Gyva Lietuvos teatro, kino, televizijos legenda, aktorius, režisierius Donatas Banionis prieš daugiau nei savaitę šventė aštuoniasdešimt devintąjį gimtadienį. Šventės aktorius nerengė, jis tikina, kad vis dažniau norisi ramybės. O sugrįžti į tokį aktyvų gyvenimo tempą, koks buvo jo karjeros laikais, dabar tikrai nenorėtų.

- Prieš keletą dienų šventėte gimtadienį. Sakykite, kaip jaučiatės? Kokios nuotaikos sklando?

- Gerai jaučiuosi. Vis dėlto man aštuoniasdešimt devyneri. Skamba kaip visas šimtas (juokiasi). Vis pamąstau, kaip aš jų sulaukiau. Mano žmona prieš penkerius metus mirė... Ji susirgo, turėjo daug operacijų ir neatlaikė.... O aš dar kažkaip išsilaikau.

Nerengiau jokios šventės, nenorėjau. Tačiau neseniai gavau telegramą nuo Estijos aktorės Eve Kivi, o vėliau ji paskambino ir pasveikino su gimtadieniu. Man labai malonu, kad ji mane vis prisimena.

- Atrodote sveikai, esate žvalus. O sveikata juk yra brangiausias turtas...

- Oi, pastarąją savaitę ar net ir ilgiau negaliu normaliai vaikščioti, labai skauda kairės kojos kelį, sąnarį. Skausmas kasdien vis smarkyn ir smarkyn. Bet gi čia senatvės požymiai, nėra ko ir stebėtis. O nuo senatvės vaistų nėra ir vis tiek jau antro šimtmečio nesulauksiu. Džiaugiuosi, kad dar pakankamai gerai jaučiuosi. Kiti gi būdami septyniasdešimties jau iš lovos nepakyla.

Nežinau, iš kur tas skausmas ir nežinau, ką daryti... Kreiptis į gydytojus irgi nenoriu. O ką jie man pasakys ar padarys? Nieko nepadės, tik pats vargo turėsiu. Vėl prasidės visokie siuntimai, komplikacijos... O be to, man jau sunku nueiti iki tos poliklinikos. Kviesti gydytoją į namus dėl tokio menkniekio tikrai neverta. Gal man praeis ir be medikų.

Per gyvenimą man teko daug kartų lankytis poliklinikose, gulėti ligoninėse ir patirtis sako, kad nieko gero iš ten nesulauksi.

- Jūsų neslegia vienatvė?

- Norisi, kad šalia būtų ir mano žmonelė, bet taip jau nebus... O gal Jūs norit atsikelti pas mane gyventi (juokiasi)?

- Tikrai būtų nenuobodu stebėti gyvos kino ir teatro legendos kasdienybę iš arti. Tai kuo užsiimate? Ką veikiate per dienas?

- Va šitaip kaip dabar sėdžiu, skaitau, televizorių pažiūriu. Praktiškai nieko neveikiu. Seniau visur tik važiuodavau, filmuodavausi. Per visą savo gyvenimą apie devyniasdešimtyje filmų esu nusifilmavęs. Kur tik aš nebuvau, ir Japonijoje, ir Kinijoje, Europoje nėra nė vienos šalies, kurios nebūčiau aplankęs. Ko gero labiausiai man patiko Italijoje. Be to, septynis kartus buvau Holivude, kurį laiką viešėjau pas Rūtą Kilmonytę-Lee.

- Šiais laikais aktoriai tikina, kad verčiasi sunkiai. O kaip buvo Jūsų karjeros laikais?

- Tikrai nebuvo taip sunku. Bent jau aš nesiskundžiau. Amerikiečiai negalėjo patikėti, kad aš gaunu penkiasdešimt rublių už filmavimo darbo dieną. Žinoma, laisvalaikio beveik neturėjau. Teatras ir kinas atimdavo iš manęs viską. Tam, kad papildomai užsidirbčiau pinigų, dar grodavau džiazą pianinu, akordeonu.

- Nejaučiate nostalgijos teatrui, kinui, televizijai?

- Pasiilgt nepasiilgstu. Bet aš nepeikiu viso to, nes ten  buvo gerų dalykų. Buvo keletas vaidmenų, kurie man labai patiko, dalyvavome Kanų kino festivalyje su filmu „Niekas nenorėjo mirti". Vaitkaus vaidmuo jame mane ir išgarsino. Ir į į teatrą nenorėčiau sugrįžti, nors jame nuo pat vaikystės norėjau vaidinti. Mokykloje jau vaidindavau visokius vaidmenis būreliuose.

- Kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinį teatrą?

- Dabar nėra gerų režisierių. Jie visi daro „chaltūras„. Šiuolaikinis teatras labai paviršutiniškas, paprasčiausi „štampai“, pasimaivymai, pasikraipymai. Jokios gilios minties negvildena. Cirkas, o ne teatras. Kuo kvailiau aktorius atrodys, tuo geresnis teatras esą bus. Negaliu dabar žiūrėt, mane tiesiog erzina. Todėl aš ir neinu į teatrą.

Miltinio teatre viskas buvo kitaip. Jis mus mokė, kad scenoje nereikia vaidinti, reikia gyventi. Ten svarbi mintis, prasmė, gyvenimas, jo sudėtingumas, o ne pataikavimas beskonei publikai. Žinoma, sulaukdavome priekaištų, kad mes nemokame vaidinti, kad ne taip sėdime scenoje. Mat buvo tam tikri teatro štampai – kėdėje sėdėk taip, ranką laikyk taip, reikia, kad žiūrovas matytų, kaip ją iškeli, galvą pasuk šitaip... O mes neva sėdėdavom ir elgdavomės scenoje kaip gyvenime. Mums kiti vis sakydavo, kad gyvenimas yra sau, o teatras – sau. O Juozas Miltinis kaip tik ieškojo, kad scenoje būtų gyvenimas.

O kinas... Negalėčiau sakyti, kad man patiko vaidinti jame. Tačiau jeigu ten yra atskleistas gyvenimo sudėtingumas, prasmė, tada žiūriu jį su malonumu.