Pastaruoju metu Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus neturi laiko pokštams, juokams bei televizijai. Maestro kasdien repeticijose, skirtose 20-ajam orkestro jubiliejui.

Atrodo, vakar įkūrė orkestrą, o šiandien jis, žiūrėk, jau artėja prie 20-ojo jubiliejaus slenksčio. Todėl savo gerbėjams atsakingai nori parengti dovaną – koncertų ciklą "Barocco Divertimento".

Apie amžiną pinigų stygių ir orkestro populiarumo raktą, ūmų dirigento būdą ir specifinį humoro jausmą – "Vilniaus dienos" interviu su profesoriumi D.Katkumi.

– Maestro, kitų metų vasario 20-ąją jūsų įkurtam Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui sukanka 20 metų. Kaip manote, ar orkestrui tai daug?

– 20 metų orkestrui – labai mažai, bet muzikantams arba jo nuolatiniam vadovui – labai daug. Dažnai kito 20-mečio ir nebesulaukiama. Tad jubiliejus mums labai reikšmingas. Esame mūsų kultūros fenomenas – valstybė mūsų neremia, bet mes gyvuojame labai veikliai ir, atrodo, turime rimtą poziciją Lietuvos kultūroje.

– Kodėl jubiliejiniams koncertams pasirinkote būtent baroko muziką?

– Tiesą sakant, mūsų orkestras atsirado ieškant senosios muzikos atlikimo vertybių, autentiško baroko muzikos turinio. Pakalbėti, kas yra baroko muzika, jūsų laikraštis – per mažas, tad apie baroko muzikos atlikimą galima paskaityti mano neseniai pasirodžiusioje knygoje "Muzikos atlikimas", p. 107–255.

– Ar esate tikras, kad teisingai pasirinkote repertuarą? Gal Johanno Strausso valsai orkestrui atneštų didesnį uždarbį – daugiau žmonių suplauktų į koncertus, daugiau bilietų išpirktų?

– Norėčiau truputį paaiškinti. Mes esame Vilniaus savivaldybės orkestras, o baroko muzikos mėgėjų Vilniuje nėra 100 proc. Tad turime tenkinti daug skonių. Ne tik tenkinti, bet ir auklėti, kurti Vilniuje kultūrinę atmosferą, galiausiai aukščiausiu lygiu pristatyti Vilnių Lietuvoje bei užsienyje. Tai mes ir darome. Todėl mūsų repertuaras yra maksimaliai universalus: barokas, klasicizmas, romantizmas, šiuolaikinė muzika, labai daug lietuvių autorių kūrinių, džiazas, popsas etc. Mes buvome pirmieji Lietuvoje, pasukę į tokį universalumą.

Tyčiojosi iš mūsų didieji meno meistrai, kad grojame popso muzikos koncertuose, kur, beje, dainuodavo geriausi Lietuvos šlagerių atlikėjai, piktinosi, kad teršiame aukštos kultūros nešėjų vardą. O dabar tie kritikai daro tą patį. Kuo daugiau klausytojų leidžia mums išgyventi esant dabartinei Lietuvos kultūros politikos situacijai. Kuo kultūra labiau prioritetinė, tuo mažiau jai skiriama pinigų. Kita vertus, mes nechaltūriname. Mes viską stengiamės groti absoliučiai gerai. Tai ugdo publikos skonį, kurį griauna menkaverčių "žvaigždžių" kultas televizijose.

– Turbūt ir jūsų vadovaujamas orkestras susiduria su pinigų stygiumi? Kas jums padeda finansiškai?

– Ačiū Vilniaus savivaldybei, kad sukūrė tokį teisinį naujadarą kaip "iš dalies finansuojamas kolektyvas", iš paramos fondo skiria mums paramą, kuri ir leidžia išsilaikyti. Tiesą sakant, tapę visai biudžetiniu meno kolektyvu, iš karto sužlugtume, nes atsidurtume bibliotekininkų lygio algų erdvėje, o papildomai užsidirbti, pinigų koncertams organizuoti visai nebūtų galimybių. Tokios laisvės neleistų biurokratai ir visai absurdiški meninę kūrybą žlugdantys įstatymai.

Priklausome nuo politikų malonės, nuo mums visai nesuprantamos konjunktūros. Mūsų bandymai komerciniais koncertais gauti kitą to "iš dalies" finansuojamo mūsų biudžeto dalį verslo politikams sukelia iš jų pačių nelegalios verslo praktikos atsiradusius vaizdinius: esą ta dalelytė yra milijonai, tai – nelegali ir nusikalstama veikla. Jokios mūsų ataskaitos, net prokuratūros po kelis kartus pripažintos visiškai švariomis, tų įtarimų nekeičia, nes politikai leidžia sau kalbėti ką nori ir apkaltinti ką tik nori.

Tad kiekvienais metais (jau 20 metų!) artėjantys biudžeto svarstymai man sukelia mėnesiais trunkantį stresą (kartą besinervindamas gavau insultą). Viskas – dėl Lietuvos muzikos, Lietuvos ir Vilniaus įvaizdžio.

