų filmų. Jei mes galėtume kurti bent 20 lietuviškų filmų per metus, tikėtina, kad iš jų bent keli būtų labai neblogi.

Kitas klausimas – ar valstybei svarbus, ar nesvarbus kinas lietuvių kalba. Iš valstybės iki šiol nematau jokios aiškios strategijos. Kodėl kinui dotuoti dabar skiriama 2,5 mln. eurų per metus? Viso Lietuvos kino biudžetas yra 2,5 mln. eurų, įskaitant pasiruošimus, filmavimą, scenarijų rašymą, dokumentiką, animaciją, vaidybinius filmus, sklaidą. Gal geriau išvis tada nieko neduoti? Nes kodėl – du milijonai? Kodėl ne trys, ne penki ir ne dešimt? Niekas jokio atsakymo neturi ir niekas nežino. Dabar šnekama, kad reikia padidinti kino biudžetą. Kas gali pakelti kino biudžetą keturis kartus?

– Gal nauja valdžia?

– Keturis kartus? Noriu pamatyti tą politiką, kuris padidins kino biudžetą keturis kartus. Visi sako: tai mes didiname. Buvo milijonas, kurio yra dešimt kartų per mažai, bet mes jums pridedame 10 proc., ir per tą laiką traukinys nuvažiuoja tris šviesmečius į priekį, ir mes taip po truputį tą biudžetą didiname. Žinoma, kine dirbu 20 metų, per tą laiką biudžetas iš tikrųjų padidėjo, bet mes kiną dotuojame tris kartus mažiau negu estai. Objektyvūs kriterijai: estų 0,5 mln. ir lietuvių 3 mln.; mūsų BVP ir estų BVP. Estai randa tris kartus daugiau pinigų negu mes. Kodėl?

– Papasakokite apie naujausią savo projektą – filmą "Tokyo Trial". Kodėl jį kuriant buvo laikomasi neviešinimo taisyklės?

– Neviešinti buvo prašoma dėl kelių priežasčių. Dažniausiai tai būna susiję su kažkokiomis rinkodaros strategijomis. Filme kalbama apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Tema ir šiandien labai jautri Japonijoje. Japonų nacionalinė televizija, kuri buvo viena pagrindinių projekto finansuotojų, inicijavo, kad informacija nebūtų pateikta kitaip, negu ji norėtų.

– Kaip apskritai vyko darbas? Ar buvo sunku?

– Šis projektas buvo labai nestandartinis daugeliu atžvilgių, pradedant tuo, kad tai buvo trijų gana skirtingų šalių – Olandijos, Kanados ir Japonijos – koprodukcija. Struktūra ir logistika buvo neįprastos: Olandija eina miegoti, atsibunda Kanada, Kanada nueina miegoti, atsibunda Japonija. Sulaukti skambučio iš Tokijo 3 val. nakties pasidarė beveik kasdienybė. Aišku, su tuo susiję daugybė banalių problemų – priimti kokį nors sprendimą staiga pasidaro nebe valandos klausimas, o paros. Jei klausimas jautresnis, kol visi nepasako savo žodžio, negali judėti į priekį.

Milžiniškas iššūkis buvo ir tai, kad 1946 m. Japoniją filmavome Lietuvoje. Tai buvo milžiniškos dekoracijų statybos ir mums visiškai nežinoma kultūra. Filmas – vaidybinis, labai glaudžiai susijęs su istoriniais faktais, meluoti nelabai gali. Juolab kad filmas bus rodomas Japonijoje. Taigi turi visas galimybes apsijuokti ir kažką padaryti ne taip.

Šiuo požiūriu tai turbūt vienas iš intensyviausio darbo pareikalavusių filmų. Buvo atliktas milžiniškas tiriamasis darbas, konsultuojantis ir su čia atvykusiais japonų ekspertais, kuriems šis filmas taip pat buvo nemenkas galvosūkis. Dalies rekvizito nebuvo įmanoma gauti, nes tai prieš 70 metų Japonijoje vykę reikalai. Tai buvo labai įdomus iššūkis.

Dėl aktorių taip pat buvo savotiška situacija: istoriškai Tokijo teisme dalyvavo teisėjai iš vienuolikos valstybių. Ir mūsų atveju beveik taip ir buvo – samdėme aktorius tų tautybių, kurios buvo rodomos ekrane. Taigi – agentai, skirtingos kalbos. Logistika buvo įspūdinga, bet galime didžiuotis, nes 95 proc. filmo nufilmuota Vilniuje, Lietuvoje. Japonijoje filmuota tik tris dienas.

– O lietuviai galės pamatyti šį filmą?

– Gali jau dabar. Filmo premjera buvo gruodžio 12 d. ir filmas "Tokyo Trial" pasiekiamas "Netflix" .