– Konradai, į „Kino pavasarį“ atėjai kaip savanoris. Kas tave atvedė į kino festivalį?

– Pirmasis mano susitikimas su „Kino pavasariu“ įvyko 2012 m., kai mano draugė Vaiva, kuri šiuo metu yra festivalio savanorių koordinatorė, pakvietė mane į „Kino pavasario“ filmą. Tuo metu dar buvau moksleivis, gyvenau Utenoje ir dažnai atvykdavau į Vilnių pasikultūrinti.

Po kelerių metų atvykau į sostinę studijuoti ir norėjau užsiimti kokia nors papildoma veikla – mokydamasis Utenoje buvau aktyvus jaunuolis, savanoriavau įvairiose jaunimo organizacijose, mokyklos iniciatyvose. Taigi Vaivos paragintas prieš dešimt metų atėjau į „Kino pavasarį“.

Konradasi Kazlauskas. A. Solomino nuotr.

– Gal prisimeni, koks buvo tavo pirmasis „Kino pavasaryje“ pamatytas filmas? Kokį jis įspūdį paliko?

– Tai buvo režisieriaus Jeano-Marco Vallée „Café de Flore“, apie kurį dar ir dabar kalba ir prisimena nemaža dalis festivalio žiūrovų. Šio filmo jausmas ir wow įspūdis išlikęs iki šiol. Nors paties filmo siužeto, tiesą sakant, jau neprisimenu, bet žinau, kad jis buvo toks stiprus, jog apie jį galvojau dar kurį laiką. Kas man tąkart labiausiai įsiminė ir į ką žiūrėdamas filmus ir dabar atkreipiu dėmesį, tai garso takelis. „Café de Flore“ jis buvo tikrai įspūdingas ir tos dainos mano grojaraščiuose yra išlikusios iki šiol. Beje, pagrindinė filmo daina tais metais buvo išrinkta „Kino pavasario“ daina, todėl ją grodavo prieš visus filmų seansus ir ji, kartu ir filmas, mane lydėjo viso festivalio metu.

Labai džiaugiuosi, kad šiemet galimybę pamatyti „Café de Flore“ turės ir tie, kurie nespėjo to padaryti 2012 m.: festivalio įkūrėja Vida Ramaškienė, pasirinkdama filmą, kuris jai labiausiai įsiminė per 30 metų, į „Kino pavasario“ specialiąją programą įtraukė būtent „Café de Flore“.

„Café de Flore“. Organizatorių nuotr.

– Kada supratai, kad kinas užims svarbią vietą tavo gyvenime?

– Tiesą pasakius, niekada taip negalvojau, o kad įvyko tam tikras lūžis ir kinas tapo svarbia mano gyvenimo dalimi, net nepajutau. Viskas vyko labai natūraliai, pamažu, nuo pirmojo apsilankymo festivalyje, pirmųjų savanorystės metų. Po truputį pradėjau domėtis kinu, aktyviau įsitraukti į „Kino pavasario“ veiklą, dirbti, o šalia to visada kartu buvo kinas, kuris šiandien ir užima didžiąją dalį mano darbo ir laisvalaikio.

– Šį pavasarį „Kino pavasaris“ švenčia 30-metį. Tau tiek pat sukaks rudenį. Koks jausmas būti bendraamžiu su didžiausiu kino festivaliu Lietuvoje?

– Pirmiausia – didžiulė atsakomybė. Festivalis vyks jau 30-ąjį kartą ir turi labai ilgą istoriją, didžiulę lojalių žiūrovų bendruomenę, kuri į festivalį ateina kiekvienais metais. Prieš ją jaučiuosi labai atsakingas, noriu, kad festivalis klestėtų, augtų, džiugintų žiūrovus, o turinys atlieptų jų poreikius. Galvojant apie sutapimą, kad ir man, ir festivaliui yra 30 metų, – V. Ramaškienė daug metų kūrė festivalį ir iki tol, kol aš atėjau į jį dirbti, buvo visko: ir krizių, ir pakilimų. Man labai svarbu žinoti, kas vyko visus tuos metus, kol manęs nebuvo šalia „Kino pavasario“, nes iš to galime išmokti tam tikrų dalykų ir pasisemti įžvalgų ateities sprendimams. Kita vertus, džiaugiuosi, kad beveik prieš trejus metus man buvo patikėta tokia atsakomybė ir prie festivalio vairo buvo leista prisijungti jaunam žmogui. Norint išlikti aktualiam, šiuolaikiškam festivaliui ir nuolat pristatyti naujų idėjų, labai svarbu, kad komandoje dirbtų kuo daugiau jaunų žmonių.

