Vienuolikametė moksleivė Anastasija Marčenkaitė ir labai ryškus jos vaidmuo filme "Ekskursantė". Ši sukrečianti istorija apie lietuvių mergaitės tremtinės kelionę nuo Uralo į Lietuvą vis daugiau žiūrovų sutraukia į kino sales.

Tačiau už filmo kadrų slypi neką skaudesnė tiesa. Pradėjus darbą, suduotas vadinamosios naktinės mokesčių reformos smūgis filmo biudžetui, jį apraizgė aibė biurokratinių reikalavimų, pagal viešojo konkurso nuostatus jam grėsė pigesni aktoriai. O galiausiai sukurtas filmas daugiau kaip ketverius metus gulėjo lentynoje, – nebuvo pinigų įgarsinti.

Su visu tuo įnirtingai grūmėsi "Ekskursantės" režisierius Audrius Juzėnas. Apie tai – jo interviu "Vilniaus dienai".

– Gauti tokią puikią artistę, A.Marčenkaitę, pagrindiniam vaidmeniui – tiesiog likimo dovana. Gal apvaizda tyčia – net 24-erius metus nuo pirminio impulso kurti tokį filmą – užtempė laiką, vis kliudydama scenarijaus rašymą, filmavimo darbus, – laukė, kol gims ji, kol ji ūgtelės?

– Kartą per 200 metų gimsta Arvydas Sabonis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Rūta Meilutytė… Anastasija iš tų pačių – indigo – vaikų. Tai – supergenijai. Jie gimsta labai retai.
Pamačiusi laikraštyje skelbimą, kad ieškome pagrindinio vaidmens atlikėjos, Anastasija pasakė mamai: "Aš noriu nueiti į atranką." Ir atėjo. Geresnės už ją tame filme neįsivaizduoju.

– Kuo jums patiko Prano Morkaus scenarijus?

– Jame labai stipriai išreikštos bendražmogiškos vertybės.

– Jaučiu, tokią juostą filmuoti buvo nelengva.

– Maniau, kad filmą padarysime greitai, lengvai – per kokius devynis mėnesius, ir galėsiu eiti prie kito darbo. Aš nebuvau pasiruošęs, kad mes ketverius metus eisim į tremtį.

Buvo ką tik prasidėjusi ekonominė krizė, konservatoriai per naktį buvo sumąstę mokesčių reformą. Tai stipriai apsunkino filmo kūrimą, atsiliepė jo biudžetui. Negali žmonių kviesti filmuotis – turi juos oficialiai samdyti, o tada – algalapiai, įdarbinimai. Bet kinas – mobilus dalykas. Jam nereikia bendrovių, kurios sukuria darbo vietų ilgam laikui. Tų darbo vietų reikia gal savaitei, gal dviem.

Todėl buvome priversti labai stipriai didinti išlaidas nereikalingiems dalykams – vadinamajam anstatui. Turėjome žmones samdyti ne tiesiogiai, o per "firmas". Maža to, dar turi skelbti viešuosius konkursus – privalai imti tą aktorių, kuris pigesnis. Tu negali imti aktoriaus, kuris tam vaidmeniui tinka, o turi imti patį pigiausią. Tai – absurdas! Dėl to mes buvome priversti leisti pinigus visokiems anstatams. Dokumentams, popieriams, kad konkursai buvo, kad aktoriai juose dalyvavo. Nesąmonėm užsiiminėjom.

Pradėjom filmuoti 2009-ųjų žiemą, po tos mokesčių reformos. Ir baigėme birželį.

– Tad kodėl kino ekranus filmas pasiekė tik dabar – po daugiau kaip ketverių metų "atostogų"?

– Jis buvo nufilmuotas, sumontuotas ir gulėjo lentynoje, nes nebuvo pinigų… jam įgarsinti. Tai yra juokinga.

– "Ekskursantėje", be lietuvių, vaidina ir rusų aktoriai Raisa Riazanova, Igoris Savočkinas, Sergejus Garmašas, Viktoras Dobronravovas jaunesnysis iš Maskvos J.Vachtangovo teatro. Ar derindamas jų kainas paisėte konservatorių naktinės mokesčių reformos reikalavimų?

– Ne. Rinktis rusų aktorių važiavome į Rusiją. Bendravome su aktoriais, kurie gerai pažįsta vieni kitus. Pavyzdžiui, apie I.Savočkiną (vagišius Vitiokas) pasakė: "Pagal scenarijų tai – tas žmogus." Įforminti juos turėjome kitaip, nei reikalauja viešieji Lietuvos kultūros ministerijos konkursai. Mes negalėjome Rusijoje paskelbti konkurso, kad reikia aktorių ir rinktis tuos, kurie pigesni. Tai būtų buvęs visiškas absurdas. Bet išlaidos automatiškai didėjo. Tu turi oficialiai tą aktorių pateisinti finansiškai – vadinasi, turi sumokėti viską, ir dar daugiau. Dėl to filmo biudžete automatiškai atsirado didžiulė skylė.

– Bet aktoriams už darbą mokėjote algą?

– Rusų aktoriams – žvaigždėms – iš karto pasakiau, kad nėra pinigų, paaiškinau, kiek galim mokėti. Ir jie neprotestavo – sutiko dirbti už kokius 15 kartų mažesnį atlyginimą. Galima sakyti, kad už vieną dieną gauna algą, tris dienas filmuojasi už dyką. Jie aiškiai suformulavo, kad tai – jų dovana Lietuvai. Sakė, jeigu jų būčiau ieškojęs per Rusijos agentus, būčiau nieko nepešęs. Tuos aktorius suradau dėl asmeninių ryšių. Prodiuseris sakė: "Imk lietuvius." Bet aš neturėjau ką imt. Dievo dovana tokius aktorius turėti savo filme. Bet kuris geras rusų režisierius svajotų apie tokį ansamblį.

Bet geriausia, aišku, Anastasija. Tada – Margarita Žiemelytė, suvaidinusi internato auklėtoją. Puiki, aukščiausias lygis, kine ji dirba labai gerai. O pionierių vadovę turėjusi vaidinti aktorė neatėjo į filmavimą. Vadovę suvaidino mano asistentė Jūratė Samulionytė. Jos abi viską padarė gerai. Bet aš norėjau, kad juosta būtų nufilmuota jautriau, ypač – žiaurios scenos. Šios turėjo būti nufilmuotos jautriau.

– Planavote filmuoti Altajuje, bet Altajus atsirado prie Vilniaus Žaliųjų ežerų.

– Taip, nes nebuvo už ką važiuoti į tikrą Altajų. Lietuvių menininkai, naudodami pažangias technologijas, sukūrė net Altajaus kalnus. Vieną Altajaus upių "vaidino" Nemunas.

– Jei filmo biudžetas – toks beprotiškai kiauras, kodėl jo neparodžius tarptautiniuose kino festivaliuose ir iš to neužsidirbus pinigų?

– Aišku, kad filmo rodymas užsienyje atneštų pinigų. Bet tai – jau prodiuserio prerogatyva. Kuo greičiau reikia jį vežti į festivalius ir rodyti užsienyje. Ir pradėti grąžinti, sakykim, prodiuserio skolas. Aš "Ekskursantę" parodžiau Anapos kino festivalyje Kryme. Atsiliepimai buvo geri, žiūrovai tikrai verkė.