Neseniai Kauno valstybinės filharmonijos skliautais aidėjo Šiaulių berniukų choro "Dagilėlis" balsai. Jau ketvirtį amžiaus plačiai po pasaulį šio choro dainininkai skraidina savo dainas. Daug tai ar mažai?

Žvaigždės iš Šiaulių

Berniukų chorai chorinės muzikos istorijoje turi gilias tradicijas, pradėję formuotis prie bažnyčių dar ankstyvaisiais viduramžiais. Lietuvoje pirmieji berniukų chorai susibūrė daugiau kaip prieš pusšimtį metų. Pirmieji berniukų kolektyvai uždainavo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Tačiau Šiauliuose stabilų berniukų chorą pavyko suburti ne iš karto. Tik 1990 m., į Šiaulius atvykus jaunam chorvedžiui Remigijui Adomaičiui, jo iniciatyva į "Dagilėlio" chorą sutelkti berniukai išskleidė sparnus dainingam skrydžiui.

Dešimtaisiais gyvavimo metais prie choro įsikūrus dainavimo mokyklai, vienas po kito pasipylė laimėjimai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose – pirmosios vietos, prizai ir Didysis prizas, lydimi ovacijų garsino "Dagilėlį" ne tik Europoje – šlovės keliai nusidriekė nuo JAV iki Kinijos.

Nors Lietuvoje įprasta berniukų chorų lyderių ieškoti sostinėje, kur gilias chorinio meno tradicijas puoselėja "Ąžuoliukas", tačiau šiauliečiai savo pasiekimais šį mitą sėkmingai griauna, dainomis plėsdami gerbėjų ratą ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.

Klausantis "Dagilėlio" dainavimo žavi ne vien skambesio darna, tolygi balsų spalva, bet ir didelė klausytojui perteikiamos muzikos įtaiga. Ji sukuriama ne vien pasiekta dainavimo branda ir meistriškumu – kyla iš choristų širdžių sklindanti meilė atliekamai dainai, veidų šiluma bei jausmai, atspindintys muzikos turinį, o akių žvilgsniai nukreipti į pagrindinį šios magiškos energijos transliuotoją – choro vadovą R.Adomaitį.

Visą "Dagilėlio" atliekamų dainų žavesio paslaptį atskleidžia didžiulis nuoširdumas ir nesumeluota muzikos išraiška, kurios kartais taip trūksta kitų, net ir ganėtinai tobulai dainuojančių kolektyvų gretose. Todėl nenuostabu, kad "Dagilėlio" pasirodymai įvairiausiose koncertinėse salėse užkariauja vis didesnes klausytojų simpatijas ir per eilinius koncertus, ir per konkursus.

Autoritetai ir vizija

Paklausus, kas kloja pamatus tokiai choro sėkmei, vadovas kaip pagrindinį faktorių išskiria nuolatinį sistemingą darbą, kuris atliekamas "Dagilėlio" dainavimo mokykloje: "Kartu tai ir vizijos turėjimas, ką ir kaip daryti, analizavimas po koncertų – kas kaip suskambėjo, kas pavyko ar nepavyko dėl tam tikrų priežasčių."

Stebint dainuojančius choristus į akis krenta vienoda dainavimo maniera, vienodas balso aparato formavimas, tampantis savotišku skiriamuoju choro bruožu. Vadovo teigimu, kiekvienas chorvedys vaizduotėje chorą mato savaip ir jo skambesį girdi savaip, todėl chorai ir skamba skirtingai.

"Savo susikurtam garso įvaizdžiui ieškai tinkamo skambesio, kokie balso formavimo raumenys turėtų veikti, kaip dainininkas turėtų  išsižioti. Taip susiformuoja choro dainavimo maniera. Man nuo senų laikų labai patiko vokiečių berniukų chorai, jų dainavimo mokykla, ypač – Augsburgo katedros berniukų choro skambesys, jų minkštas skaidrus vokalas. Tai turėjo įtakos ir mano įsivaizduojamam "Dagilėlio" choro skambesiui", – kūrybos atradimais dalijosi R.Adomaitis.

Berniukų choras mieste – kultūringus, dvasingus ir spinduliuojančius šviesą jaunuolius ugdantis židinys. Nors juos ugdyti nėra lengva. Klausantis vadovo R.Adomaičio samprotavimų apie darbą su choristais, apie didžiulę kantrybę, reikalingą šiame darbe, apie ilgą kelią formuojant balsą ir siekiant rezultato, apie džiaugsmus ir nusivylimus, negali nepajusti begalinės meilės ir atsidavimo savo pasirinktai veiklai, šviesos, spinduliuojančios iš akių, šilumos, sklindančios iš žodžių. Ši vadovo asmenybės charizma veikia ir choristus, o šio poveikio rezultatus akivaizdžiai matome ir girdime klausydamiesi choro atliekamų dainų.

