F.Iskanderas buvo retas rusų rašytojas, didžiavęsis savo etnine ir provincialia kilme. Jis laužė politinius tabu aprašydamas Josifo Stalino puotas jo gimtojoje Abchazijoje, nors pats savęs disidentu niekada nelaikė.

F.Iskanderas gimė 1929 metų kovo 6 dieną Suchumyje. Jo mama buvo abchazė, o tėvas – iranietis. Tėvo rašytojas anksti neteko po to, kai jis 1938 metais buvo deportuotas į Iraną, kur vėliau mirė.

Gerai mokęsis F.Iskanderas buvo priimtas į prestižinį Gorkio literatūros institutą Maskvoje ir savo karjerą pradėjo dirbdamas žurnalistu provincijoje.

Savo kūrinius ji rašė tik rusiškai ir skaitytojų pripažinimą pelnė dėl savo humoro, užuojautos ir „regioninio prieskonio“.

Jis niekada neslėpė, jog nemėgo bukų sovietinių biurokratų, taip pat smerkė stalinizmo baisumus.

Savo 1966 metų satyrinėje apysakoje „Ožiataurio žvaigždynas“ (Sozvezdie kozlotura) pašiepė ūkio kėlimo kampanijas SSRS, o romane Sandro iš Čegemo (Sandro iz Čegema), kurio pagrindinis herojus šelmis valstiečius, vaizdavo patriarchalinį abchazų gyvenimą ir sovietinės metropolijos ekonominį ir politinį diktatą.

Taip pat garsi jo 1979 metų apysaka „Didelio sekso mažas galiūnas“ (Malenkij gigant bolšogo seksa), kurioje F.Iskanderas aprašė masinių represijų SSRS organizatoriaus Lavrentijaus Berijos gyvenimą ir demaskavo stalinistinio laikotarpio dorovę.

Utopinėje apysakoje „Triušiai ir smaugliai“ (Kroliki i udavy, 1982) pasmerkė vergovės psichologiją, diktatorių ir paklusnių vergų sandėrį.

Abi šios pastarosios apysakos pirmą kartą buvo išleistos Kanadoje.

Didžiąją gyvenimo dalį F.Iskanderas gyveno Maskvoje ir trumpai dalyvavo politikoje: 1989 metais jis buvo išrinktas į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą.

Pastaraisiais metais jis neberašė ir beveik nekomentavo politinių įvykių.

Kremlius išplatino oficialų pareiškimą, kuriame išreiškė „giliausią užuojautą“ rašytojo šeimai.