„Suleimano istorija“. Organizatorių nuotr.

– Dažnai žmonės, sulaukę 30-ies, sako, kad šis amžiaus tarpsnis yra kitoks – tam tikras slenkstis. Kaip tu jį patiri? Kaip tai išgyvena festivalis?

– Iš tikrųjų, kažkodėl tas skaičius šį tą reiškia, nors iš esmės – tai tik amžius. Tačiau šis laikas tiek mano asmeniniam gyvenimui, tiek šiam festivaliui yra reikšmingas.

„Kino pavasaris“ pastaruosius trejus metus išgyvena mini transformacijas ir manau, kad 30-metį pasitiks kaip tvirtas ir subrendęs renginys. Tikiu, kad jo ateitis bus labai šviesi ir graži, tikiuosi, kad tokia ateitis bus ir mano.

„Point Neuf meilužiai“. Organizatorių nuotr.

– Kaip „Kino pavasaris“ švęs savo jubiliejų? Ko rekomenduotum nepraleisti?

– Jubiliejiniam festivaliui ruošėmės kelerius metus, todėl tikiu, kad tai bus stipriausias „Kino pavasaris“ iki šiol. Didžiausias 30-mečio akcentas yra atidarymo savaitgalis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), kur vyks didžioji dalis seansų. Savaitgalio programoje – septyniolika filmų, iš kurių išskirti norėčiau Leos’o Caraxo „Point Neuf meilužius“. Būtent šis filmas 1995 m. pradėjo „Kino pavasarį“. Šiemet festivalį atidarys dviem „Oskarams“ nominuotas latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio filmas „Potvynis“. LNDT vyks trys išskirtiniai kino rodymai su gyvu įgarsinimu: Jeano Epsteino „Ašerio namų griūtis“, Roberto Wiene’o „Daktaro Kaligario kabinetas“ ir Teinosuke’ės Kinugasos „Beprotybės puslapis“. Šie seansai vyks kiekvieną dieną, tad rekomenduoju atrasti ir pasirinkti vieną ar kelis, kurie patiks labiausiai.

Filmas „Potvynis“. Organizatorių nuotr.

– Kokie filmai formavo tavo skonį, pasaulėžiūrą, gal net asmenybę? Kokie patenka į tavo geriausiųjų sąrašą šiemet?

– Filmų per metus pažiūriu tikrai daug ir iš kiekvieno jų pasiimu bent jau mažą dalelytę. Mano mėgstamiausias – 2018 m. „Kino pavasaryje“ rodytas „Vadink mane savo vardu“, kurio režisieriaus Lucos Guadagnino darbus seku iki šiol ir kurio visus filmus stengiuosi pažiūrėti. Džiaugiuosi, kad labai stengiantis į programą pavyko įtraukti naujausią L. Guadagnino filmą „Queer“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka gerai visiems žinomas Danielis Craigas. Dar keli filmai, kuriuos jau mačiau ir galiu rekomenduoti, yra Boriso Lojkine „Suleimano istorija“, Bernardo Wengerio „Povas“ – tragikomedija apie pagrindinį veikėją Matiasą, kuris gali būti bet kuo kitu, bet nemoka būti savimi.

„Povas“. Organizatorių nuotr.

Filmas, kurio laukiu labiausiai, – Luiso Ortegos „Žokėjus“.

„Žokėjus“. Organizatorių nuotr.

– Nemažai keliauji į kino festivalius užsienyje. Ko pats juose ieškai? Koks žiūrovas esi?

– Pastaraisiais metais keliavau šiek tiek mažiau, apsilankiau tik Kanuose ir San Sebastiane, kuris kol kas yra mano mėgstamiausias kino festivalis po „Kino pavasario“. Pagrindinės užduotys viešint užsienio festivaliuose yra dvi. Pirmoji – žiūrėti filmus, suprasti, kas vyksta kino industrijoje ir kokius darbus kuria kūrėjai. Antroji – dalyvauti kino industrijos renginiuose, stebėti, kas vyksta pasaulio kino industrijoje ir nepraleisti kino aktualijų.

– Jeigu galima pasmalsauti – kaip pats ketini švęsti savo jubiliejų? Ar jame bus vietos kinui?

– Galima (šypsosi). Gimtadienį švęsiu lapkritį, su draugais vyksime į Tailandą. Man labai patinka Azijos kinas ir turiu nemažai savo filmų favoritų iš šio žemyno. Šįkart vyksime į salą, kurioje visai neseniai buvo nufilmuotas serialo „Baltasis lotosas“ trečiasis sezonas, tad nors ir nedidelė, sąsaja su kinu tikrai yra.