Vizualinei šio dailininko kuriamų portretų raiškai būdingi spalviniai ištrupėjimai, išplyšimai, potėpių įdrėskimai, nelyg regimas vaizdas būtų deformuotas laiko, o ne paties tapytojo, vaizduotę priverčia įsitempti, suklusti.

Poodinis, aštrus įelektrintos mėlynos, degančios oranžinės, šaldančios violetinės spalvų švytėjimas, sklindantis iš portretų, ar išnyrantys veidai iš aklinos ir klampios tamsos, paskatina dirstelti sau per petį. Ne dėl to, kad žiūrovas jaustų baimę ar pavojų – veikiau, kad suvoktų esantis ne sapne, o realioje erdvėje. Nes kuo ilgiau jis savo žvilgsnį sutelkia į portretą, tuo aiškiau atsiveria jo (žiūrinčiojo) uždara būtis.

Nebūtina drobėje matyti savo atspindžio, kad pajaustum smarkiai slegiantį kasdienybės (su visais jos "reikia", "taip turi būti", "negalima" ir t.t.) monumentą, garbinamą kaip stabilaus gyvenimo pagrindą.

Portretuose nėra nieko stabilaus, nieko, kas nuramintų dvasią. Tačiau darbuose yra įsikūnijimas (net nežinia, ko daugiau – dieviškumo ar žemiškųjų pradų), leidžiantis žvilgtelti, kokie būtume, jei, metaforiškai kalbant, išsinertume iš savo gražios odos, kuria chameleoniškai prisitaikome prie mus supančios aplinkos.

D.Trumpis dalyvavo tarptautinėse kūrybinėse rezidencijose Latvijoje, Prancūzijoje, Maroke, Indijoje. Tapytojas yra surengęs personalines parodas Almatos (Kazachstanas), Helsinkio (Suomija), Dinano (Prancūzija), Naujojo Delio (Indija) miestuose, dalyvavęs grupinėse parodose Anglijoje, Vokietijoje, Kinijoje ir kt.

Menininkas du kartus (2012, 2018 m.) apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. D.Trumpio kūriniai yra saugomi Lietuvos Prezidentūros, Šiaulių "Aušros" muziejaus, Daugpilio Marko Rotko meno centro kolekcijose (Latvija).

– Autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportreto kūrimo procesas leidžia giliau save suvokti ar pažinti. Tai yra tam tikras vidinis savęs tyrimas, kuris iškyla – susiformuoja vizualia bei materialia formomis.

– Ar kūrinyje yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Kiekvienas kūrėjas turi savo asmeninį santykį su kuriamu autoportretu. Mano kūrinys tai – labiau psichologinis, vizualiai abstrahuotas nei realistiškas autoportretas. Man nebuvo svarbu išryškinti, nuslėpti vienas ar kitas asmenines savybes. Visą kūrimo procesą stengiausi būti atviru tiek prieš save, tiek prieš gimstantį kūrinį.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kuriant vienumoje tartum apsinuogini ir nebematai prasmės kažką slėpti ar suvaidinti. Kasdienybėje reflektuojame aplinką bei įvykius, dėl to savęs matymas dažnai išsikreipia.

– Kurdamas autoportretą, esate ir portretuojamasis ir kūrėjas. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save, kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Tapymo proceso metu iškyla daug skirtingų emocijų, būsenų bei permainingų pajautų. Šio kūrinio procesas buvo gan ilgas, nes nebuvo jokio eskizo, o tik įsivaizduojama tapybinio judėjimo kryptis.

Darbuose yra įsikūnijimas (net nežinia, ko daugiau – dieviškumo ar žemiškųjų pradų), leidžiantis žvilgtelti, kokie būtume, jei išsinertume iš savo gražios odos.

– Ar kuriant autoportretą buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Tai eksperimentavimas chaotiškai tepant dažus ant drobės ir laukiant, kol pasirodys užuominos, kurios susijungusios su mano matymu, nuves tolyn, gilyn.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportreto spalvinę išraišką?

– Intuicija ir kintančiomis emocijomis.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Kūrinio fonas yra juodas dėl kelių priežasčių: tamsoje išnyksta visos formos, įsivyrauja paslaptis taip pat tamsa padeda pabrėžti joje esančius apšviestus objektus, suaktyvina juos. Manau, tai yra labai svarbu portretui, norint perteikti tam tikrą emociją.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tai praeities suformuota dabartis, kuri diktuoja spalvų, formų, linijų, medžiagų pasirinkimą kuriant. Pabaigus kūrinį, vietos ateities lūkesčiams nebelieka, lieka tik "dokumentas", įrodantis gyvo organizmo egzistavimą.

– Kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – pagrindžia šis autoportretas?

– Netinka nė vienas iš šių teiginių. Tai naujas kūrinys, susidedantis iš fraktalų, suformuotų mano asmeninių patirčių, iš kūrybinės intuicijos bei drąsos tapymo proceso metu, nebijant naikinti besiformuojančią formą ir tam tikrais momentais įsiklausyti į tai, ką sufleruoja gimstantis kūrinys. Ar galiu galutinai pasisavinti užbaigtą kūrinį? Manau, kad ne, nes ne viskas priklauso nuo mano norų ar įgūdžių.

– Kuo šis kūrinys išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tai vienintelis mano sukurtas didelio formato autoportretas. Nors esu įsitikinęs, kad kiekvienas kūrinys turi savyje išlikusių jį kūrusiojo savybių. Nesvarbu, tai būtų tapybos, grafikos darbai ar skulptūros, instaliacijos.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Šis žmogus yra atviras ir leidžiantis išoriniam pasauliui turėti įtakos bei deformuoti jį. Tačiau žinantis, kad niekas negali sunaikinti to, kas nėra suformuota bei negali suirti tai, kas nėra gimę.