Panašu, jog žurnalistai gali būti ne tik plunksnos, bet ir vantos meistrais. Palangoje vykusiame Pirties-SPA festivalyje „Gintarinė Baltija 2013" jau trečią kartą varžėsi geriausi Lietuvos pirtininkai, kurie rodė išmonę, įgūdžius ir techniką. Po dviejų etapų vanojimo čempione tapo “Kauno dienos“ žurnalistė, teminio priedo „Namai“ redaktorė Vereta Rupeikaitė.

- Pirtyje lankotės jau kelerius metus kas savaitę. Tai labiau ritualas ar pomėgis?

- Tai gyvenimo būdas. Kadaise nebuvo dušo ar vonios, kurioje žmonės galėdavo kas dieną praustis šiltu vandeniu. Vieni šildydavo vandenį ant krosnies ir prausdavosi mediniame kubile, o kiti neįsivaizdavo gyvenimo be pirties – į ją eidavo praustis visa šeima. Net ir gyvenimas prasidėdavo čia – kadaise lietuvės moterys gimdydavo būtent pirtyje, nes tai buvo šilta, sterili vieta. Beveik kaip motinos įsčios...

Dabar bemaž visi turi galimybę praustis kada tik panorėję neiškeldami kojos iš savo būsto, o ant upės ar ežero kranto stovinčios pirtelės funkcija prasiplėtė. Nekalbu ne apie pirtį greta pobūvių salės, į kurią sugriūva svečiai, pakviesti švęsti kokios nors progos. Toks šventimas dažniausiai neapsieina be alkoholio, o ėjimas į pirtį būnant neblaiviu – ne sveikatina, o žaloja. Aš kalbu apie sveiką, tradicinę lietuvišką pirtį, kurioje yra malonus drėgnas mikroklimatas, joje temperatūra – 50-70 laipsnių, o šiluma joje reguliuojama garu. Tokia pirtis neapsieina be vanojimo, kitų pirties procedūrų bei ritualų. Tai vieta, kur galima visapusiškai atsipalaiduoti, išsivaduoti nuo streso, pasisemti sveikatos ir grožio, pabendrauti su bendraminčiais, pasidalinti su jais vanojimo patirtimi. Man pirtis labai svarbi ir dėl to, kad bent kartą per savaitę yra galimybė priartėti prie gamtos, nes gyvendami mieste esame nuo jos atitrūkę. Tradicinėje lietuviškoje pirtyje palytimos visos gamtos stichijos – ugnis, oras akmuo, vanduo, o medžių ir žolynų vantos – tai tarsi energijos eliksyras.

- Pirtininkų tarpe moterų nėra daug. Ar nemanote, kad vanojimas yra labiau vyriškas užsiėmimas?

- Vanojimo čempionatuose moterų dalyvauja mažiau nei vyrų, tačiau vis gausėjančioje pirtininkų bendruomenėje moterų yra ne ką mažiau. Tiesa, kai kurias iš jų gundo ne tik pasišildymas gare, bet ir įvairios kitos procedūros –kūno šveitimai, kaukės, masažai. Nė viena dailiosios lyties atstovė neatsisako patyrusio pirtininko vanojimo, nes tai anaiptol nėra skausminga ar kančias sukelianti plakimo procedūra. Vanojimas – tai menas, per kurį atsiskleidžia vanojimo technika. Yra daugybė vanojimo subtilybių, reikia tam tikrų žinių, supratimo, ko siekiama vanojimu. Fizinė jėga – anaiptol ne pagrindinis faktorius, kad žmogus būtų kokybiškai išvanotas. Vanojama ne vien rankomis, bet ir protu bei jausmu. Todėl gerai vanoti gali tiek vyrai, tiek moterys. Pasitelkę fantaziją ir intuiciją vanoja net vaikai, žinoma, atitinkamai trumpiau ir švelnesnėje aplinkoje.

- Kokiomis vantomis paprastai vanojate?

- Daugelis pirtininkų neįsivaizduoja vanojimo be dviejų rūšių vantų – ąžuolinių ir beržinių. Taip ir aš. Žinoma, visada galima praturtinti šį meniu kitų medžių bei žolių vantomis, bet ne visos jos skirtos vanojimui. Vienos jų skleidžia nenusakomai malonius natūralius aromatus, kitos puikiai tinka trynimams ar tiesiog vietoje „pagalvės" po galva. Tačiau vanojimui skirtos ąžuolinės ir beržinės vantos turi būti itin kokybiškos, be atsikišusių šakų, kurios gali braižyti odą. Atitinkamai pagal paskirtį skiriasi vantų formos bei paskirtis. Be to, džiovintas vantas reikia mokėti paruošti taip, kad jos nebūtų permirkusios. Na, o šiuo metu aplinkui vien žali lapai, taigi, kaskart galima susirišti šviežiai nuskintas pirties pagalbininkes.

- Ar tikėjotės laimėti Lietuvos vanojimo čempionate?

- Niekada negalvojau ir dabar negalvoju, kad vanojimas yra tarsi sportas, kuriame reikia siekti aukštumų, todėl pati didelės iniciatyvos nerodžiau. Įkalbėjo pirties bičiuliai. Važiavau su nuostata, kad rodysiu savo kūrybiškumą ir gebėjimą „šokdinti" vantas taip, kad tai ne tik gražiai atrodytų, bet ir būtų prasminga. Kuomet stebėjau ankstesnius vanojimo čempionatus, buvo matyti, kad kai kurie dalyviai, ne tiek vanoja, kiek rodo baletą. Labai džiaugiuosi, kad šio čempionato teisėjai, kurie patys yra patyrę pirtininkai, vertino ne vien išorę, bet ir turinį.

- Prieš festivalį neteko treniruotis vanojant draugus?

- Galima sakyti, kad rimtų treniruočių visai nebuvo - dalyvauti čempionate apsisprendžiau ko ne paskutinę minutę. Čempionate rodžiau tai, ką darau kaskart atėjusi į pirtį. Kauno, Vilniaus, Rumšiškių, kitų miestų pirtininkai kas savaitę susirenkame Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse esančioje pirtyje ir apsikeičiame vanojimais. Tačiau vanojimas gare - jėgas eikvojantis užsiėmimas, todėl per vieną pirtį kokybiškai išvanoti galima ne daugiau kaip kelis žmones, ne visada gali pamaloninti visu prašančius. Savo pasirinktą modelį Vilių pirmą kartą nuosekliai nuo pradžios iki pabaigos išvanojau tik Palangoje, būtent čempionato metu – scenarijų buvome aptarę žodžiu.

- Galbūt galite duoti keletą patarimų pradedantiems pirtininkams?

- Patarčiau įsiminti pagrindinę taisyklę: vantomis kūną reikia šildyti palaipsniui ir tolygiai. Iš pradžių šildoma vien garu, neliečiant kūno, po to vanojimas pereina į vos pastebimus prisilietimus. Kai oda apsipranta su šiluma, kontaktas su vanta vis stiprėja. Tik maksimaliai įkaitintas kūnas gali būti stipriau periamas, masažuojamas ir trinamas vanta. Procedūra turi baigtis viso kūno atvėsinimu, būtina atvėsinti ir galvą. Nereikia laukti, kol kas nors ims mokinti vanoti. Reikia paimti vantas, pauostyti, pašiurenti ir pagalvoti, ką norite su jomis daryti – braukti, plekšnoti, glausti prie kūno, ar talžyti taip, kad lapai nulakstytų ir ant kūno liktų nuplakimo žymės.

Lietuvos Pirties-SPA federacijos nuotr.