Baronų šeima: kūrybai ir nuoširdiems pokalbiams ribų nėra

Indrė, Julius, Jonas ir Sirputis Baronai – iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti šeima. Bet nuo jų visų sklinda šiems rūpesčių ir skubos laikams nebūdinga ramybė, pasitikėjimas. Baronų ketvertukas turi kertines laimingų namų taisykles, kurios remiasi tikėjimu, kūryba be ribų ir nuoširdžiais pokalbiais tarp visų šeimos narių.

Atvėrė kelius į meno pasaulį

Dailininkė Indrė Šataitė Baronė, garsaus Lietuvos dailininko Alfredo Šato dukra, šiuo metu augina du sūnelius ir retkarčiais, kaip pati sako, pabėga į ikonų tapymą. Jos vyras Julius juokiasi, kad žmoną pamilo kartu su jos darbais: "Vienodai žavėjausi tiek jais, tiek ir Indre kaip moterimi."

"Gimiau menininkų šeimoje. Tėtis – tapytojas, mama – tekstilininkė, tad meniškas kraujas tekėjo mano gyslomis, – pasakoja moteris. – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete studijavau tapybą, gavau menų magistro laipsnį. Bet padėjusi į stalčių diplomą staiga suvokiau skaudžią menininko realybę – kad tavęs su tavo jaunatvišku maksimalizmu galbūt niekam nereikia. Ieškant darbo apėmė neviltis. Paskui įsidarbinau Kauno valstybiniame dramos teatre ir apšilusi padus ėmiau galvoti apie profesinio tobulėjimo galimybes."

O čia lyg tyčia pasitaikė konkursas jauniems menininkams Austrijoje, Gmiunde, į kurį paskutinę akimirką Indrė išsiuntė savo darbų segtuvą. Gavo miestelio mero stipendiją ir tris mėnesius ten gyvendama kūrė. Susidraugavo su vietos bendruomene, giedojo miestelio chore. Nors viskas vyko gana seniai – prieš penkiolika metų – Indrė tikina, kad toji stažuotė paliko įspaudą visam gyvenimui. Miestelio žmonės apgaubė ją tokiu rūpesčiu ir dėmesiu, kokio nebuvo patyrusi savo šalyje. "Galbūt dėl to ir darbai, nutapyti ten, dvelkė ypatinga nuotaika", – dalijasi prisiminimais garsaus tapytojo dukra, per produktyvų stažuotės laiką sukūrusi visą seriją paveikslų. Indrė sako, kad juose, kartais net nesąmoningai, atsispindėjo tikėjimo dvasia.

"Tas dvasinis pradas, ko gero, man bus dovanotas močiutės, kuri kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią arba klausydavo šv.Mišių iš Vatikano, – svarsto Indrė. – Rytais, vakarais melsdavausi ir aš, nors labai praktikuojančia katalike tuo laiku tikrai nebuvau. To nesimatė ir iš mano darbų... Tie šventųjų siluetai mano paveiksluose išlįsdavo tarsi netyčia, lyg pro rūką."

Gmiundas jaunai menininkei (tuomet jai buvo 26-eri) tapo puikiu profesiniu startu. Stažuotė tarsi atidarė kelius į meno pasaulį – pasipylė dailininkų plenerai, grupinės ir personalinės parodos Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Moteris juokiasi, kad būdama aštuntą mėnesį nėščia ji su vyru dar lėkė į Hamburgą – vežė kelis savo darbus į parodą. O drauge bandė nusipirkti automobilį iš vietinio mašinų turgaus.

Vyras – kritikas ir gerbėjas

Paklausta, ar jos vyras Julius yra gerasis Indrės darbų kritikas, moteris nusikvatoja sodriu užkrečiančiu juoku. "Veikiau jau jos darbų nešiotojas, – pokštauja Julius, pagal profesiją architektas. – Na, kartais ir pakritikuoju, visko būna... Bet kritika Indrei labai nepatinka. Todėl dažniau tyliu ir neerzinu žmonos."

