Esamojo laiko atspaudai

Šiandien tradiciniam menui reikia eksperimento, grafikos atspaudui – koncepcijos, o meno procesui – socialumo, tvirtina 2-osios tarptautinės „Now Art Now Future“ grafikos bienalės „Present time“ rengėjai, akcentuojantys grafiką, suvoktą kaip esamojo laiko atspaudą mene. Išskleidusi sparnus trijuose Lietuvos didmiesčiuose – Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) organizuojama bienalė tris efektingus autorinius projektus atvežė į uostamiestį.

Nuspalvino emocijas

KKKC galerija iki gegužės 24-osios virto optinio meno objektu. Joje savo žaismingą instaliaciją „To colour“ („Nuspalvinti“) pristatė suomių grafikė Sirkku Ketola. Jos kūrinys iš spalvotais flomasteriais išmargintų ir šilkografijos būdu padaugintų A4 formato popieriaus atspaudų nuklojo galerijos sienas. Tai tarsi sugrįžimas į vaikystę, į tą džiugų pasaulį, kuriame nebuvo kontrastų problemos, vien amžinas džiaugsmas. Juo pasidalyti, išlaisvinti savo jausmus menininkė kvietė visus, susirinkusius į vernisažą. Ant sienos buvo palikta keletas neužklijuotų plotų, kuriuos su entuziazmu spalvotais pieštukais ėmė marginti parodos lankytojai, kartais žvilgčiodami į televizoriaus ekraną, rodantį, kaip kruopščiai tai darė parodos autorė.

Nuspalvinti aplinką, nuspalvinti savo emocijas, nuspalvinti tuštumą, į kurią tuoj tuoj įžengs meno kūrinys, į kūrybos procesą įtraukti ir publiką – toks S.Ketola’os instaliacijos tikslas. Tas atvejis, kai mene įdomiausia idėja. Plius truputis simuliacijos ir dabar taip madingo „peržaidimo” (apgaulinga atlikimo technika, judančio vaizdo ekrane ir statiško ant sienos santykis) – štai ir šiuolaikinis kūrinys – svajonių vaikų kambarys, kuriame šviesu ir linksma.

Vaizdai, kurie švyti

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki gegužės 28-osios bienalė apgyvendino pasaulinio garso menininkės kanadietės Davidos Kidd siurrealistines fantazijas. Jos grafikos projektas „Core Dump“ („Atminties iškrova“) – originaliai režisuotos fotoinscenizacijos, paradoksali kalba, realybės ir fikcijos, natūros ir sintetikos priešpastatymai, šiuolaikinė socialinė satyra, netikėti montažai su komikso elementais ir meno vardo verta itin kokybiška skaitmeninė spauda – sukrėtė ir sužavėjo daugelį.

„Jei menas byloja vaizdais, tai autorė ir daro. Turiu pripažinti, meistriškai. Kaip ji valdo plastiką!.. O plastika pabrėžia mintį. Labai įdomi menininkė. D.Kidd atspauduose visur – intriga, vaizdai tiesiog švyti iš vidaus, ir techniškai jie efektingi”, - komentavo grafikas prof. Algis Kliševičius. Anot jo, kanadietės menas problemiškesnis už suomės (abiejų parodos atidarytos viena po kitos tą patį vakarą). S.Ketola’os instaliacijoje dominuoja idėja ir technika, o D.Kidd darbuose dar prisideda stipri problematika.

Jos kūriniai – tarsi įspėjimai apie pasaulį, pilną pažeidimų, užgniaužto žiaurumo ir seksualinės dviprasmybės, agresijos ir bailumo, nerimo ir energingumo, pasipriešinimo ir kontrolės, žaismingumo, tarpkultūrinės įtampos ir ironiško humoro. Juose nerimo jausmas skleidžiasi įvairiausiais reflektuojamojo pasaulio lyg-menimis ir primena, kad nenuspėjama agresija nuolat tvyro aplinkoje. Ji D.Kidd kūriniuose pilna neurozių ir sapnų, keistų veikėjų, tarsi išnirusių iš tamsiųjų pasąmonės gelmių. Autorė nagrinėja sapnų ar idealų poveikį sielai, kaltės jausmo – sąžinei, aistros – asmenybei. Ir sukuria asmenybės „tipus“, kurie subtiliai tyrinėja šiuolaikinio žmogaus būsenos trapumą ir kartu žiaurumą.

