Bendradarbiavimo platforma

Penki menininkai iš Lietuvos: tapytojai Židrija Janušaitė, Agnė Jonkutė, Petras Lincevičius, Agnė Liškauskienė ir tekstilininkė Giedrė Kriaučionytė turėjo unikalią galimybę visą mėnesį reziduoti Abu Dabio menų centre (Abu Dhabi Art Hub) – ten įgijo naujos patirties, susipažino su arabų kultūra ir meno lauku.

Abu Dabio menų centras – tai pirmoji menininkus iš viso pasaulio sujungianti meno rezidencijų programa Jungtiniuose Arabų Emyratuose, įkurta verslininko Ahmedo Saleh Al Yafei. Menų centras veikia kaip platforma, skatinanti bendradarbiauti įvairių tautybių, religijų, amžiaus vizualiųjų menų atstovus.

Pirmoji menininkų rezidencija surengta 2012-aisiais. Abu Dabio menų centre jau rezidavo kūrėjai iš Latvijos, Estijos, Vokietijos, Italijos, Amerikos, Australijos ir kt. "Šio centro įkūrėjo planuose – rezidencijų centrai Amerikoje, Italijoje, Estijoje", – atskleidžia Ž.Janušaitė. Menininkams iš Lietuvos Ahmedas Saleh Al Yafei skyrė daug dėmesio: jis pristatė savo šalį, jos istoriją, kultūrą, ateities viziją, aktyviai domėjosi reziduojančių menininkų kūrybiniu procesu, nepraleisdamas progos susipažinti su kiekvienu jų artimiau, organizavo išskirtinį vakarą – saulės palydas. Visi drauge gėrė kavą ar arbatą jaukiai įsitaisę ant prabangių kilimų, pasakojo įdomiausias istorijas. Tokie buvo ir ankstyvi pusryčiai, kurie, kaip arbatos ir kavos gėrimo ritualas, – vyko dykumoje. "Vienas iš aspektų, inspiravusių Ahmedą Saleh Al Yafei plėsti savo šalies meninį lauką, kelti kuriamo meno kokybę – studijos Prancūzijoje, Japonijoje. Nepaisant to, jog yra labai užimtas –  valdo savo verslą, susitinka su aukščiausiais šalies asmenimis – šis žmogus randa laiko susitikti su rezidentais, nuoširdžiai su jais pabendrauti", – pasakoja Ž.Janušaitė.

Pažinti istoriją

Ne tik centro įkūrėjas, bet ir programos kuratorė filipinietė Inas Amoyo bei visa rezidencijoje dirbusi komanda lietuvius priėmė labai šiltai ir svetingai: pirmąją atvykimo savaitę rodė įdomiausias miesto vietas, kurios turistams galbūt sunkiau pasiekiamos, supažindino menininkus su gilias tradicijas turinčia arabų kultūra, rengė teminius gastronomijos vakarus, rūpinosi kūrėjų komfortu. "Jautėmės labai gerbiami, nuolatos mumis buvo rūpinamasi, jei kažko pritrūkdavome – užtekdavo tik parašyti, patiems dėl nieko sukti galvos nereikėjo", – įspūdžiais pasidalija G.Kriaučionytė.

"Komandos nariams, kaip ir Ahmedui Saleh Al Yafei, buvo labai svarbu pristatyti savo kraštą, papasakoti jo vystymosi istoriją. Mums labai pasisekė, jog turėjome galimybę apsilankyti parodoje, pristatančioje arabų kultūrą, amatus, šalies istoriją, sužinojome, kaip kūrėsi JAE, kaip atsirado miestai. Jiems labai svarbu, kad kiekvienas atvykęs menininkas per rezidencijos laiką pažintų vietos kultūrą ir kurtų ne tai, ką yra įpratęs, o atskleistų, kaip regi, pajaučia, supranta jų šalį", – pasakoja A.Liškauskienė.

"Kelionės pradžioje jaučiausi kaip režisieriaus Georgiy Daneliya filme "Kin-dza-dza!": stebino beveik visur kabantys šeicho Zayedo Bin Sultano Al Nahyano portretai. Kai sužinojome, kaip buvo kuriami JAE, kaip pirmiausia didžiausios pajėgos buvo mestos į edukaciją ir mediciną, apdairiai sudarytos bendradarbiavimo sutartys, vietiniams žmonėms dalijama žemė, suteikiamos galimybės ją dirbti, pasidarė suprantama arabų meilė šeichui, turėjusiam viziją visiškoje dykumoje pastatyti miestus, nutiesti kelius, elektros magistrales", – savo patrtį apibūdina A.Jonkutė. "Šios rezidencijos tikslas buvo tarpkultūriniai mainai, tad daug dėmesio buvo skirta Abu Dabio kultūros paveldui pažinti. Gerą įspūdį paliko tai, kaip, pavyzdžiui, architektūrinis paveldas apgalvotai panaudojamas netgi dangoraižių statyboje", – papildo P.Lincevičius.

