D. Light: noriu kurti liudijantį meną

Gyvenimo kelias, kuriuo eina žmogus – nenuspėjamas. Jis gali driektis tiesia trajektorija, kurioje visos kliūtys ar pavojingos vietos bus gerai žinomos, nes pro jas eita ne kartą, bet, vos žmogaus viduje įvyksta pasikeitimų ar net lūžių, – kelio kryptis ir jį supantis peizažas gali kardinaliai pasikeisti.

Tapytoja Daina Light savo gyvenimo kelią pradėjo kaip perspektyvi tarptautinės teisės specialistė, sekusi mamos, teisininkės, pavyzdžiu, tačiau sėkmingai besiklostanti karjera, paradoksalu, atvėrė viduje tuštumą, kurią menininkė užpildė tik sugrįžusi prie kūrybos.

Apie vaikystėje mėgtas kūrybines iškylas gamtoje, mėginimą atitikti visuomenės standartus, įvykusį lūžį ir kūrybą, kurioje atsiveria filosofiniai ir dvasiniai ieškojimai, vidinės transformacijos, kalbamės su tapytoja D.Light.

– Vaikystėje ir paauglystėje realizavote save per kūrybą, bet baigusi mokyklą pasukote kitu keliu, pasirinkote tarptautinės teisės studijas. Kas padarė įtaką tokiam sprendimui?

– Buvau jautrus, kūrybingas ir labai užsispyręs vaikas. Panorėjusi kažką įgyvendinti, darydavau tai tol, kol padarydavau. Galėjau kasryt pati keltis valanda anksčiau, kad iki pamokų dar turėčiau laiko mezgti ar piešti. Piešti eidavau į Birštono Nemuno vingių apylinkes. Persikeldavau keltu į kitą Nemuno pusę ir piešdavau gimtojo miesto namus, bažnyčią, pylimą. Tai darydavau tėvams net nežinant. Kartais netgi pradingdavau iš pamokų dėl tokių iškylų gamtoje. Į teisę stojau dėl to, kad mokyklą baigiau raudonu diplomu – aukščiausiais balais, o tuo metu vyravo tendencija puikiai mokyklą baigusiems abiturientams rinktis teisę, ekonomiką arba mediciną, be to, įtaką darė ir mamos, teisininkės, pavyzdys.

Kai atrodė, kad galiu kilti teisininkės karjeros laiptais ir džiaugtis materialiai aprūpintu gyvenimu, viduje ėmė vertis tuštuma.

– Pradėjusi sėkmingą karjerą teisės srityje suvokėte, kad tai ne jūsų kelias. Kada įvyko šis lūžis?

– Antrame kurse pradėjusi dirbti teisinį darbą ir pamačiusi, kas manęs laukia baigus studijas, suvokiau, kad tai per daug toli nuo mano svajonių, mano vidaus. Norėjau mesti studijas, bet draugų teisininkų raginama pasilikau. Kartais nesuprasdavau, kas su manimi vyksta – jaučiausi taip, tarsi viduje kažkas norėtų ištrūkti į laisvę, ir tai nedavė man ramybės. Šis jausmas neatsirado dėl to, kad studijos man nesisekė, priešingai, sulaukdavau pagyrimų, apdovanojimų, vykau į debatų konkursus Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje. Kai atrodė, kad galiu kilti teisininkės karjeros laiptais ir džiaugtis materialiai aprūpintu gyvenimu, viduje ėmė vertis tuštuma. Todėl pradėjau intensyviai domėtis filosofija, religijos filosofija, teosofija, ezoterika, nes norėjau pažinti supantį pasaulį ir save. Domėjausi menu, teatru, klasikine muzika. Kultūros renginiuose susipažinau su Vilniaus bohemos atstovais ir ėmiau lankytis įvairiuose menininkų susibūrimuose, pleneruose, dalyvauti meno festivaliuose. Darbe dažniau vartydavau įvairias meno knygas, o ne įstatymus.

Misija: „Siekiu kurti liudijantį meną“, – sako D. Light. / Eitvydo Kinaičio nuotr.

– Patyrusi vidinį lūžį pradėjote ieškoti dvasinės šviesos. Kaip ją suvokiate?

