Nori pasirodyti draugams

"Mūsų vaikų nereikia raginti rengtis tautiniais kostiumais – jie juos dėvi išdidžiai", – sako Domeikavos vaikų folkloro ansamblio "Serbentėlė" vadovė Daiva Bradauskienė. – Tautinis kostiumas – tai puošmena. Kai aš "Serbentėlės" vaikus papuošiu tautiniais kostiumais, mergaitės vaikšto kaip princesės. Juos dėvėdami vaikai per pertraukas spėja aplėkti visą mokyklą ir draugams pasirodyti – jie būna labai patenkinti."

Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) solidžiausiu apdovanojimu tautinės kultūros srityje – "Aukso paukšte" įvertinti "Serbentėlės" nariai dėvi ne atsitiktinius kostiumus. Kolektyvo vadovė prisipažino reikalaujanti, kad kostiumas būtų autentiškas. "Raginu vaikus dėvėti tų regionų kostiumus, iš kurių kilę jų tėvai ar seneliai. Jei taip neišeina, reikalauju, kad tai būtų autentiškas kažkurio regiono kostiumas. Mums netinka, kad būtų tik panašus į autentišką – turi būti visiškai autentiška", – sako D.Bradauskienė.

Daugiau siuvinėtas – brangiau

Ne paslaptis, kad pasisiūdinti autentišką tautinį kostiumą, kurį kuriant griežtai laikomasi tradicijų, naudojami senieji raštai, kartais – ir audiniai, brangiai kainuoja. D.Bradauskienės skaičiavimu, tautinis kostiumas vaikui ar suaugusiajam, priklausomai nuo etninio regiono, kuriam jis atstovauja, ir įdėto darbo kainuoja 300–600 eurų. "Suvalkietiškas kostiumas – brangiausias, mat įeina austinė prijuostė. Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, berniuko sermėga – dabar sakytume paltukas – prie kurios papuošimų reikia daug krapštytis, kainuoja apie 160 eurų. Prijuostė suvalkietiška – 160–160 eurų, sijonas – apie 100 eurų. Jei kostiumas kruopščiai ir daug siuvinėtas, jo kaina dar išauga", – skaičiavo D.Bradauskienė. Pašnekovės žodžiais, dėl tokių išlaidų tėvai nenori investuoti į vaikų tautinius kostiumus, kuriuos atžalos greitai išauga.

"Jei tautinius kostiumus vaikams savo sąskaita turėtų siūti tėvai, prarastume 80 proc. kolektyvo narių. "Serbentėlėje" – 90 vaikų, jie visi aprengti – pliki nevaikšto. Ieškome išeičių: mus remia ir savivaldybė, ir Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondas, ir Kauno rajono meras. Kai laimėjome "Aukso paukštę", LNKC mums skyrė septynis autentiškus kostiumus, o kitus mes siuvamės patys. Už A.Makūnienės fondo lėšas visiems vaikinams pasiuvome sermėgas, kurios kainuoja brangiausiai, taip pat skrybėles. Džiaugiamės – vaikai atrodo tikrai labai gražiai", – emocijų neslėpė D.Bradauskienė. Pasak jos, nebūtina vaikams siūdinti kostiumų iš rankomis austų audinių – galima pirkti masinės gamybos audinį. Seniau vienas Kauno fabrikas audė audinius pagal senuosius autentiškus pavyzdžius. Pašnekovės žodžiais, kolektyvo nariams tai buvo išsigelbėjimas: audinių spalvos, raštai buvo atkurti autentiški, o kainavo triskart pigiau nei austi. Tačiau tas fabrikas bankrutavo.

Dalis "Serbentėlės" tautinių kostiumų yra kolektyvo nuosavybė: dainorėliai ir šokėjėliai kolektyve keičiasi, o kostiumai lieka. "Tik tiek, kad jie dėvisi, kas kiek laiko reikia juos atnaujinti. Esame įsivedę simbolinį 6 eurų metinį mokestį. Tai yra pinigai, skirti kostiumams atnaujinti. Tuos pinigus metame į bendrą katilą ir, kai sukaupiame tam tikrą sumą, tiems vaikams, kuriems būtina, kostiumus atnaujiname, – pasakojo pašnekovė. – Būna, kad mergaitei visas kostiumas tinka, o liemenė – ne, tokiu atveju siuvame tai mergaitei liemenę. Liemenes sunkiausia pritaikyti naujiems kolektyvo nariams: jos turi būti siuvamos pagal konkretų vaiką, konkrečią figūrą."

Turi penkis kostiumus

Pati D.Bradauskienė prisipažino turinti penkis tautinius kostiumus: du dzūkiškus, aukštaitišką, suvalkietišką, ir Klaipėdos krašto. "Neturiu tik žemaitiško kostiumo. Mano tėtis – dzūkas, mama – aukštaitė, taigi pagal kilmę man tinka dviejų regionų kostiumai. Kai vykstu koncertuoti į Dzūkiją – velkuosi dzūkišką, jei į Klaipėdą – klaipėdietišką, jei į Suvalkiją – suvalkietišką, jei per advento vakarą giedam advento giesmes – velkuosi aukštaitišką su nuometu. Juk nuometas – labai gražu", – žavėjosi D.Bradauskienė.

