Šis dokumentinis fotografijų pasakojimas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje – istorija apie kupiškėnų Šlapelių šeimą, kuri XIX a. pabaigoje Patagonijoje įkūrė Sarmjento miestelį. Šioje dalyje – pirmojo Sarmjento fotografo José Šlapelio iki šiol niekur nepublikuoti kadrai ir dienoraščio ištraukos. Antroje – Argentinos lietuvių bendruomenių istorijos Buenos Airėse, Rosarijuje, Berise ir Eskelyje bei jaunosios kartos sugrįžimai į Lietuvą. Trečioje – fotografijos esė apie S. Rivero kelionę į Pasvalį ir jos protėvių kaimus, iš kurių 1925-aisiais jie išvyko į Argentiną. Susitikome su kūrėjais pasikalbėti apie jų keliones ir projektą.
– Kaip radote temą ir kaip pradėjote fotoprojektą „Argentinos lietuviai: atvykimai ir sugrįžimai“?
Sandra: Projektas prasidėjo, galima sakyti, netyčia. Prasidėjo su mano sugrįžimu į Lietuvą. Gal net anksčiau – mano tėčiui visada buvo labai įdomios mūsų šaknys, visada žinojau, kad jos yra lietuviškos: mano močiutė gimė Argentinoje, o jos tėvai, mano proseneliai, atvyko iš Lietuvos į Argentiną. Jos tėvai mirė, kai ji buvo labai jauna, tad mes nežinojome visos istorijos. Mano tėvas visad domėjosi, bet anksčiau, kai dar nebuvo interneto, tai padaryti buvo labai sunku. Šis klausimas man sugrįžo per kovidą. Nusprendžiau nuvykti į Lietuvą kaip skaitmeninė klajotoja (angl. digital nomad). Atvykau čia galvodama, kad būsiu savaitę. Nuėjau į archyvus, man pavyko rasti daug informacijos ir susidėlioti gana aiškų savo giminės istorijos paveikslą. Tuo metu sutikau Mykolą, papasakojau jam visą istoriją. Jis susidomėjo ir norėjo man padėti. Kartu nuvykome į Pasvalio rajoną, kur anksčiau buvo dabar jau nebeegzistuojantis mano prosenelių kaimas Čekiškis. Pavyko rasti ten netoliese dar gyvenančių giminių, dokumentų, vietą, kur buvo jų namas. Visada galvojau, kad ši istorija labai šilta ir norisi ja pasidalyti su pasauliu. Pradžioje nežinojome, kaip tiksliai viskas atrodys. Mykolas pateikė paraišką dėl finansavimo Kultūros tarybai, pildant paraišką ir susiformavo idėja, kad vyksime ir į Argentiną. Pradėjome tyrimą. Išgirdome istoriją apie vaikiną vardu Kovas. Jis turi lietuviškų šaknų, užaugo Argentinoje, tačiau grįžo į Lietuvą ir tarnavo kariuomenėje, dabar čia studijuoja. Jo senelis tarnavo tarpukario Lietuvos armijoje. Susisiekėme su Kovu, jis tapo vienu iš herojų ir padėjo mums užmegzti kontaktus su lietuviais Argentinoje.
Mykolas: Vykdydamas tyrimą suradau daug įdomių dalykų. Taip pat – Šlapelių šeimos istoriją. Ši šeima nuvyko į Argentiną daug anksčiau nei Sandros proseneliai, XIX a. pabaigoje. Jie žinomi tuo, kad pradėjo kurti nedidelį Sarmjento miestą. Jie buvo ten, kai dar vyko Argentinos Patagonijos kolonizacija. Tada daug įvairių tautybių žmonių vyko į Argentiną. Tai buvo labai turtinga, auganti ir klestinti šalis, gyvenimo standartai buvo labai aukšti, o Buenos Airės buvo Lotynų Amerikos Paryžius – ten vyko daug intelektualų ir menininkų. Buenos Airės tikrai švytėjo. Argentinos valdžia norėjo pripildyti visą šalį, tad finansiškai padėdavo naujakuriams. Šlapelių šeima atvyko, galima sakyti, į niekur, t. y. į vietą, kurioje planuota įkurti miestą.
