A. Bričkutės kūryboje – kosminiai peizažai ir jausmų pasaulio kraštovaizdis

Buvimas gamtoje paskatino ją savo patirtis įvaizdinti drobėse ir atsirasti kūrinių serijai "Kosminiai peizažai", papildžiusiai vizualios A.Bričkutės kūrybos archyvą, kuriame jau ne viena personalinė paroda. Visa tai – nepaisant vos prieš kelerius metus atrastos tapybos.

Apie norą būti arčiau gamtos, peizažo žanrą kūryboje ir vidinio pasaulio atspindžius jame kalbamės su A.Bričkute, kurios parodą "Kosminiai peizažai" galima aplankyti Klaipėdoje kavos studijoje "Kavos architektai".

– Peizažo žanras tarp šiuolaikinių jaunosios kartos menininkų ne itin populiarus. Dažniau darbuose kūrėjai naudoja gamtos motyvus, susikoncentruodami į detales ir nutoldami nuo grynojo peizažo žanro. Tačiau jūs šiam žanrui skyrėte kūrinių seriją. Kuo peizažo tema jums yra įdomi?

Nesu labai išvarginta šiuolaikinių medijų ir virtualybės, kadangi dažnai sąmoningai nuo jų atsiriboju. O tai padarau pasinerdama į tapybą.

– Temas pasirenku intuityviai. Iš pradžių drobėse tapiau tik veidus, tačiau ilgainiui pradėjo trūkti juos supančio konteksto. Atsirado gamtovaizdžio užuomazgų, kurios vėliau išsivystė į grynąjį peizažo žanrą. Gamta man visuomet buvo artima. Būdama joje patiriu daug išgyvenimų, juslės tarytum sustiprėja, tampu jautri spalvoms, kintančiam apšvietimui. Gamtoje tarsi patiriu katarsį, kuris drobėje transformuojasi į ryškią ir koncentruotą spalvinių tonų gamą, kontrastus ir regimų formų stilizacijas.

Kalnai ir pakalnės.

– Ar būti arčiau gamtos jus skatina noras atsitraukti nuo šiuolaikinio, vartotojiško, gyvenimo būdo, greito tempo, virtualybės įtakų?

– Nesu labai išvarginta šiuolaikinių medijų ir virtualybės, kadangi dažnai sąmoningai nuo jų atsiriboju. O tai padarau pasinerdama į tapybą. Tapydama gamtą išreiškiu savo vidinio pasaulio nuotaikas, nes būti arčiau gamtos man reiškia būti arčiau savęs. Įsiklausyti į savo poreikius, nurimti, sudėlioti mintis. Kiekviename peizaže, kaip ir mano kuriamuose paveiksluose, kuriuose vaizduoju veidus, galima atpažinti bendražmogiškas būsenas.

– Serija "Kosminiai peizažai" nėra tik apie tai, ką regite būdama gamtoje. Realybėje atrastus motyvus jungiate su fantastiniais vaizdais, kaip teigiate, "išnyrančiais iš vidinio pasaulio". Kur fokusuojate savo žvilgsnį, žvelgdama į jus supančią aplinką? Kokie išorinio pasaulio motyvai jus įkvepia?

– Pastebiu spalvas, formas, šviesotamsą. Aplinką išgyvenu sensualiai. Ypač mėgstu vakaro ir nakties laiką, kai nurimsta išoriniai trikdžiai, kai viskas aplinkui pasislepia po tamsos ir šešėlių skraiste, tampa paslaptinga ir iki galo neatskleista. O būnant gamtoje dėmesys krypsta į medžius. Jie man kaip žmonės: kiekvienas unikalus, su savo istorija, bet, sykiu, ir kolektyviai susiję. Taip pat patinka žvelgti į tolimus, neapibrėžtus horizontus. Tai dažnas motyvas mano kūryboje, simbolizuojantis išsilaisvinimą iš konkretumo ir žinojimo gniaužtų.

– Ar kūriniuose jus supančios aplinkos vaizdus papildydama vidinio pasaulio vaizdiniais naudojote koliažo principą: kai realybėje esantis vaizdas yra sujungiamas su visiškai kitu laiku, kitoje vietoje aplankiusiomis mintimis, jausmais? Ar, priešingai, pasirinkusi motyvą iš supančios aplinkos, jį papildėte būtent vietoje, kurioje jį atradote, aplankiusiais patyrimais?