– Šviesa gali būti suvokiama kaip sakralumo arba dvasingumo simbolis, nes savyje talpina tikėjimą, tiesos pažinimą, sielos atsivėrimą, dėkingumą. Šviesa, kaip pojūtis, yra it deginanti substancija, kuri gali ne tik uždegti sielą kūrybai, bet ir ją sudeginti. Šviesa – tai nėra buvimas meditatyvioje būsenoje, tai – didesnio vidinio degimo, visų vidinių resursų aktyvinimo kūrybai siekis.

– Sakote, kad šviesa yra substancija, kuri gali ne tik uždegti sielą kūrybai, bet ir ją sudeginti, vadinasi, ji daro įtaką vidiniams transformacijos procesams. Ar šie procesai yra kūrybiškai produktyvūs? Gal jie tampa pauze, skirta mintims, jausmams, energijų pusiausvyrai susidėlioti?

– Renkuosi pauzę, kurios metu siekti energijų pusiausvyros man yra labai svarbu, kad grįžimas į kūrybą įvyktų su atsinaujinusia jėga. Kita vertus, transformacija, kaip vidinis atsimainymas, nesustoja ir tada, kai vyksta pats kūrybinis procesas, kurį suvokiu kaip vidinį darbą su savimi, kai per šviesą (vidinį norą, maldą) sąmoningai siekiu transformacijos kaip dvasinio atsinaujinimo, praregėjimo, nušvitimo.

– Jūsų kūryba – tai asmeninė kelionė, nuolatinis virsmas, augimas. Ar šioje kelionėje pasitaiko duobių?

– Duobių arba sunkių išbandymų tikrai būna. Remiuosi Dantės pragaro ir rojaus ratų struktūra, pagal kurią mes visi be paliovos juose sukamės. Visada yra šansas pakilti iš tamsos į šviesą. Deja, visada galima ir nukristi žemyn.

Renkuosi pauzę, kurios metu siekti energijų pusiausvyros man yra labai svarbu, kad grįžimas į kūrybą įvyktų su atsinaujinusia jėga.

– Ar toje asmeninėje kelionėje jūsų kūryba keičiasi? Galbūt joje daugėja simbolių, vaizdinių metaforų?

– Prieš keletą metų man įdomi buvo grizailio technika figūratyvinėje tapyboje, bet kartu eskizuodavau abstrakcijas. Pastaraisiais metais sukūriau kūrinių ciklus: „Su šviesa“, „Simfonijos“, „De profundis“, kurie yra abstraktesni, tačiau darbuose galima įžvelgti tam tikrus konkretesnius motyvus, tačiau jie ne daiktiški, be fizinio svarumo, išryškėja tik per spalvų virpėjimą.

– Kaip manote, kokiame gyvenimo kelio etape šiuo metu esate?

– Džiaugiuosi, kad suradau save ir savo kelią. Suvokiu, kad užaugau. Tai ir vidinės laisvės pojūtis, ir didesnė atsakomybė už tai, ką darau.

– Dvasingumas yra tai, kuo pripildote savo darbus. Ar įvykęs lūžis, iš naujo atrastas gyvenimo kelias skatina kūriniuose dalytis vidiniais išgyvenimais, patirtimis, išmoktomis pamokomis, jas perduoti?

– Dvasingumas – tai nuolatinis darbas kelti save į šviesias vibracijas, vidinė kova už žmogiškumą, dėkingumą, kito priėmimą, jautrumą, švelnumą, tai nuolatinis savęs žadinimas būti sąmoninga, atsakinga už tai, kas vyksta pasaulyje, nes aš esu šio pasaulio dalis, o jis yra dalis manęs. Tai ne terapija, tai – kova. Kūryba siekiu liudyti dvasios slėpinius – pajausti, pamatyti, išgyventi pokyčius erdvėje ir savyje, kaip neatsiejamame vienyje. Suvokiu, kad mano misija yra ne tik pasidalijimas vidinio pasaulio slėpiniais su žiūrovais.

Siekiu kurti liudijantį meną. Liudijimas – tai pamatymas ir perteikimas to, kas vyksta žmonijos dvasioje mūsų laike. Žiūrovą kviečiu prisiminti savo sielos, dvasios gyvenimą, pakilti virš kasdienybės, pasiklausyti savo vidinės šviesos, prisiminti savo sakralią pusę, atsigręžti į savo unikalią visatą ir kartu permąstyti mūsų sambūvio šioje žemėje klausimus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jei tai \\\\\.../////

Jei tai \\\\\...///// portretas
"menas"?,tai mano by..is kulkosvaidis.Jau nėra žodžių,pilnas nukvaišimas.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių