Dvasininkas ir docentas gesino tikėjimą romanu

Beveik dvidešimt milijonų kopijų, išverstų į keturiasdešimt dvi kalbas. Filmas, kainuosiantis šimtą milijonų dolerių. Tūkstančiai įtikėjusių turistų. Kur slypi tokios Deno Brauno romano „Da Vinčio kodas“ sėkmės paslaptis?

Kodėl kai kurie žmonės knygos idėjomis šventai patiki, nors ir žino, kad tai – romanas?

Kodėl net ir didžiausi skeptikai, pradėję skaityti knygą, nepaleidžia jos iš rankų? Kodėl taip skaudžiai į ją sureagavo Bažnyčia?

Dažnai skaitytojų klausimų neatsiginančios Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos darbuotojos suorganizavo diskusiją „Da Vinčio kodas“ – tik romanas?..“

Į neįprastai pilną klausytojų Pempininkų filialo salę pakalbėti apie tokį ažiotažą sukėlusią knygą atvyko Kretingos vienuolyno klebonas brolis kunigas OFM Evaldas Darulis bei Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Aleksandras Žalys.

Meninė fikcija

Diskutuoti atvykęs kunigas E.Darulis prisipažino, kad, perskaitęs tik keletą puslapių, knygą nustūmė į šoną, nes nenorėjo apkrauti galvos nereikalinga informacija. Dvasininkas atsakinėjo į visus su tikėjimo dogmomis susijusius klausimus.

A.Žalys – priešingai – „Da Vinčio kodą“ buvo išsinagrinėjęs. „Tai romanas, o ne koks mokslinis veikalas su daug nuorodų ar įrodymų. Šioje knygoje, kaip ir dera grožinei literatūrai, – spalvingas pasaulis su ryškiais herojais. Brauno talento patrauklumo nenuginčysi“, - susirinkusiems tvirtino docentas.

Literatūrologas prisiminė daug iečių „sulaužiusį“ Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“, kai buvo kalbama apie herojaus Liudo Vasario gyvenimo sąsajas su paties autoriaus biografija.

Denas Braunas romano ašimi pasirinko ryškią viduramžių ir renesanso epochų asmenybę – Leonardą Da Vinčį. Šis genijus iki šiol – lyg neįminta mįslė, jo kūriniuose tebeieškoma slaptų kodų, ženklų. „Tai, kad jo kūriniai dažniausiai būdavo neužbaigiami, rodo ne ką kita, kaip jo didžiulį talentą“, - tikino A.Žalys.

Pakibo ant kabliuko

Nepaisant to, kad pats Denas Braunas, nepretenduodamas į jokį mokslinį traktatą, „Da Vinčio kodą“ įvardija romanu, žmonės visus išdėstytus faktus priima kaip gryną tiesą. Tik pradėjus skaityti, juos užkabina sakinys „Visi šiame romane pateikti meno, architektūros kūrinių, dokumentų ir slaptų ritualų aprašymai yra realūs ir tikslūs“. Neįsigilinęs į šiuos žodžius, dažnas juos palaiko viso romano moto.

Diskusijos dalyviai priminė populiarųjį serialą „X failai“, kai prieš kiekvieną seriją buvo teigiama, kad viskas tikra ir nepramanyta. Tokius „faktų ir tiesos“ kabliukus seniai pamėgo Holivudo režisieriai.

„Brauno kūrinyje pateikiami svarbūs ir reikšmingi Biblijos faktai, kurie laisvai interpretuojami. Tai puikus būdas susilaukti dėmesio, o to meninė literatūra ir siekia“, - kalbėjo A.Žalys.

Analizavo paveikslą

Diskusijos stebėtojams buvo parodytas daugybę kartų romane minimas paveikslas, vaizduojantis paskutinę vakarienę. Deno Brauno herojai tarp vakarieniaujančiųjų įžvelgė moterį. Ją pamatė ir į Pempininkų filialą atvykę žmonės. „Juk tai tikrai moteris“, - sakė jie rodydami į šalia Jėzaus sėdintį Joną.

„Menas ir mokslas yra priešingi dalykai. Meno kalbos esmė – daugiareikšmiškumas. Kuo didingesni kūriniai – tuo daugiau mums kyla klausimų“, - įsiplieskusią diskusiją bandė gesinti A.Žalys.

Skaitytojai teiravosi, ar galima tikėti Biblija ir kiek istorija ją galėjo iškraipyti. D.Braunas romane mini, kad imperatorius Konstantinas IV amžiuje liepė redaguoti Evangelijas. Kunigas E.Darulis tikino, kad tokia „redakcija“ galėjo būti atlikta anksčiau. „Kas prieštaravo – buvo atmesta, kas ne – palikta. Mano paties tikėjimo nepakeistų tas faktas, jei paaiškėtų, kad paveiksle – moteris“, - sakė jis.

Viena moteris kunigo klausė, kodėl pats Jėzus Kristus nieko nerašė. Diskusijos klausytojai pažėrė jai atsakymus – todėl, kad tam neturėjo laiko, kad nerašė ir kiti šventieji. Kažkas prisiminė Sokrato išmintį, kad rašo tik tinginiai, kurie tingi prisiminti.

Kritika – reklamuoja

Katalikų bažnyčia išsakė savo pažiūras į romaną, kaip teologiškai nepagrįstą. Imta kalbėti net apie knygos uždraudimą. Pagal šį kūrinį juostą sukantiems režisieriams uždrausta filmuoti Vestministerio abatijoje. Tačiau akivaizdu, kad skaitytojams tai – nė motais, o knyga vis populiarėja.

Kunigas E.Darulis tikino, kad Bažnyčią labiausiai verčia nerimauti romano „tiesomis“ aklai patikėję žmonės.

„Drausti nėra išmintinga. Dar gerai prisimename, kas nutiko, kai buvo uždrausta pardavinėti Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. O knyga tokio populiarumo susilaukė!..“ - sakė docentas A.Žalys. Anot jo, rinkos pasaulis ne idealais vadovaujasi, o nauda, kuri tikrai ne visada nukreipta į humanistines vertybes. Jam pritarė ir diskusijos vedėjas Valerijus Šerelis: „Išleidęs porą knygų, Braunas gali daugiau nebedirbti“.