Domėdamiesi Šlapelių biografija, sugalvojome, kad mūsų istorijoje bus lyg trys skyriai: pirmiausia – XIX a. emigracijos banga, kurios metu į Argentiną atvyko ir Šlapeliai, tuomet – tarpukario banga (sekėme kelių tarpukariu atvykusių šeimų vaikų, anūkų ar proanūkių biografijas ir jų sugrįžimą), o trečiasis skyrius – Sandros istorija. Tai netgi gilesnis panėrimas į tai, kaip atrodo lietuvių palikuonio sugrįžimas į Lietuvą. Kai pradėjome projektą, žinojome, kad darysime tarsi ratą – išvykimo ir sugrįžimo.
– Ar galite papasakoti šiek tiek apie Šlapelius ir Sarmjentą?
Mykolas: Argentinos valdžia sugalvojo, kad tai gera vieta miestui, nes yra du ežerai, tad bus geriamojo vandens, taip pat – dėl navigacijos. Ten tuo metu gyveno vietiniai gyventojai – klajokliai. Šlapeliai nuvyko ten 1898 m. Tada nebuvo kelių, uosto irgi šalia nebuvo. Nuo artimiausio uosto dažnai tekdavo keliauti arkliais šimtus kilometrų ir tai trukdavo savaites.
Sandra: Nebuvo ir tų vietų žemėlapių. Nuorodas žmonės apibūdindavo žodžiu.
Mykolas: Taip pat ten buvo įsikūrę velsiečių. Dažniau pasitaikantis naratyvas Patagonijoje, kad velsiečiai ir pradėjo kurti šį miestą – nelygu, kas pasakoja. Lietuvių palikuonių ten dabar likę mažiau. Tad mes bandome šiek tiek keisti šį naratyvą. Izidorius Šlapelis pirmasis pastatė ten plytinį namą. Šlapeliai gerai žinomi Patagonijoje. Kaip vieni pirmųjų miesto gyventojų, lietuviai ten paliko daug savo ženklų.
Sandra: I. Šlapelis pirmasis kvietė ten apsigyventi kitus emigrantus, atvyko daugiau lietuvių šeimų, su kai kuriais jie buvo draugai dar Kupiškyje. Šlapeliai buvo daugybės dalykų Patagonijoje pionieriai. Man tai herojiška istorija. I. Šlapelis turėjo didelę viziją, ką jie galėtų padaryti. Prasidėjus karinio režimo laikotarpiui, Patagonija buvo šiek tiek pamiršta, nustojo augti, tad ir I. Šlapelio vizija, deja, neišsipildė.
– Kaip atrodė jūsų pačių kelionės po Argentiną ir Lietuvą?
Mykolas: Mes du kartus vykome į Argentiną, ten praleisdavome maždaug po pusketvirto mėnesio. Daug keliavome po pačią Argentiną. Du kartus vykome į Patagoniją, abu kartus ten praleidome po mėnesį. Taigi buvo labai daug skrydžių, labai daug kelionių autobusu ir beprotiškai daug apsigyvenimo vietų. Suskaičiavome, kad miegojome maždaug 70-yje skirtingų lovų tais metais. Nuolatos judėdavome, tik išpakuodavome daiktus ir vėl susidėdavome atgal. Apsistodavome „Airbnb“ bute trims dienoms, per tą laiką susitikdavome su žmonėmis, tada vykdavome į kitą miestą, į kitą „Airbnb“ butą. Kai sugrįžome į Lietuvą, viskas buvo kiek ramiau, bet vis tiek keliavome – į Panevėžį, į Pasvalio rajoną, Šventąją, kur pradėjome stebėti liaudies šokių šokėjus, atvykusius į Lietuvą iš Argentinos Joninėms ir Dainų šventei. Fotografavome juos per visą Dainų šventę.
Sandra: Argentinoje nerezervuodavome vienos nakvynės vietos ilgam, nes norėjome likti atviri galimybei sutikti naujų žmonių. Neturėjome tikslaus plano, datų, kur ir kada būsime, nes vis sutikdavome naujų personažų. Norėjome papasakoti kuo daugiau skirtingų Argentinos lietuvių istorijų. Žinojome, kur norime vykti, bet ne kada.
Mykolas: Sužinai apie naujus žmones dirbdamas, mezgi pažintis. Bandėme susitikti su žmonėmis, kurie turėjo įtakos ar reikšmės Argentinoje ar lietuvių bendruomenėje, turėjo, ką pasakyti, ar veikė ką nors įdomaus, neįprasto, ar buvo nukeliavę į Lietuvą. Pavyzdžiui, buvome sutikę vieną vyrą, kuris buvo nuvykęs į Lietuvą 1986 m., taigi sovietmečiu, jis papasakojo daug istorijų. Stengėmės susitikti su žmonėmis, kurie dirbo lietuvių bendruomenės laikraščiuose.