– Kai tapau, visuomet esu čia ir dabar. Fiksuoju esamuoju laiku išgyvenamas būsenas. Peizažas drobėje dėliojasi natūraliai, improvizuoju spalvomis ir formomis. Neretai įkvėpimo semiuosi iš kitų menininkų: įsimenu spalvų derinius, formas ir sujungiu jas su savo kuriama vaizdinija.

– Kaip manote, ar šių dviejų pasaulių – išorinio ir vidinio – jungtis jūsų drobėse atveria erdvę atsiskleisti jiems abiem, ar kažkuris pasaulis dominuoja?

Kiekvienas kūrinys yra susijęs su mano patyrimais ir emocijomis, neretai tai atsispindi pavadinimuose.

– Drobėse dominuoja vidinio pasaulio atspindys. Gamtos formos tampa tarsi regimu karkasu jausminiam pasauliui įamžinti.

– Iš dviejų pasaulių sukuriate vieną. Tikriausiai tvėrimo procese veda intuicija? O gal klystu? Galbūt prieš pradėdama kūrinį eskize sudėliojate kompoziciją, spalvines dėmes, dekoratyvius elementus?

– Kiekvienas kūrinys yra improvizacija. Kūrybos praktikoje remiuosi paleidimo principu – stengiuosi neprisirišti prie rezultato, priešingu atveju pajaučiu vidinį sąstingį, nerimą ir baimę tapyti. Kartais aplanko vienoks ar kitoks vaizdinys, tačiau neeskizuoju, tapydama pasikliauju vidiniu pajautimu. Mėgstu šią kūrybos tėkmę, kuri taip įtraukia, jog pradingsta laiko nuovoka ar fizinis alkis.

Atgimimas.

– Žvelgiant į jūsų paveikslus sunku pasakyti, ar tai realybėje matytos vietos, ar jos panašios į kažkada aplankytąsias. Žiūrovo žvilgsnį veda jausminiai potyriai, nes drobėse peizažas tampa begaline, neapibrėžiama, šiek tiek siurrealia erdve. Ar darbuose turite siekį perkurti realybę?

– Nors drobėse galima atpažinti tam tikrus gamtos motyvus: kalnus, miškus, medžius, mėnulį ir kt., tačiau jie yra įvilkti į estetiškas formas – dekoruoti, stilizuoti. Man patinka transformuoti realybės vaizdus, perkurti juos, pakylėti iki jausmų, įtraukti į vidinio pasaulio peripetijas. Tokiu būdu sukuriu naują tikrovę.

– Šiuose "Kosminiuose peizažuose" kartais vaizduojate ir į žmogų panašią būtybę. Ar tai vidinio "aš" refleksija, su kuria susitapatinti gali ir žiūrovas?

– Kuriamos būtybės panašios į žmogų, bet primenančios ir nežemiškus padarus. Manau, kad tokia dvilypė ikonografija išreiškia mano pačios vidinius konfliktus, kuriuos tapydama bandau išsiaiškinti ir paleisti. Taip pat, tapydama šių nežemiškų būtybių nuogus kūnus, akcentuodama krūtis, sėdmenis ir klubus bandau prisijaukinti savo pačios lytiškumą ir moteriškumą, kurio dažnai vis dar gėdijuosi. Mano kūryba yra subjektyvi, tačiau, manau, kad joje sau artimas temas žiūrovas gali atrasti.

– Ar užbaigusi paveikslą jaučiatės esanti jo pagrindinė pasakotoja, ar naratyvo kūrimą atiduodate į žiūrovo rankas?

– Kiekvienas kūrinys yra susijęs su mano patyrimais ir emocijomis, neretai tai atsispindi pavadinimuose. Tačiau neprimetu žiūrovui jokių konkrečių naratyvų ar vaizduojamų motyvų reikšmių. Įdomiausia, kai žiūrovas, pažvelgęs į kūrinį, pasako man pačiai netikėtų įžvalgų. Visuomet esu joms atvira.