– Kas dažniausiai sužlugdo orkestrą – konkurentai, pinigų stoka ar jis išsiderina pats?

– Orkestrą gali sunaikinti kas tik nori: ir vidinės rietenos, ir kūrybinių idėjų nebuvimas, ir išorinės priežastys – nebus pinigų, ir tiu tiu. Nepadės net taip televizijų garbstomos būrėjos.

– Kiek ilgiausiai orkestras gali gyvuoti?

– Orkestras gali išsilaikyti, kol yra reikalingas ir remiamas 1 854 322 metus.

– Ar orkestro muzikantai jūsų bijo? Ar darbe esate tironas?

– Aš esu liberalus. Man norisi, kad orkestro muzikantai nebūtų vergai, kad skleistųsi jų kūryba ir meistriškumas. Bet esu greitai užsiplieskiantis, greitai susinervinantis, bet ir greitai atleidžiantis. Tai kartais sukelia kibirkščiavimą repeticijose. Bet gal tai ir gerai.

Muzikantai turi ugdyti savo savarankiškumą. Bet orkestre yra visokių charakterių žmonių. Kai kurie labai gerai save vertina, kiti jiems ima atrodyti žemesni, iškylama ir virš dirigento. Bet aš nepykstu dėl to. Vis tikiu, kad pagarba kolegoms yra pats svarbiausias dalykas. Ar susinervinęs, ar ne, aš gerbiu visus orkestro muzikus. Labai džiaugiuosi jų individualiais pasiekimais, didžiuojuosi jais. Vis galvoju, kad, sulaukę 71 metų, jie supras ir savo jaunystės charakterio klaidas.

– Jūs tikrai neieškote žodžių kišenėje. Ar iš tikrųjų rytą su žmona sveikinatės taip: "Kur kava? Nėra? Kai duosiu į snukį"?

– Mėgstu pajuokauti. Iš pat ryto noriu praskaidrinti savo žmonai nuotaiką. Per 46-erius bendro gyvenimo metus ji jau beveik priprato prie mano stiliaus. Bet vis tiek juokiasi. Ji – anglistė, dabar jau pensininkė. Ilgai dirbo Vilniaus universiteto Anglų filologijos katedroje, septynerius metus buvo katedros vedėja. Pirmoji Lietuvos aukštojoje mokykloje įvedė akademinio rašymo kursą, skaitė retorikos paskaitas. Filologijos daktarė. Jos knygomis plačiai naudojamasi Skandinavijos universitetuose. Labai kukli, labai padori – tikra mano priešingybė. Dėl to ir gyvenam kartu.

Į snukį jai "trenkiu" tik televizijose, žiūrovų džiaugsmui. Namie ji man grasina "Kaip trenksiu tau atbula ranka", ir ne be pagrindo, nes iš esmės su manim gyventi nelengva. Bet tai suteikia mums tikrą pasitenkinimą.

– Ar savo arklišku humoru negąsdinate jautrios sielos muzikančių?

– Ačiū už komplimentą dėl mano arkliško humoro. Juo darbe nesinaudoju, nes esu įsitikinęs, kad tikrai arkliškas humoras atsiranda tada, kai arkliškai viešai pašiepiamas konkretus žmogus.

– Menininkai moters grožį aukštino ne tik eilėse, bet turbūt ir simfonijose. O italų kino režisierius Federico Fellini yra pasakęs, kad, jei būtų jo valia, pastatytų Romoje paminklą prostitutei, – tiek daug jaunystėje iš jų išmoko. Ar gyvenimo universitetuose jums pravertė moterys?

– Moterys man labai praverčia. Mūsų orkestro dauguma – moterys, kurios man džiugina širdį savo jaunatve ir grožiu. Bet Vilniuje prostitutei paminklo nestatyčiau. Geriau jau kokiai nors politikei, nusipelniusiai tokio vardo.

Turas prasideda

Jubiliejinių koncertų ciklą su sopraninu (pats aukščiausias iš vyrų operinių balsų) Viktoru Gerasimovu ir sopranu Egle Strumskyte orkestras pradeda lapkričio 28 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Gruodžio 3-iąją koncertuos Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje, gruodžio 8-ąją – Baltarusijos nacionalinėje filharmonijoje, o gruodžio 23-ąją – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje.
Kitąmet orkestro laukia koncertai Suomijoje.

Vizitinė kortelė

Donatas Katkus (g. 1942 m. rugsėjo 21 d. Kaune) – dirigentas, muzikologas, pedagogas.
Mokėsi Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje. 1965 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1965 m. įsteigė Vilniaus styginių kvartetą, 1994 m. įkūrė Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą ir jam vadovauja.
2001 m. D.Katkaus veikla įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno, o 2003 m. – Pasaulio intelektualinės nuosavybės organizacijos premijomis.
D.Katkus vaidino kino režisieriaus Arūno Žebriūno juostose "Seklio Kalio nuotykiai" ir "Kelionė į rojų".