Prasidėjo visus metus galerijoje "Aukso pjūvis" besitęsiantis parodų ciklas "Duetai". Grupuojant menininkus pagal giminystę, draugystę, bičiulystę, įtakas vienas kitam ar akivaizdų dvasinį kūrėjų artumą, bus siekiama atrasti panašumų, atskleisti skirtumus ir paryškinti kiekvieno dailininko savitumą.

Lietuviškų dinastijų atstovai

Parodų ciklas pradedamas menininkų šeimos dinastijos atstovais. Vaikai, tęsiantys menininkų tėvų tradiciją Lietuvoje, yra įprastas reiškinys jau nuo XIX a. pabaigos. Dažniausiai tėvų vaikams perduodamos meninės idėjos užaugina kelias dailininkų kartas.

Štai mūsų klasikas Telesforas Valius (1914–1977) – garsus Kauno meno mokyklos atstovas. Jo sūnėnas Vytautas Valius (1930–2004) – žinomas vėlesniojo laikotarpio grafikas, tapytojas. Jo vaikai Saulius ir Eglė Valiai taip pat pasirinko vaizduojamąją dailę. Sauliaus Valiaus žmona – dailininkė grafikė Diana Radavičiūtė. Taigi ši dailininkų dinastija tęsiasi nuo XX a. pradžios iki XXI a.
Vilniečio Leono Katino (1907–1984) sūnus Linas Leonas Katinas (g. 1941 m.) – taip pat dailininkas. Garsaus grafiko Stasio Krasausko (1929–1977) duktė Aistė Krasauskaitė – grafikė.

Tapytojo Vinco Kisarausko (1934–1988) duktė Aistė Kisarauskaitė – dailininkė, fotografė.
Kaune turime du lygiaverčius skulptorius – tėvą ir sūnų Antinius. Robertas Antinis vyresnysis (1898–1981) – Kauno meno mokyklos auklėtinis, skulptūrą studijavęs ir Paryžiuje. Sukūrė nemažai Kauną ženklinančių ryškių skulptūrų. Bene garsiausias sūnaus, postarsininko Roberto Antinio darbas – paminklas Romui Kalantai.

Nepasakyčiau, kad dailininkai tėvai užgožia atžalų kūrybą. Paprastai menininkų atžaloms pavyksta ištobulinti savarankišką kūrybos stilių. Tėvų ir vaikų kūryba apskritai yra nelygintina. Juk jie kaip menininkai formuojasi skirtingu laikotarpiu, skiriasi jiems įtaką darančios meno srovės, socialiniai dalykai. Juk menininkai ne puodus lipdo, negali paimti tėvo ir sūnaus nulipdytų puodų ir pasakyti, kuris geresnis.

Tradicija, kad garsių dailininkų vaikai renkasi su daile susijusias profesijas, gaji nuo XIX a. pabaigos, tęsiasi ir dabar.

Martinaičių dinastija – išskirtinė

Tyrinėjant pasaulio istoriją, neatrodo, kad garsių dailininkų vaikai taip pat būtų rinkęsi menininkų kelią. Arba, jei rinkosi, neišgarsėjo taip, kad mes apie juos sužinotume. Nėra antro Rembrandto, Matisse ar Picasso. Na, taip, Pablo Picasso duktė madų dizainerė Paloma Picasso užsiėmė su menu susijusiais dalykais – kvepalų ir papuošalų kūryba. Bet pasaulio istorijoje tokia tradicija, kad dailininkų vaikai sektų tėvų pėdomis, nesusiformavo.

Lietuvoje dailininkų Martinaičių dinastijos likimas klostėsi labai savitai. Šioje šeimoje tėvo ir sūnaus susitikimas prie paveikslo neįvyko. Tai išskirtinis atvejis, kai menininko karjerą nulemia genai, potraukis menui, tačiau likimas nesuteikia galimybės subrendusiems menininkams diskutuoti, ginčytis, apmąstyti kūrybos savitumus ir skirtumus. Taip vienu metu lyg ir tęsiama dinastija, ir taip pat pabrėžiamas kartų individualumas.