Julius prisipažįsta esantis didelis savo žmonos darbų gerbėjas. "Negaliu sakyti, kad mūsų draugystės pradžioje Indrė patraukė mane vien tik kaip moteris, ne... Man iš tiesų labai patiko ir jos tapybos darbai", – prisipažįsta J.Baronas.

Vyras sako Indrę Šataitę pastebėjęs dar besimokydamas Kauno dailės gimnazijoje, kurią teko palikti devintoje klasėje dėl nepažangumo ir drausmės. "Puikiai tvarkiausi tik su daile, o su kitų disciplinų mokytojomis, deja, neradome kontakto. Buvau tarsi užribyje. Pabėgau į profesinę taikomosios dailės mokyklą – tuo metu joje karaliavo skustagalviai ir visaip kitaip maištaujantys jauni žmonės, tarp kurių ilgaplaukis iš dailioškės atrodė keistokai", – prisimena Julius.

Vis dėlto vaikinas atlaikė spaudimą ir vedamas kūrybinės dvasios ėjo pirmyn. Prakuto projektuodamas baldus.

"Mano tėtis yra skulptorius, tad jo dėka vaikystėje teko nemažai bendrauti su menininkais. Deja, vėliau tėvai išsiskyrė. Bet svajonė būti skulptoriumi liko", – pasakoja Indrės vyras, svajojęs stoti į Dailės akademiją studijuoti skulptūros.

Per ketverius studijų metus išmokęs projektuoti baldus jis daug dirbo su medžiu, drožinėjo. Vėliau išvažiavo į Suomiją pagal "Erasmus" programą ir sužavėjęs dėstytojus savo darbais gavo pasiūlymą stoti į vieno universiteto dizaino katedrą. Deja, tuo metu Lietuva nepriklausė ES, tad svajonių studijos Juliui būtų kainavusios didžiulius pinigus, kurių vaikinas neturėjo.

Truputėlį nuleidęs kartelę, Julius įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą studijuoti architektūros. Čia judviejų keliai su trečiakurse Indre vėl susikirto. Šįsyk galutinai ir lemtingai.

Įsiklauso į šeštąjį jausmą

Paklausti, kaip šeimoje finansus tvarko du menininkai, Baronai vėl smagiai kvatojasi. "Įdomiai... – sako Julius. – Sukamės kaip galim. Jei neturiu užsakymo, šeimos biudžetą gelbsti Indrė, parduodama kokį savo paveikslą. Tiesa, dabar turime Indrės amžiną atilsį tėvelio – tapytojo Alfredo Šato – paliktą galeriją. Tad pirmame aukšte yra studija, kur aš galiu kūrybiškai dirbti, o antrame aukšte Indrė tapo ir eksponuoja savo drobes."

Turime savo namuose vieną sieną, gražiai vaikų išpaišytą, keliančią močiutei tikrą šoką. Bet mes, tėvai, ja džiaugiamės ir didžiuojamės, svarstome – gal ir išvis palikti ją tokią nedažytą.

Kai vyras nusiveda savo klientus į galerijos pirmą aukštą – savo studiją – aptarti kokio nors architektūrinio sprendimo, užsakovai pamato Indrės darbus. "Ir jiems atsiveria akys", – džiaugiasi jis, šitaip pardavęs ne vieną žmonos paveikslą.

Julius atvirauja, kad ne visos jo žmonos drobės yra parduodamos. Keletas abiem brangių darbų skirti išsaugoti ateities kartoms. Vienas tokių šeimos lobių – didžiulis Nukryžiuotojo paveikslas.

Paklausta, ar yra nupiešusi savo vyro ar berniukų portretus, Indrė purto galvą: realistiniai darbai – ne jos specifika.