Užburianti ir besikeičianti

Vis dėlto visiems penkiems kūrėjams didžiausią įspūdį rezidencijos metu paliko plytinti beribė dykuma. Menininkai sukūrė skirtingos vizualinės raiškos darbų kolekcijas, tačiau  jungiamas stiprių inspiracijų, kilusių pirmą kartą susidūrus su dykumos didybe, jėga, gaivališkumu. "Būdama JAE, konkrečiai – Abu Dabyje ir jo apylinkėse, patyriau įvairių įspūdžių. Mačiau prabangos, švaros ir spindesio, o greta – didžiulius plotus pilkšvos spalvos dykynės, pramoninius statinius ir keistas gyvenamųjų būstų teritorijas, šiukšlynus. Vis dėlto didžiausią įspūdį paliko dykuma: smėlio ir dangaus spalvos skirtingu paros metu, kažkieno palikti pėdsakai smėlyje, vėjo supustytos įvairiausios formos.

Nuostabus, žodžiais sunkiai nusakomas ir emocinis potyris – karštis, vėjas, didybės ir begalybės suvokimas", – įspūdžiais dalijasi G.Kriaučionytė. Tekstilininkės darbai – tai velti iš vilnos spalvoti paveikslai, kuriuose šnabžda vėjas. Kūriniai pasakoja apie nyksmą, laikinumą, trapumą ir stebuklą – visa tai regėti, suvokti, bandyti sulaikyti, įamžinti. Tapytoja A. Liškauskienė, prieš išvažiuodama į rezidenciją, turėjo tikslą pamatyti tos šalies peizažą ir reflektuoti jį savo kūriniuose. "Nekopijavau paties peizažo, tiesiog rinkau jo spalvas, prisiminusi savo kūrinį "Spalvų kolekcionierė"(2012 m.), kaupiau atspalvius ir sluoksniavau tarpusavyje. Peizažas, viena vertus, labai monumentalus: jį sudaro dvi plokštumos – dangaus ir smėlio, kita vertus, jis labai dinamiškas, smėlio ir dangaus spalvų santykis nuolatos kinta. Supratau, jog kraštovaizdžio spalvos yra vienintelis nekintantis dalykas JAE peizaže. Augant miestams urbanistinis peizažas sparčiai kinta, tačiau gamtos  spalvos niekada nepasikeis. Kad ir kiek būtų pastatyta naujų namų, pasodinta augalų, – smėlio, vandens, dangaus, saulės spalvos liks tokios pat. Jos – tarsi kertiniai esamo peizažo akmenys – simbolizuoja amžinybę", – savo kūrinių koncepciją apibūdina A.Liškauskienė.

Jaunosios kartos tapytojas P.Lincevičius, kaip ir kolegės, pripažįsta dykumos vaizdų įtaką kuriant: "Kadangi JAE buvau pirmą kartą, visa aplinka atrodė neįprastai, o nuvykus į dykumą, į Livos oazę, šis nuostabos jausmas dar labiau sustiprėjo. Neįprasta aplinka, manau, padarė įtaką ir kitokiam, nei kad tapyčiau savo studijoje Lietuvoje, stilistiniam idėjų perteikimui. Kai kurie užbaigti paveikslai, man pačiam atrodė neįprasti. Pirmosiomis rezidentūros dienomis mums suorganizavo išvyką į dykumą, ten praleidome nemažai laiko, palydėjome saulę, kalbėjomės po žvaigždėmis. Mums papasakojo apie dykumos svarbą ir kaip ji yra išreikšta arabų tautosakoje. Ši patirtis man paliko stiprų įspūdį ir tapo pagrindu kūrybinėms idėjoms." "Dykuma yra stipri, visi miestai stovi ant jos", – sako Ž.Janušaitė, kurios tušo technika kurtuose darbuose pranyksta vaizdo aiškumas, dėmesį prikausto jėga, tekanti abstrahuotomis formomis. "Ji pilna virpesių, ji nėra tuščia", – inspiracijų šaltinį apibūdina tapytoja. A.Jonkutės paveiksluose minimalizuotomis raiškos priemonėmis kuriamos asketiškos kompozicijos išfragmentuoja dykumos vaizdinį, susikoncentruojant į paskirus bendro peizažo elementus (palmes, smėlį), per kuriuos tapytoja atranda ramią laiko tėkmę ir besikeičiančius jo pėdsakus.

Kūrėjai pasakoja dirbę be streso, neabejodami savo jėgomis, kad kažko gali nespėti atlikti. Nepaisant to, jog kūrybinėms koncepcijoms įgyvendinti turėjo tik dvi savaites, kurti skatino didelė jėga, patiriama matant beribę dykumos erdvę, pasitinkant saulę, jaučiant, kaip vėjas mažais smėlio krislais padengia visą kūną. "Keliaujant nuo Abu Dabio iki Livos dykumos spalvos keitėsi nuo baltos iki oranžinės. Pačioje dykumoje išbuvome daugiau nei savaitę. Jėgų antplūdis buvo milžiniškas, padarėme labai daug, dirbome kaip išprotėję. Esu be galo dėkinga už galimybę pamatyti ir patirti tą šalį, sutikti vietinius žmones, daugybę atvykėlių iš Filipinų, Bangladešo, Pakistano. "Abu Dabio menų centro" rezidencijoje įgyta patirtis, neabejoju, išliks manyje visą gyvenimą", – reziumuoja A.Jonkutė.