Šiuo metu kino teatruose pristatomas naujas režisieriaus Audriaus Juzėno filmas "Ekskursantė" (2013). Filmo istorijos atskaitos taškas – 1948-ieji, trėmimų iš Lietuvos pikas. Filmo sukūrimas, rėmėjų paieškos užtruko ne vienus metus, keitėsi ne tik scenarijaus autorius (Vandą Juknaitę pakeitė Pranas Morkus), bet ir pagrindinis režisierius (pasitraukus Gyčiui Lukšui į jo vietą atėjo Audrius Juzėnas).

Siužeto centre – mergaitė

Nuo pat pirmųjų kadrų – iš paukščio skrydžio apžvelgiamų Sibiro platybių – mus pasitinka elegiška ir jaudinanti muzika, vėliau dažnai pasikartosianti. Mergaitės, vardu Marija (aktorė, tada dar moksleivė Anastasija Marčenkaitė), abu tėvai neišgyvena – kažkas iš vagono bendrakeleivių padeda jai išlipti pro langą ir pataria bėgti namo, į Vakarus, kur leidžiasi saulė.

Nuo šios akimirkos matome jos, kaip ir reikia tikėtis, ilgą, pavojingą, tačiau šiek tiek keistą, beveik pasakišką kelionę savo gimtinėn. Mergaitė klajoja po Sibirą, sutinka daugybę įvairių žmonių, kurie vienaip ar kitaip keičia (padeda arba trukdo) jos judėjimą savojo tikslo link.

Ši neišgalvota, iš tikro gyvenimo pasiskolinta istorija, žinoma, yra jaudinanti, tačiau tiek pasauliniame kine, tiek literatūroje galime aptikti daugybę tokių karo ir jo padarinių siaubus išgyvenusių vaikų istorijų (pvz., Andrejaus Tarkovskio "Ivano vaikystė", Louiso Malle "Iki pasimatymo, vaikai", Steveno Spielbergo adaptuotas Jameso Grahamo Ballardo autobiografinis romanas "Saulės imperija", ar Roberto Benigni juosta "Gyvenimas yra gražus"). Ir labiausiai jaudinančios, net sukrečiančios, yra tos, kuriose viską galime pamatyti tų pačių vaikų akimis, patirti tai, ką jie jautė, ir kaip tas pajautimas dažnai skiriasi nuo pirmapradį vaikišką natūralumą praradusių suaugusiųjų pasaulio.

Pažiūrėjus filmą "Ekskursantė" būtų galima spėti, kad tikrieji mergaitės gelbėtojai yra ne kelyje sutikti žmonės, o tas jos vaikiškas nuoširdumas, švelnumas ir jautrumas. Vis dėlto ši išvada labiau priklauso nuo žiūrovo vaizduotės, o ne nuo filmo įtaigumo, deja, tos vaizduotės neskatinančio.

Nematyta tai, kas matyta

"Ekskursantės" kūrybinė grupė, tarsi neapsisprendusi, apie ką vis dėlto šis filmas tūrėtų būti, – apie tremtinių dalią, nekalto vaiko pasaulio susidūrimą su suaugusiųjų kuriamu chaosu, nusprendė daugiausia dėmesio skirti tų pačių suaugusiųjų "kilniaširdiškumui" atskleisti.

Tad daugiausia mes ir sužinome apie Marijai padėjusius žmones (o ne apie ją pačią) – nuo Sibiro vienkiemyje gyvenančios senutės iki sunkvežimio vairuotojo, nuo traukinio palydovo iki NKVD majoro ir t. t. Dauguma sutiktų šios "pasakiškos" sovietų imperijos gyventojų vienaip ar kitaip padėjo iš tremties pabėgusiai mergaitei.

Galime stebėtis plačiosios Rusijos gyventojo nenuspėjama, mitais apipinta, tokios pačios platybės širdimi. Bet galime ir nesistebėti. Juk visa tai yra jau pažįstama, ne kartą matyta ir todėl panašu į vizualinį daugiažodžiavimą.

Čia galima būtų išskirti tik aktorių profesionalumą, kai kuriais momentais sugebėjusių įkvėpti gyvybės jų pernelyg trafaretiškiems, nuspėjamiems ir tarsi iš kažkokių senų rusiškų filmų pažįstamiems personažams. Kad ir kaip būtų, tikras, nesuvaidintas, dar vaikiškas pagrindinės veikėjos žvilgsnis yra labiausiai įtikinantis dalykas šiame filme.

Jausmų (ne)galia

Pačios mergaitės (pasiaukojančiai suvaidintos) paveikslas parodytas labai abstrakčiai – neatrodo, kad ji pyktų, liūdėtų, netgi labai smarkiai kentėtų viską praradusi, dažniau ją matome be galo ramią ar nerūpestingai linksmą – taip galėtų būti pavaizduota kokia šventoji, turinti nepaprastą galią savo kelyje skleisti taiką ir ramybę.

Panašiai yra pavaizduotas pagrindinis Robero Bresono filmo "Atsitiktinai, Baltazarai / Au hasard Balthazar" (1966) veikėjas – paprastas kaimo asiliukas, taip pat patiriantis savotišką tremtį, keliaujantis iš rankų į rankas, nuo vieno, dažniausiai žiauraus, savininko pas kitą. Vis dėlto genialus prancūzų režisierius, padarydamas pagrindiniu herojumi gyvulį, kuris net ir norėdamas nesuvaidintų nė vienos scenos, siekė sužadinti žiūrovų empatiją, t. y. pajausti patiems, ką galėtų jausti herojus.

Tokiu būdu, pasak vieno garsaus kino kritiko, "dažnai mūsų jausmai daug stipresni, negu būtų, jei aktoriai juos išjaustų už mus".
Filme "Ekskursantė" ne tik aktorių išgyvenamos iš anksto nuspėjamos emocijos, bet ir neveiksmingai panaudota muzika (ta pati elegiška melodija kartojama taip dažnai, kad jos poveikis ilgainiui visai nusilpsta) mums primygtinai sufleruoja, ką turėtume jausti ir kaip reaguoti.

Nepasakiška pasaka

Filme jaučiamas didelis jo kūrybinės grupės profesionalumas: aktorių, operatoriaus, filmo ir kostiumų dailininkų darbas, tikslus istorinės aplinkos atkūrimas. Yra daug vizualiai gražių scenų, meistriškai nufilmuotų operatoriaus Ramūno Greičiaus, pvz., Sibiro vaizdai, dėl apkarpyto biudžeto jame net nepabuvojus, įtikinamai sukurti iš gamtos vaizdų netoli Vilniaus.

Apskritai kiekviena filmo scena galėtų tapti dailiu istoriniu atviruku, vizualiai reprezentuojančiu sovietinį laikotarpį. Tačiau ar istorinė rekonstrukcija yra pakankamas meno, kuriuo yra kinematografija, tikslas? Tą pačią istoriją papasakoti galima įvairiausiais būdais, kuris jų bus pasirinktas, priklauso nuo autoriaus. Paprastai autoriaus pozicija ir išskiria (arba suvienodina) meno kūrinį, šiuo atveju filmą, tarp kitų panašių darbų.

Filmo siužete galima bandyti įžvelgti tam tikrą nedidelę stilizaciją: dalis jo panaši į pasaką (stebuklingas išsigelbėjimas, vilkai, žmogėdros ir pan.), kuri kažkokiu būdu maišoma su kita, perteikiančia kadaise buvusią, iš istorinių detalių ir išnešamų lavonų susidedančią realybę, dalimi.

Sumanymas taip perteikti vaikišką pasaulėvaizdį (mergaitės, atsidūrusios tokioje sudėtingoje situacijoje) būtų visai įdomus – juk vaikai pasaulį supranta per tam tikrą pasakos prizmę. Vis dėlto, tiesą sakant, filmo stilius stokoja to pasakišką pasaulį sukuriančio magiško realizmo. Net Marijos sapnai labiau primena jų perpasakojimą, o ne sapniško pasaulio perteikimą.

Baltosios dėmės

Nors pagrindinės veikėjos pasitikėjimas žmonėmis, drąsa ir ryžtingumas įkvepia ir turėtų nuteikti optimistiškai, šiame filme yra ir nemažai nelinksmų momentų. Ne vien dėl jame vaizduojamos sunkios našlaitės dalios ir kažkur epizoduose prariedančių tremtinių vagonų.

Jis kelia liūdesį dar ir dėl to, kad per mažai mums ką pasako apie pagrindinę veikėją, jos jausmus (asmeninį požiūrio tašką), kaip ir situacijos, kurioje ji atsidūrė, priežastis. Pvz., per visą filmą mes beveik nieko nesužinome apie Stalino vykdytus trėmimus, kaip ir apie šalies okupaciją, jeigu tuo nelaikysime gyvulinių vagonų traukinio ir filmo pabaigos, kai mergaitei pasiekus Lietuvą, ją saugumui bando priduoti vos ne kiekvienas sutiktas tautietis.
Lietuvoje iki šiol nebuvo sukurtas vaidybinis filmas apie sovietmečiu čia vykusius trėmimus į Sibirą. Ši kino juosta pasakoja apie 11 metų mergaitę, sugebėjusią pabėgti iš traukinio, vežančio tremtinius į Sibirą ir apie jos ilgą kelionę namo.

Vien dėl to "Ekskursantę" pavadinti pirmuoju lietuvišku vaidybiniu filmu apie tremtį būtų per drąsu. Atrodo, kad nuo detalesnės šios temos nagrinėjimo kartu su iš traukinio pasprukusia pagrindine heroje pasišalino ir filmo režisierius. Tačiau galime stebėti jų kelionę ir nuotykius žmonių pažinimo, pasitikėjimo ir vilties kryžkelėse.