I. Simonaitytė čia nusileido, bet nenusileido, kai L. Gira ėmėsi lietuvinti visą romano tekstą: braukė iš teksto germanizmus, šalino dviskaitos formas, negirdėtas Klaipėdos krašto tarmybes. I. Simonaitytė, neapsikentusi tokio redagavimo, perdavė darbą Antanui Venclovai, kuris daug autentiškų dalykų sugrąžino.

Kai tapo Ieva, mažlietuviai iš jos netgi šaipėsi, vadino išdavike. Tačiau I. Simonaitytė stengėsi išlaikyti savo tapatybę, suprasti ir Didžiosios Lietuvos gyventojus. Specialiai mažlietuviams, jos pageidavimu, buvo atspausdintas „Aukštujų Šimonių likimo“ tiražas gotišku šriftu, kad jiems ta knyga atrodytų nesvetima. Svarbu ir tai, kad I. Simonaitytės parašas visada prasidėdavo E raide, o ne I. Taip rašytoja atidavė pagarbą savo tikrajam vardui.

O L. Gira, kuris įtikino ją pasivadinti Ieva, iš pradžių net nepatikėjo, kad romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ parašė I. Simonaitytė. Perskaitęs rankraštį, jis ilgai vertė prisipažinti autorę, kieno knygą ji išvertė. I. Simonaitytei tai buvo sukrėtimas. Tiesa, L. Gira buvo ne vienintelis, kuris sunkiai galėjo patikėti, kad net pradinės mokyklos nelankiusi Vanagų kaimo siuvėja galėjo sukurti tokį kūrinį.