Dzūkiškas D.Bradauskienės tautinis kostiumas pateko į Zigmo Kalesinsko ir Astos Vandytės knygą "Tautinis kostiumas: atkurtas ar sukurtas", kurioje pateikiami D. ir Z.Kalesinskų aukštesniojoje liaudies amatų mokykloje sukurtų tautinių kostiumų pavyzdžiai. "Amatų mokykloje man siuvo liemenę, marškinius ir prijuostę. O sijonas yra buvusios labai garsios audėjos Emilijos Baumilaitės austas, – užsiminė "Serbentėlės" vadovė. – Ji eidavo į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų, studijuodavo ten saugomus senuosius kostiumus ir ausdavo. Pageidaujantiesiems, sukurdavo senųjų audinių kopijas arba taip mokėjo pridėti nuo savęs, kad tautinio kostiumo ekspertai sakydavo: tai tikrai to regiono audėjų darbas."

Įvertino "Ąžuolo" autentiką

Garliavos sporto ir kultūros centro tautinių šokių kolektyvas "Ąžuolas" pelnytai gali didžiuotis dėvįs vienais autentiškiausių tautinių kostiumų. Šią vasarą jie tapo LNKC surengto tautinio kostiumo konkurso "Išausta tapatybė" vienais laureatų. Komisija vertino, kaip drabužiai atitinka vieną ar kitą istorinį laikotarpį, regioną, kokia jų dalių – audinių, rankdarbių ir siuvinių – kokybė. "Ąžuolas" tapo nugalėtoju geriausių mėgėjų meno grupės tautinių kostiumų kategorijoje. Keturioliktus metus gyvuojantis "Ąžuolas" – bene garsiausias tautinių šokių kolektyvas pakaunėje.

Kostiumus kolektyvas pasisiūdino prieš dvejus metus. Kolektyvo vadovė choreografė Zita Vaškelienė pasakojo, kad prieš tai kolektyvo nariai sprendė, kuriam etnografiniam Lietuvos regionui jie nori atstovauti. "Mes pasirinkome atstovauti Aukštaitijai – kolektyve turime nemažai iš šio regiono kilusių šokėjų. Be to, atsižvelgėme ir į finansinę pusę, nes šio regiono kostiumas nėra pats brangiausias. Tada ieškojome tautodailininko, dirbančio su tautiniais kostiumais, savo srities profesionalo", – pasakojo Z.Vaškelienė.

Naujuosius kostiumus "Ąžuolui" siuvo tautinio kostiumo ekspertė Asta Vandytė. Kostiumus šokėjai siuvosi iš dalies savo lėšomis. Dalinį finansavimą naujiems kostiumams įsigyti "Ąžuolas" gavo per Žemės ūkio ministerijos programą "Tautinis paveldas". "Kostiumus siuvomės dalimis: sijonus, prijuostes, paskui – liemenes. Vyriški kostiumai – brangesni nei moteriški. Vien sermėga kiek kainuoja – kur kas brangiau nei moteriška liemenė", – palygino "Ąžuolo" vadovė. Pasak jos, tautinį kostiumą galima ir iš parduotuvėse pirktų medžiagėlių pasisiūti. "Tačiau kadangi mes – nuolatos scenoje, esame stebimi, ir atstovaujame tautiniams šokiams – taip pat autentikai, nenorėjome bet kokių kostiumų. Šiais laikais, galima sakyti, visi kolektyvai bando įsigyti autentiškus, dėmesio vertus drabužius. Nėra taip kaip anksčiau, kad kas ką nugriebęs, tą ir velkasi. Ir Dainų šventėse tai labai pastebima", – sakė dainų šventėse nuolat dalyvaujančio kolektyvo vadovė.

Puošiasi per valstybės šventes

A.Makūnienės labdaros ir paramos fondo direktorę A.Makūnienę per valstybines šventes galima pamatyti dėvint aukštaitišką kostiumą.

"Esu kilusi iš Kauno, bet mano mama – iš Aukštaitijos, dėl to ir aš pati įsigijau aukštaitišką kostiumą. Jį pirkau specializuotoje parduotuvėje. Kol neturėjau savojo, skolindavausi iš vieno ansamblio. Tautiniu kostiumu puošiuosi per Valstybės dieną, Vasario 16-ąją. Mūsų valstybinės šventės – puiki proga pasipuošti tautiniu kostiumu. Mano nuomone, tai – labai tinkama ir labai gražu", – sakė fondo direktorė.

Tautiniu kostiumu per valstybines šventes puošiasi ir karmėlaviškiai krepšininko Jono Mačiulio tėvai – Jonas ir Marytė Mačiuliai bei krepšininko sesuo Jūratė Mačiulytė. "Mūsų mama – dzūkė, tėtis – žemaitis, jie yra pasisiuvę šių regionų kostiumus. Aš taip pat puošiuosi tautiniu kostiumu per šventes. Dalyvauju tautinio meno ansamblio "Ratelinis" veikloje, dainuoju vokalo grupėje – tautinį kostiumą tenka rengtis ir per koncertus", – pasakojo J.Mačiulytė.

