Cirkininkų etiketės besikratančių prancūzų menininkų spektakliuose vaidina net seni rakandai

Be spalvingų dekoracijų, linksmos muzikos, gausios dresuotų gyvūnų palydos ir fanfarų šiemet į sostinę jau trečią kartą atkeliauja Naujasis cirkas. Kasmetinėje Menų spaustuvės ir Prancūzų kultūros centro organizuojamoje Naujojo cirko šventėje publikai pristatomas prieš keletą dešimtmečių užgimęs "teisingas" cirkas, protestuojantis prieš žiaurų elgesį su gyvūnais ir cirko, kaip meno rūšies, nuvertinimą.

Naujojo cirko srovės atstovai kratosi cirkininkų etiketės. Jie prisistato menininkais, kurių spektakliuose akrobatiniai triukai, žongliravimas ir magija atskleidžia žmogiškosios būties tiesas. Spektaklį "Staiga" apie žmogų, chaotiškoje erdvėje ieškantį savasties ir harmonijos, Vilniuje rugsėjo 11–13 dienomis pristatys Prancūzijos naujojo cirko genijumi vadinamas Camillis Boitelis. Per keturias sostinėje praleistas savaites šešių menininkų trupė "Les Boiteu" (iš pranc. "šlubiai") ne tik repetuoja, bet ir kuria scenografiją iš atliekų ir senų rakandų. Spektaklyje "vaidins" gausybė iš vilniečių surinktų daiktų: įvairių senienų, paveikslų, drabužių, žaislų, indų, automobilių detalių. C.Boitelis "Vilniaus dienai" parodė pirmuosius menininkų radinius ir papasakojo, kuo ypatingas Naujojo cirko menas.
– Kuo ypatingas Naujasis cirkas, kurį pristatote?
– Mano kelias į cirką prasidėjo paauglystėje. Išmokau tradicinio cirko elementų: akrobatinių triukų, žongliravimo, pantomimos. Tačiau mano gyvenimas pasikeitė, kai atradau teatro sceną. Naujasis cirkas man – tai galimybė cirko elementus įjungti į šokio, teatro istoriją. Naujasis cirkas – ne tik cirkas, čia teatras, šokis pakeičia įprastinį pasirodymą su gyvūnais ir klounais.
– Kuo jūsų trupės pasirodymai panašūs į cirką, kuo – į teatrą?
– Cirkas – nes salėje vykstantis pasirodymas gyvas ir neprognozuojamas, nes su publika bendraujama per įvairius triukus, kūno plastiką. Teatras – nes visa tai skirta parodyti ne ypatingą, o labai pažeidžiamą žmogų. Mes perteikiame asmeniškas, žmogiškas istorijas.
– Kuo ypatinga spektaklio "Staiga" žmogaus istorija?
– Tai istorija žmogaus, tokio paties kaip visi mes, kuris pakliūna į dramatiškas, dažnai nė neįsivaizduojamas situacijas. Istorija žmogaus, susidūrusio su gyvenimo katastrofomis, kurios iš tiesų toli gražu nėra tragiškos. Jau spektaklio pavadinimas "Staiga" išduoda, kad kalbama apie akimirką čia ir dabar. Staiga – tai kaskart kažkas naujo, tai nesikartoja. Katastrofa užklumpa staiga, tokiu atveju žmogus dažnai pasimeta, blaškosi iš vienos vietos į kitą. Spektaklio žmogus – tarsi klounas: jis ne visada supranta, kas sakoma, jis kažką daro ne taip, kaip reikėtų, jis klysta.
– Ar ir juokaujate kaip klounai?
– Mes ant scenos nejuokaujame, bet žiūrovams linksma. Prancūzijos publika juokėsi, o gal Vilniuje spektaklis visai neatrodys linksmas. Pamatysime. Vis dėlto manau, kad spektaklio idėjos – bendražmogiškos, tad bet koks žiūrovas gali jį suprasti.
– Ar manote, kad dramatiški Naujojo cirko spektakliai gali nustelbti efektingus tradicinio cirko numerius?
– Tai du skirtingi dalykai, bet jie gali būti tokie pat populiarūs. Manau, mūsų spektakliams cirko etiketę nori priklijuoti žurnalistai, kuriems svarbu viską tiksliai apibrėžti. Mūsų tikslas – pamatyti nuostabius kūrinius ir juos perteikti triukais, kūno plastika, cirko menu.
– O pats lankotės klasikiniame teatre ir tradiciniame cirke?
– Pasitaikius progai, stengiuosi nueiti į cirką. Paskutinį kartą buvau Vietname, tačiau tradicinis cirkas mane liūdina. Ne tuo, kad tai artistams labai sunkus fizinis darbas, bet tuo, kad visada rodai kartą išmoktus numerius. Niekas nekinta. Man norėjosi "gyvų" spektaklių. O kalbant apie klasikinį teatrą, nežinau, ar esu nors kartą gyvenime jį matęs.
– Kodėl praktikuojate minimalistinį teatrą? Jūsų spektakliai Lietuvoje vyks nedidelėje Menų spaustuvės scenoje. Ar nesinori pasirodyti daugiatūkstantinei miniai?
– Mūsų spektakliuose itin svarbios detalės, o minia jų nė neįžiūrėtų. Norime, kad publika viską matytų, pajustų. Jei pasirodymas išaugtų, prarastų dalį savo dvasios. Be to, tai galimybė po spektaklio apie kilusius jausmus ir idėjas pakalbėti su beveik kiekvienu žiūrovu.
– Kaip trumpai apibūdintumėte savo kuriamą meną?
– Chaosas, siaubas, kuris nėra negatyvus ir kurį net galima pavadinti laime. Savotiška šventė, sukuriama iš mūsų silpnybių, trūkumų ir pažeidžiamumo.
– Ar esate girdėję neigiamų atsiliepimų apie savo projektą?
– Taip, tačiau tik todėl, kad pasirengimas spektakliui trunka ilgai – net keletą savaičių. Žinoma, jei vaidintume kas dvi tris dienas skirtingose vietose, būtų daug paprasčiau ir geriau apmokama. Tačiau toks mūsų meninis pasirinkimas. Mums ypač svarbu užmegzti ryšį su žmonėmis, ypač šalyse ir miestuose, kurių nepažįstame. Prašydamas daiktų spektakliui, juos rinkdamas, sutinki puikių žmonių, ir tai yra nuostabi, turtinga menininkams patirtis. Vilniaus aš anksčiau nepažinojau, bet dėl žmonių, kuriuos sutikome, norisi čia sugrįžti, nors dar neišvykome.
– Kaip skambėtų jūsų kvietimas ateiti į spektaklį?
– Mes patys nežinome, ko laukti iš spektaklio. Tad tiesiog ateikite, neskaitykite programos, pasinerkite į nuotykį kartu su mumis, pamatykite ir susikurkite savo istoriją.