"Mano žmona, – aiškina Julius, – labiausiai mėgsta tapyti abstrakcijas. O ir apskritai ji truputį mistiška ir iš realybės išplaukusi būtybė: kai noriu ją prisišaukti, šaukiu: Žemė kviečia Mėnulį! Jos atitrūkimas nuo Žemės išties yra didelis. Bet gal ir gerai… Aš preciziškas, nuoseklus, o Indrė mūsų šeimoje yra toji, kuri vadovaujasi jausmais, nuojauta. Kartais ji sako, kad viskas turi būti taip, o ne kitaip, nes jaučia tai. O aš purkštauju: man norisi argumentų, įrodymų, paskaičiavimų. Vis dėlto daugeliu atvejų Indrės šeštasis jausmas pasiteisina", – prisipažįsta Julius, laimingas, kad tuo skirtingumu jiedu papildo vienas kitą.

Atsivertimas – gimus sūnui

Julius atvirauja, kad jo gyvenimas iki šeimos sukūrimo nebuvo rožėmis klotas. Tad pirmaisiais santuokos metais jis neretai pasišaipydavo iš žmonos, išvydęs ją namuose besimeldžiančią. Kreivai žiūrėdavo ir į bažnyčios lankymą. Vyras sako, kad atsivertimas įvyko gimus pirmajam judviejų sūneliui Jonui.

"Kažkaip smegenėlės pasisuko ir ėmė matytis, kad žemėje vyksta stebuklai. Iki Jono gimimo viskas atrodė kitaip. Kai dabar žvelgiu atgal, matau, kad buvau savanaudis, garbėtroška. Norėjau būti architektas iš didžiosios raidės, statyti pasaulinio garso pastatus visame pasaulyje ir pan. Gimus Jonui, panorau atliepti tą kitą žmogų – savo gyvenimo partnerį. Pamenu, močiutė dažnai man kartodavo, kad nesvarbu, kokią profesiją pasirinksiu, – privalau būti geru žmogumi. Ir dar pridurdavo, kad jos žodžius suprasiu vėliau, kai užaugsiu. Taip ir atsitiko. Su metais į savo žmogiškas ambicijas, aistras žiūriu kur kas paprasčiau. Kuo toliau, tuo labiau Indrės ir savo berniukų dėka noriu tapti tiesiog geru žmogumi", – atvirauja Julius.

Tapymas sustiprino

Gimus vaikams, Indrė atsidėjo motinystei ir tapybą paliko tik retoms laisvalaikio valandėlėms. Moteris prisipažįsta, kad ikonas tapyti pradėjo per skausmingas patirtis: ji susirgo depresija.

Julius antrina, kad neturėdama laiko savo mėgstamam darbui ir visą save paskirdama motinystei, Indrė, matyt, išeikvojo savo gyvybines galias – išseko tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai.

"Ikonografija, atėjusi per kitus žmones, man padėjo išlipti iš depresijos duobės, – prisimena Indrė. – Stiprino ir tikėjimas Dievą. Pamažu ant akvarelinio popieriaus aš pradėjau tapyti ikonas. Kai baigsis visos tos koronos, svajoju tobulintis ikonografijoje toliau, lankyti specialius kursus. Kol kas ant natūralaus medžio plokščių su specialiai paruoštais ikonoms tapyti dažais esu nutapiusi tik keletą paveikslų – Jėzų Kristų ir Lukiškių Dievo Motiną."

Be taisyklių – tik kūryba

Baronai džiaugiasi, kad jų sūnūs taip pat dalyvauja meniškame savo tėvų gyvenime. Tiek Julius, tiek ir Indrė laikosi nuostatos, kad vaikams reikia laisvės. Tik tėvai turi nubrėžti aiškias ribas. Jie sutinka, kad dvimečiui į rankas duoti teptuką ir dažus yra tikra beprotystė – išteps sienas, baldus. Bet jie drauge ir žavisi mažųjų fantazija.

"Pamenu, kai pradėjau tapyti savo pirmąją ikoną, pas mane į studiją atėjo šešiametis Jonas ir per kelias minutes tobulai nutapė Jėzaus Kristaus portretą", – žavisi mama, tikinti, kad tėvų investicija į mažųjų talentų lavinimą anksčiau ar vėliau atsiperka su kaupu.