Dailininkų Martinaičių dinastiją pradėjo 49 metus išgyvenęs Jonas Martinaitis (gimė 1898 m. – mirė 1947 m.). Jo sūnus Ignacas Adakris Martinaitis gimė 1937 m., mirė 1993 m. Šioje parodoje susitinkantys kitas Jono sūnus Antanas Martinaitis (1939–1986 m.) ir jo sūnus Arvydas Martinaitis taip pat, kaip ir Jonas su Ignacu Adakriu, nespėjo pabendrauti kaip menininkai. Arvydas gimė 1971 m. ir tėvo neteko, kai jam tebuvo 15 metų.

Antanas Martinaitis į Lietuvos dailės istoriją įsirašė kaip žymus daugiasluoksnės skulptūrinės tapybos, perteikiančios individualizuotą mitologiją, kūrėjas. Jo kaip dailininko ir poeto buvimas uždaroje sovietinėje meno scenoje įvardijamas kaip bekompromisis šviesulys, palikęs neišdildomų prisiminimų ir bendravimo malonumą savo ir jaunesnės kartos menininkams Povilui Ričardui Vaitiekūnui (g. 1940), Edmundui Saladžiui (g. 1950), Laimai Drazdauskaitei (g. 1947). Tiršta skulptūrinė A.Martinaičio tapymo faktūra sužavėjo Alfonsą Vilpišauską (g. 1945).

Tai buvo karta, kuri Kauno meniniame gyvenime skleidė modernistinio meno idėjas. Jas godžiai perėmė jaunesnės kartos atstovai. Nemažai dabartinių jaunųjų Kauno tapytojų galėtų įvardyti Antaną Martinaitį kaip mokytoją ar įkvėpėją. Nors ir per trumpą, tačiau itin intensyvų ir produktyvų laiką Antanas Martinaitis svariai įsirašė ne tik į Kauno, bet ir visos Lietuvos dailės istoriją.

Neabejingas aplinkos įvykiams

Tokiame kontekste sūnui Arvydui Martinaičiui išties nelengva nelikti neužgožtam žymaus tėvo šešėlio. Kita vertus, Arvydas atstovauja visiškai kitai kartai ir kitam laikotarpiui. Tėvui teko kurti izoliuotoje sovietinėje sistemoje ieškant savitos Ezopo kalbos. Arvydas kuria nepriklausomoje, atvirų sienų ir informacijos erdvėje. Kitas laikotarpis ir kitos sąlygos kūrybai skatina tapytojo paveiksluose ieškoti ne sąlyčio su tėvu, bet savo laiko aktualaus atitikmens.

Arvydas Martinaitis (beje, kaip ir tėvas) yra neabejingas aplinkos įvykiams. Reakcija į laiko psichologines visuomenės nuotaikas, poreikius ir galimybes abiejų autorių išreiškiama skirtingais tipažais ir personifikacijomis. Antano kūryboje sutinkamos mitologinės būtybės kuria nuorodą į lietuviškąsias tradicijas. Taip pat jo paveiksluose vaizduojami pajacai, arlekinai – ironizuoja socialistinės gerovės tema.

Arvydui Martinaičiui nebereikia griebtis Ezopo kalbos. Jis savo požiūrį į nykstančias dorovines, etines, humaniškąsias, ugdymo vertybes išreiškia atvira ironizuojančia, tačiau kartu ir moralizuojančia forma. Jo kūryboje stiprus psichodelinis momentas. Pasąmonės vizijų demonstravimas tiesiogiai siejasi su siurrealizmo atstovais. Jų išraiškų ir stilistikos, pradedant Salvadoru Dali ir baigiant dabartiniais menininkais Lucianu Froidu, Francisu Baconu ar lietuvių tapytojo Šarūno Saukos siurrealistinėmis vizijomis, yra labai įvairių. Arvydo psichodelika yra labiau ekspresyvi nei siurreali. Siurrealizmas jam – kaip pasąmonės išraiškos idėja.

Temomis ir siužetais Arvydas Martinaitis atstovauja savo laikui. Tačiau kartu jis išlieka ekspresyvios modernistinės dailės atstovas. Taigi neišvengiamai išlieka sąlytis ir su tėvo Antano Martinaičio, ir su XX a. Lietuvos dailės istorija.