Vilioja vaikus ir tėvus

Koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje "Mūsų dienos kaip šventė" kartu su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru – tik dalis choro jubiliejinio turo po Lietuvą. "Dagilėlio" dainos jau triskart skambėjo koncertuose Šiauliuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Kauno "Žalgirio arenoje" kartu su Linu Adomaičiu ir Gyčiu Paškevičiumi, ir dar ne kartą skambės šiais metais.

"Pagrindinis choras – kaip profesionalus, dainavimo mokykloje renkasi 4–5 kartus per savaitę. Tai ne tik bendros repeticijos, bet ir solfedžio, instrumentų pamokos. O kur dar intensyvus koncertų grafikas! Tačiau koncertai jauniesiems dainininkams reikalingi – tai  didžiausias stimulas. O pabandyk kuriam nors neleisti dainuoti koncerte. Tai tarsi didžiausia bausmė", – apie nelengvą vaikų krūvį, bet ir didelį norą dainuoti bei koncertuoti pasakoja vadovas. Jis net savotiškai pavydi savo choristams, kartu aplankantiems įvairias šalis, pasirodantiems su įvairiais muzikantais. Apie tai vaikystėje ir jaunystėje pats galėjo tik pasvajoti. Svajodavo ir žiūrėdamas seną filmą "Berniukai" apie berniukų chorą ir įsivaizduodavo: būtų gerai dainuoti taip, kaip jie. Gyvenimo vingiai svajones priartino, nors vaidmuo jose ir pasikeitė.

Šiauliai didžiuojasi savo choru ir jo laimėjimais. Galima spėti, kad mieste yra prestižiška dainuoti "Dagilėlyje", tačiau R.Adomaitis dėmesį chorui vertina santūriai.

"Negalime skųstis norinčiųjų mokytis dainavimo mokykloje stygiumi – jų yra per 320. Tačiau šiame amžiuje, manau, nėra lengva tiems, kurie susiję su klasikine muzika, o ne su populiariąja. Aš žinau, kad dainuojančių berniukų ir labai gerai dainuojančių berniukų Šiauliuose yra begalė. Tačiau pas mus jie neateina, pasirenka sportą ar kitas dažnai reklamuojamas veiklos sritis. Be to, jauni tėvai taip pat jau pripratę prie kitokios muzikos, ir jiems ne visada būna suprantama ta muzika, kurią mes atliekame. Tenka parinkti tokią programą, kuri pritrauktų ne tik vaikus, bet ir tėvus", – patirtimi dalijosi pašnekovas.

Sektinas pavyzdys

Tokių problemų siekiant, kad kuo daugiau berniukų dalyvautų chorų veikloje, kyla ne tik Šiauliuose. Didelis stimulas berniukų chorams burtis – jau penkiolika metų vykstantis berniukų chorų festivalis-akcija "Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją", kurio tikslus pasako pats pavadinimas.

Dėmesys meniniam berniukų užimtumui laisvalaikį skiriant chorinei dainai pamažu plečiasi, berniukų chorai įvairiuose Lietuvos miestuose skaičiuojami jau dešimtimis. Atrodytų, susidomėjimas ir Kaune koncertavusiu vienu geriausių Lietuvos berniukų choru "Dagilėlis" turėjo būti didžiulis – jau vien kauniečių "Varpelio" choristai galėjo užpildyti nepilnos klausytojų salės vietas. Galėjo, bet neužpildė.

Koncerte apsilankę klausytojai patyrė didelį malonumą ir negailėjo chorui ovacijų bei plojimų. Nors tarp klausytojų buvo nemaža dalis vaikų ikimokyklinukų (koncertas vyko kaip muzikinė popietė visai šeimai), kuriems kai kurie kūriniai (Steve'o Dobrogosz Mišios vaikų chorui ir styginių orkestrui) buvo per daug sudėtingi ir vargino dėmesį, tačiau "Dagilėlio" choras pateikė ir lengvesnio žanro kūrinių,  liko ištikimas savo krypčiai – ugdyti klasikinės muzikos klausytoją. Pabaigoje po Vytauto Kernagio dainos "Mūsų dienos kaip šventė" bisui padainavo Johanno Sebastiano Bacho žymųjį choralą "Jesus bleibet meine Freude".

Klausantis programos ir matant švytinčias choristų akis, galvoje savaip susidėliojo Salomėjos Nėries žodžiai V.Kernagio dainoje: "Mūsų dainos kaip paukščiai...". Ir mintis, kad dar ne kartą šio puikaus choro dainos atskris į Kauną ir sulauks ne tik ištikimų jo klausytojų dėmesio, bet ir dainuojančių Kauno bendraamžių.