"Aišku, – jai antrina tėtis, – kur kas lengviau, kai pats dirbi, ruoši kažkokį projektą, pavaryti sūnų šalin, kad netrukdytų. Betgi aš matau, kaip jam įdomu… Tad kaip galėčiau atimti iš jo šitokį malonumą?!"

Anot Juliaus, labiausiai sūnums Sirpučiui ir Jonui rūpi šalia jo kompiuterio stovintis maketavimo įrenginys, kuris pjausto putplastį maketams.

Baronai leidžia vaikams daug ką, bet visuomet jų leidimai turi ribas. "Be ribų gali būti nebent… kūryba, – vienu balsu ištaria jie. – Turime savo namuose vieną sieną, gražiai vaikų išpaišytą, keliančią močiutei tikrą šoką. Bet mes, tėvai, ja džiaugiamės ir didžiuojamės, svarstome – gal ir išvis palikti ją tokią nedažytą."

Julius tikina, kad be aiškių ribų auklėjime vaikai virsta tokiais mažais demonais, su kuriais paskui sunku susišnekėti. Ypač jie kenčia nuo technologijų perdozavimo. Kad to neatsitiktų, Baronai kuria namų taisykles, o kompiuteriai ir planšetės jų namuose turi visus įmanomus kodus ir pinkodus.

"Savo vaikams išmaniųjų įrenginių mes neperkame. Trečioje klasėje Jonui nupirkome paprastą telefoną su mygtukais, kad galėtume su juo susisiekti, – atvirauja tėvai. – Aišku, kad jis nori išmaniojo. Nori žaidimų telefone, kuriuos žaidžia jo draugai. Bet mes užimame juos kitais dalykais. Tad sykį Jonas yra net padėkojęs. Sakė: užuot sėdėjęs telefone, matai, kokį aš projektą padariau!"

Nuolat kalbasi su vaikais

Baronams atrodo, kad didelę jų auklėjimo sėkmę sudaro nuolatiniai pokalbiai su vaikais. Ir apie žalą, kurią daro nesaikingas technologijų vartojimas. Ir apie tikėjimo bei moralės dalykus.

"Kai jie išgirsta aiškiai, jiems suprantama kalba išdėstytus mūsų elgesio motyvus, argumentus, tikrai supranta, kad ne iš šykštumo neleidžiam lįsti prie tėčio telefono. Kita vertus, yra jiems skirtas laikas, kada Jonas su Sirpučiu gali tai daryti. Bet vėlgi su mintimi, kad sėdėjimas internete jiems būtų naudinga patirtis. Tarkim, Jonas labai mėgsta klausytis elektroninės muzikos – tai planuojam jam pirkti specialius įrenginius, kad jis tobulėtų šioje srityje."

Baronai sako, kad žmonės dažnai jų klausinėja, kaip savo antrajam sūneliui išrinko tokį retą vardą – Sirputis. "Su Jonu nebuvo jokių istorijų, – pasakoja tėtis. – Vos Indrė jį pamatė, išsyk pasakė – bus Jonas. Seselė irgi antrino ir siūlė pavadinti Jonu, vos sužinojusi, kad gimusio vaikelio pavardė Baronas. O antrasis sūnus galėjo būti ir Pranciškus, ir Benediktas, o tapo... Sirputis."

Dar gulėdama Klinikose Indrė vartė vardų knygą ir rado joje labai įdomų vardą – Sirputis. Pradžioje Julius nė iš tolo jo nepripažino, o paskui priprato. Dar daugiau laiko susitaikyti su keistu anūkėlio vardu prireikė seneliams. Teko jiems aiškinti, kad jo kilmė labai lietuviška, siekianti karžygių laikus...

"Dabar, kai sūnus auga, sirpsta, noksta ir teikia mums daug džiaugsmo, – matau, kad šis vardas jam labai tinka. Abu mūsų sūnūs lanko Kauno sakralinės muzikos mokyklą, – džiaugiasi laimingi tėvai. – Sirputis neseniai užsimanė groti violončele, o Jonas džiaugiasi atradęs vandensvydį Kauno plaukimo mokykloje."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kiek

Kiek portretas
Kiek kainuoja toks straipsnis?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių