D.Kirkutienę ramina kvadračiukai

Gaivalingos energijos prisodrintų paveikslų fone tapytoja Dalia Kirkutienė atrodo tarsi nužengusi iš savo drobių: ryški, nenuspėjama ir veržli. Pirmąją tapybos parodą mįslingu pavadinimu „1x1“ Klaipėdos koncertų salės fojė atidariusi menininkė į savo paveikslus perkėlė ryškiausias gyvenimo spalvas, o siužetus „paslėpė“ po kvadračiukais.

Tekstilę studijavusi ir ilgus metus šioje srityje dirbusi Dalia nelinkusi žiūrovui lengvai atiduoti savo paveikslų paslapčių ir istorijų. Jas tenka išgliaudyti ir sudėlioti iš mirgančių kvadratinių fragmentų, spėliojant, kas tai - virpantis drugelio sparnas ar žuvis?

Patiko laimėti

Žvelgiant į D.Kirkutienę taip pat nelengva nuspėti, kur šią kūrybingą moterį vėl gali nublokšti mūzos – gal į siuvyklą, o gal – į floristikos saloną? „Maža kas gali nutikti gyvenime...“,- tarsteli Dalia.

Vis dėlto šuolis į menus D.Kirkutienei nebuvo netikėtas. Moteris prisimena, kaip vaikystėje trise - su pusbroliu ir seserimi namuose rengdavo parodas. Norėdami jas pamatyti, dėdės, tetos, senelės turėdavo pirkti bilietus. Ir visada pasakydavo, kas laimėjo pirmąją vietą. „Šito labai laukdavome, įvertinimas mums buvo labai svarbus. Su mumis skaitėsi, laikė suaugusiais žmonėmis“,- pasakojo Dalia, kuriai dažniausiai atitekdavo pirmoji vieta.

Visa D.Kirkutienės šeima, giminė – medikai, kurie buvo labai kūrybingi ir mokėjo gražiai piešti. Ištekėjo Dalia taip pat už mediko, kardiologo. „Man irgi kartais širdį suduria“, - juokais pasiskundė. Nors gyvas būdas, energija trykštantys paveikslai bylotų apie ką kita – gaivalingo pavasario, neišsemiamo kūrybingumo kupiną sielą – argi ji gali pavargti?! Itin komunikabili Dalia prisipažįsta, kad kartais išsenka nuo bendravimo. Todėl – būna – atitolsta net nuo pačių artimiausių žmonių. O paskui vėl priartėja...

Liūdina laikinumas

D.Kirkutienė prisipažįsta, kad labiausiai gyvenime ją liūdina laikinumas, trapumas – tai, kas dabar yra, o po akimirkos gali sudužti į smulkius gabalėlius ar nuvysti. „Visada sesers keramikės klausdavau, ar nebaisu, kad jos darbai tokie laikini? Juk vaza gali sudužti“,- sakė D.Kirkutienė.

Gal todėl ir pasirinko gana „patvarią“, kasdienybėje pritaikomą meno sritį – tekstilę. Ją baigusi D.Kirkutienė Kaune įkūrė firmą, kurioje siuvo drabužius, skareles. Dalyvavo konkursuose. Siūdavo įtakingoms Kauno ponioms. Toms, kurios dabar puikuojasi žurnalų viršeliuose.

„Visada gražiai mezgiau. Man patiko medžiaga, siūlai. O tapiau visą gyvenimą. Tik ne taip“,- mįslingai ištaria. Ir iš karto paaiškina: į tapybą anksčiau nežiūrėjo rimtai. Žaisdavo. Nes labai rūpėjo, kad jos kuriamas menas būtų pritaikomas. Kad jis papildytų, pagražintų pilką žmogaus kasdienybę. Kad nebūtų šiaip – pakibęs laike ir erdvėje.

„O čia – labai vizualus, ne taikomasis menas, – mąsto, žvelgdama į savo paveikslus. Ir iš karto juokdamasi pasiteisina. – Bet mes dabar įrenginėjame namą, todėl gal ten kaip nors pritaikysiu?“

Kūrė puokštes

Kai prieš 11 metų iš Kauno Dalia atsikraustė į Klaipėdą, teko vėl viską pradėti iš naujo. „Nebenorėjau „kalnieriukų“,- prisipažino.

Tada įkūrė „Krantinę“ – nediduką meno dirbinių saloną, kuriame kartais buvo rengiamos ir parodos.

Tačiau vieną vakarą nusivariusi nuo kojų D.Kirkutienė atėjo į parduotuvę nusipirkti maisto. Į rankas pakliuvo laikraštis, kuriame perskaitė savo astrologinę prognozę. Joje buvo primygtinai siūloma priimti visus darbo pasiūlymus. „Netgi floristikos srityje“,- labai gerai prisimena šį keistą sakinį, nes iki tol su gėlių komponavimo menu nebuvo susidūrusi.

Greitai po to D.Kirkutienę pakvietė dirbti žymusis floristas Sigitas Kaminskas.

Su gėlėmis Daliai dirbti labai patiko. Į floristiką metėsi taip pat aistringai, kaip ir visur. Komponuodama puokštes, derindama spalvas, aksesuarus salone prabūdavo nuo ryto iki vakaro. Vienai proginei puokštei sukurti prireikdavo kelių įtempto darbo valandų. Paskui puokštė kažkur iškeliaudavo. O dar tas laikinumo jausmas, kai akyse nyksta įstabus grožis... „Tai - jau nueitas etapas, bet jis man davė labai daug. Niekur tiek neįgausi patirties dirbdamas su spalvomis kaip floristikoje“.

Žada nesiblaškyti

Tapyti rimtai Dalia pradėjo dar dirbdama gėlių salone. Namuose kabo serija labai brangių, anot pašnekovės, šiltų ir išvargtų darbų.

„Visos ryškios raudonos, oranžinės spalvos yra mano. Namuose taip net vieną kambarį išdažiau“,- pasakojo tapytoja. Jai patinka iš kvadračiukų kurti savo pasaulį. Dėlioti tarsi mozaiką. Šis iš pažiūros monotoniškas darbas menininkę ramina. „Nebūna taip, kad prisėdusi nežinočiau, ką dabar piešiu. Pirmiausiai paveikslą pamatau mintyse. O po to siekiu vaizdą atkurti drobėje. Kada tai darau? Visą dieną. Kol pakankamai šviesu“,- sakė.

D.Kirkutienė džiaugiasi tapusi laisva menininke. Ir tuo, kad jos kūrybinius šėliojimus palaiko vyras su dukra. „Juk niekada į pievas nebuvau nubridusi. Visada žaidžiau su menais. Tik kartą vyras pajuokavo, kad jeigu tiek būtų blaškęsis Mikelandželas, neturėtume jo genialių kūrinių. Tačiau aš kaip Žemaitė. Ji pradėjo vėlai rašyti, o aš – tapyti. Gal jau nebesiblaškysiu?“ - lyg savęs paklausė D.Kirkutienė.