Sandra: Nevykome į turistiškiausias Argentinos vietas. Taip, vykome į Patagoniją, bet tai ne tos vietos, kurias matote turistų nuotraukose, – ledynai ir pan. Vykome į vadinamąją tikrąją Patagoniją. Mums dažnai irgi reikėdavo paieškoti, kaip nukeliauti iš vienos vietos į kitą.
Mykolas: Lietuvių kilmės argentiniečiai veikia pačius įvairiausius dalykus. Dažnai yra vis dar išlikusios tarsi lietuvių salelės, kur jie visi gyvena vienoje vietoje. Daug kas stengiasi puoselėti lietuviškumą – kai kur namuose kalbama lietuviškai ar bent šokami šokiai, dainuojamos dainos.
Sandra: Kai kurie namuose turi nedidelius Lietuvos altorėlius. Juose – tautinės juostos, rūpintojėliai, gintarai.
– Kiek žmonių susitikote šio projekto metu? Kaip atrodydavo jūsų procesas?
Mykolas: Kaip tik neseniai suskaičiavome. Turime apie 60-ies žmonių portretus, vadinasi, ir 60 interviu. Beveik su visais, kuriuos fotografuodavome, ir kalbėdavomės. Parodoje naudojame tik 25 portretus. Aplankėme apie 10–12 miestų ir miestelių.
Sandra: Su kiekvienu žmogaus portretu rodome ir kraštovaizdį. Tad kiekvieną kartą reikėdavo išstudijuoti, kur būtų gera vieta parodyti jausmą, atmosferą tos vietos, kur žmogus gyvena. Pavyzdžiui, Buenos Airėse visada rodomas obeliskas – tai tipiškas dalykas. Mes nenorėdavome daryti to, kas savaime suprantama. Norėdavome surasti kitą kampą, atskleidžiantį vietos jausmą. Medžiodavome šviesą. Kad padarytum įdomią nuotrauką, reikia ir geros šviesos. Tas bėgiojimas iš vietos į vietą buvo sekant šviesą, žmones, kraštovaizdžius.
Mykolas: Man atrodo, panašus procesas būna ruošiantis dokumentiniam filmui. Besiruošdamas nuotraukai darai vadinamą lokacijų scout’ą. Dažnai prieš dieną nueini į vietą, kur planuoji fotografuoti, ir žiūri, ar čia yra vieta, kuri tiktų portretui šviesos ir fono prasme, ar fone yra kas nors įdomaus, svarbaus. Kitas klausimas – kokiu dienos metu išsirinktoje vietoje yra tinkama šviesa. Tada supranti, kad laikas nuotraukai padaryti – labai trumpas, tad turi suspėti atsivesti žmogų ir padėti jam gerai jaustis, atsipalaiduoti. Man labai patinka vakaro šviesa, kuri krinta aštresniu (ar žemesniu) kampu. Dažnai turi tik kelias minutes ar kelias sekundes kadrui pagauti tavo pasirinktoje vietoje ir norimoje šviesose. Vienoje nuotraukoje, kur matote heroję Miriam Griszką prie mėsos apdirbimo fabriko, matomas tarsi toks šviesos blyksnis. Turėjome vos kelias minutes, kai šviesa toje vietoje prasiskverbia tarp pastatų, o, pavyzdžiui, darydami Hectoro Szlapelio nuotrauką užtrukome dvi dienas ir tik pagaliau susiklosčius reikiamoms aplinkybėms padarėme ją visiškai prieš pat išvažiuodami.
– Kas jums būdavo svarbiausia darant nuotraukas?
Sandra: Man norėjosi švęsti žmones. Kad jie atrodytų epiškai ir turintys savo poziciją. Norėjosi, kad jų šviesa atsispindėtų šiose nuotraukose ir nuotraukos atrodytų pakilios.
Mykolas: Neseniai, kai reikėjo apibūdinti savo fotografiją, apmąsčiau ir supratau, kad stengiuosi žmones parodyti labai orius, tarsi ant pjedestalo. Juk, rodant šiuos žmones, parodoma ir Lietuvos istorija – emigracijos istorija, tarpukario Lietuvos, kovos už nepriklausomybę, okupacijos, nykstančių, sovietų sunaikintų kaimų. Nuotraukos tarsi padeda užmegzti kontaktą su personažais. Kai kuriose jie žiūri tiesiai į žiūrovą. Man patinka akių kontaktas, kai žmonės žiūri į kamerą. Ne visada tinka. Tačiau kai žmogus žiūri į tave, tai tikrai kažką prideda. Žmonės tai pastebi. Vienas parodos dalyvis pastebėjo, kad tie žmonės žvelgia į tave tarsi iš kito pasaulio nuo galerijos sienų.
– Kaip jūs bendradarbiavote, skirstėtės darbus kaip menininkai?
Mykolas: Planavome, reagavome ir apdorojome visą informaciją kartu.
Sandra: Kartu darėme interviu. Aš atėjau iš grafinio dizaino, daug suprantu apie meną, fotografiją, kompoziciją, spalvas, spalvų korekciją, nors pati ir nesu fotografė. Nuo to laiko, kai sutikau Mykolą, daug daugiau suprantu apie fotografiją, suprantu, kas veikia, kas – ne. Mes abiejų panašus skonis ir meno supratimas, todėl mums kartu dirbti buvo labai gera. Žiūrėdavome nuotraukas ir nuolat diskutuodavome. Manau, buvome puiki komanda – tiek ieškodami lokacijų, tiek per interviu, tiek pasirinkdami veikėjus, tiek ruošdamiesi parodai. Dėl savo turimos grafinio dizaino patirties apsiėmiau sukurti visą jos išdėstymą.
Mykolas: Sandra atsistodavo vietoj personažų, kad galėtume testuoti ir paskui mažiau varginti personažus. Dar galima paminėti, kad atsiskleidė Sandros talentas ieškoti istorinių detalių, gilintis į šeimų medžius. Ji atliko didelę dalį tyrimo, įsiminė visų herojų, daugybės archyvinėse nuotraukose esančių žmonių vardus. Kartu sprendėme, kas svarbiausia iš visos pas žmones rastos informacijos.
– Kodėl nusprendėte eksponuoti parodą koliažo principu?
Sandra: Dideli kraštovaizdžiai, dideli portretai ir nedidelės archyvinės nespalvotos nuotraukos šalia. Mes jas atspausdinome ir, nusipirkę specialias žirkles, apkirpome, kad atrodytų kaip senos. Turime ištraukų iš žmonių dienoraščių. Norėjome, kad žmonės jaustų ryšį su paroda ir ką reiškia ten būti, kad ji perkeltų tave ten, todėl nusprendėme eksponuoti būtent taip.
Mykolas: Man visada patiko netradiciniai parodų išdėstymai. Projekto struktūra ir toks parodos demonstravimas padeda sustiprinti istoriją. Projekte susipina trys istorijų naratyvai: turime lietuvių palikuonių portretus, jų šeimos (tėvų, senelių, prosenelių ar proprosenelių, kurie atvyko į Argentiną) archyvines nuotraukas ir tai prideda sluoksnį apie jų palikimą ir šaknis. Dar yra kraštovaizdžiai, iliustruojantys, kur tai vyksta, kur jie gyvena. Kiekvienas kraštovaizdis koreliuoja su žmonėmis.
Daugumą tų archyvų gavome iš šeimų. Vienu metu turėjome idėją, kad gal reikėtų fotografuoti ir gretinti, kaip susiklostė žmonių – tų, kurie išvyko, ir tų, kurie pasiliko, ir po jų ėjusių kartų likimai. Tačiau jau nespėjome ir pasirodė, kad gal bus per daug. Vis dėlto labai įdomu, kaip susiklostė žmonių gyvenimai – kartais emigrantų likimas būdavo labai sunkus. Ne visų gyvenimai buvo puikūs.
Sandra: Lietuvoje vyravo požiūris, kad visi, kurie išvyko į Argentiną ir JAV, buvo turtingi ir visko daug turėjo. Iš tiesų gyvenimas Argentinoje galėjo būti labai grubus. Darbas mėsos fabrike buvo oho koks sunkus. Girdėjome istorijų apie žmones, kurie susirgdavo ar net mirdavo. Mano prosenelė mirė nuo širdies smūgio, nes darbo sąlygos jai buvo per sunkios. Tad ne viskas buvo supergražu. Būtų buvę įdomu palyginti.
(be temos)