Komentaras

Asta Vandytė

Tautodailininkė, tradicinės tekstilės meistrė, tautinio kostiumo ekspertė

Aš pati siuvu tautinius kostiumus – matau jų poreikį. Tautinius kostiumus siūdinasi vis daugiau žmonių, tačiau ne tiek, kiek norėtųsi. Visai šeimai tokius kostiumus lietuviai siūdinasi rečiau, nebent tie, kurie dalyvauja folkloro kolektyvuose. Vis dėlto randasi žmonių, kurie, net ir nedainuodami, nešokdami folkloro kolektyvuose, siūdinasi tautinius kostiumus. Tuo labai džiaugiuosi. Gražu, kad ir politikai, jų žmonos pradėjo jausti poreikį turėti ir kartais dėvėti tautinius kostiumus. Tokių pavyzdžių daugėja, tačiau iki Skandinavijos mums dar toli. Ten, konkrečiai turiu omenyje Norvegiją, daugelis šeimų turi tautinius kostiumus, juos dėvi ir per šeimos šventes. Pas mus tokia tradicija prarasta ir sunku pasakyti, ar ji atsikurs. Norvegijoje, pavyzdžiui, ir per krikštynas, vaikų Pirmąją komuniją šeimos nariai bei svečiai dėvi tautinius kostiumus ir taip dalyvauja bažnytinėje ceremonijoje. Pasitaiko atvejų, kai lietuvaitės, ištekėjusios už norvegų, kai ateina laikas dalyvauti kažkokiose šventėse, puola ieškoti lietuviško tautinio kostiumo, nes be jo ten jaučiasi blogai. Tautiniu kostiumu jos nori deklaruoti savo priklausomybę lietuvių tautai.

Palyginti su tuo, kas buvo prieš 20 metų, pastaruoju metu tautiniai kostiumai yra autentiškesni, rečiau akį rėžia jų detalių nesuderinamumas. Dabar tikrai rengiamasi geriau. Gal dėl to, kad dabar literatūros daugiau, gal ir gamintojai atsakingiau žiūri, labiau pasigilina.

Atskirų atvejų pastebiu. Esu bjauri, per šventes esu priėjusi prie nepažįstamų žmonių ir pareiškusi vieną kitą pastabą dėl tautinio kostiumo, pavyzdžiui, dėl kepurėlės ar skarelės nešiojimo. Galvoju, dėl to mane galėtų ir pasiųsti, bet ne – kol kas man tokios pastabos bloguoju nesibaigė.

Per Dainų šventę esu ir prie buvusio mero Andriaus Kupčinsko pripuolusi, kad jo skarelė ne taip užrišta – sutvarkėme, užrišome teisingai. Norisi, kad kostiumas būtų teisingai pristatomas ir kad juo vilkintis žmogus atrodytų solidžiai.

Tenka dalyvauti ir folkloro kolektyvų apžiūrose, vertinimo komisijose. Būna sunku ir gaila, kai matai: žmogus specialiai siuvosi kostiumą, tačiau kažkas jam jį blogą, neteisingą pasiuvo. Tačiau tokių atvejų mažėja.

Didžiausia klaida, kai mergaitėms dedamos nertos kepurėlės. Mūsų kostiume uždengta galva yra ištekėjusios moters ženklas. Taisyklė tokia: mergaitėms – arba jokio galvos apdangalo, arba vainikas – gyvų gėlių, kaspinų arba galvą puošia kasos.

Pasitaikanti klaida – kartais tiek vyrai, tiek moterys ne to regiono juostą rišasi. Juk skirtingiems regionams būdingos skirtingos juostos. Kartais pasitaiko moteriškų liemenių siuvimo klaidų. Tačiau pastaruosius dešimt metų tokių klaidų mažėja, nes tokius kostiumus siuva išmanantys, žinantys žmonės, o kas turi ambicijų siūtis patys – taip pat pasidomi, įsigilina. Literatūros šiais laikais užtenka. Juolab kad ir LNKC sukurta tautinių kostiumų kolekcija daug kur pristatyta buvo. Kaune turime ir vieną specializuotą tautinių kostiumų parduotuvę – negalima verkti, kad nėra kur įsigyti ar informacijos nėra.

Kalbant apie kainas, jos yra sąlyginės. Aukštaitiška prijuostė iš fabrikinio audinio gali kainuoti 10 eurų, bet jeigu jai kutelius tris dienas ausi, ta prijuostė kainuos gerokai brangiau. Nenorėčiau įvardyti konkrečios sumos, kiek kainuoja tautinis kostiumas, nes tai būtų žmonių klaidinimas – viskas priklauso nuo audinių, nuo siuvinėtų detalių sudėtingumo. Galiu pasakyti tik tiek, kad už minimalią algą galima neblogą tautinį kostiumą įsigyti. Gal jis nebus labai išskirtinis, gal nebus daug rankų darbo, gal nebus pritaikyti audiniai, bet tai – neblogas tautinis kostiumas.