Sutiko iškart, nedvejojo

Menininkė sukūrė personažus, jiems sugalvojo vaidmenis, sujungė įvairiausias grafikos technikas ir įspūdingai nuspalvino skaitmeninį pasaulį.

Abu bienalės kuratoriai neslėpė pasididžiavimo galėdami pristatyti visame pasaulyje žinomos Kanados menininkės kūrinius Klaipėdoje.

„Taip turėtų atrodyti šiuolaikinis menas ir skaitmeninės spaudos panaudojimas jame”, - tvirtino menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

„Kai pirmąsyk pamačiau D.Kidd darbus Krokuvoje, netikėjau, kad jos parodą galėsime atvežti ir parodyti visiems čia. Bet Davida iškart sutiko – elektroninį laišką gavau per penkias minutes. Krokuvoje bilietai į jos parodą kainavo po dešimt eurų, o čia labai pigiai galima juos apžiūrėti – tik už keturis litus, – džiaugėsi grafikė Jūratė Rekevičiūtė.

Legenda – atspirties taškas

Prano Domšaičio galerijoje japonų grafikas Hiroaki’s Miyayama pristatė 55 graviūrų parodą „Pasakojimai apie Genji“, primenančią žymiausią istorinį romaną apie legendinį princą, jo vaikų ir vaikaičių gyvenimą. Bet tai šiuolaikinės interpretacijos istorinio epo motyvais, autoriaus sukurtos pasitelkus simbolių kalbą ir autorinę techniką – spaudą ant aukso folijos.

Šį estampų ciklą japonų menininkas preciziškai kūrė dešimt metų. Mūsų kultūros žmogui tai sunkiai įsivaizduojama ir be paaiškinimų vargu ar lengvai suprantama, ką grafikas pavaizdavo. Todėl reikia skaityti paaiškinimus prie kūrinių. Iš pirmo žvilgsnio kai kurie darbai net dvelkteli kiču. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

„Svečio parodoje atsiveria labai keisti keli sluoksniai, – aiškino menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. – Augmenijos – žmonių emocijų ir jų santykių atskleidimas per gėles, jų formas ir motyvus. Žmogaus figūros fragmentai – linijos ir išraiškingi gestai. Jūros vaizdai – trečiasis sluoksnis, nukeliantis mus į dar vieną plotmę. Užduotis žiūrovui – pabandyti juos visus susieti ir kurti kiekvienam savą istoriją. Pati Genji legenda – tik atspirties taškas interpretacijoms.”

Japonų menininko paroda veiks iki birželio 8-osios. Galerija paruošė edukacines programas tiems, kurie norės ją apžiūrėti ne paviršutiniškai. O H.Miyayama mūsų menininkams surengė trijų dienų meistriškumo pamokas KKKC Meno kiemo dirbtuvėse. Jose su japono autorine technika susipažino būrys grafikų iš Klaipėdos, Kauno ir Kretingos, keli Vilniaus dailės akademijos studentai.

Lietuviai atrodo laimingi

53-ejų grafikas iš Japonijos, pirmąsyk lankęsis Klaipėdoje ir Lietuvoje, labai nustebo, kad bienalės kuratoriai tokie jauni. „Miestas – senas, o veikla – jaunatviška, veržli, – kalbėjo jis apie Klaipėdą. – Manau, jūs turite daug galimybių.”

Pasak japono, Lietuva panaši į jo šalį – labai šurmulinga. „Tik pas jus visuomenės situacija dabar tokia, kokia Japonijoje buvo prieš 20 – 30 metų”, – pastebėjo svečias.

Lietuviai jam atrodo laimingi. „Prieš atvykdamas čia buvau Suomijoje. Jūs visai kitokie. Pas jus bet kokio amžiaus žmonės spinduliuoja jaunyste. O Suomijoje labai ramu. Mes mėgstame ten atostogauti.”

Menininko žodžiais, visi gyvename sudėtingais laikais, naujos kultūros akivaizdoje, kai labai sunku suderinti šiuolaikinį meną ir tradicijas. „Po Antrojo pasaulinio karo japonai apleido savo senąją kultūrą, priėmė Amerikos ir Europos kultūras. Vyresni žmonės nebesilaiko tradicijų, – tvirtino H.Miyayama. – Tik manoji karta ir jaunimas vėl ieško dialogo su tradicijomis ir nori jas tęsti. Nors mūsų išsilavinimas – absoliučiai amerikietiškas arba europietiškas. Bet mes ieškome tradicijose naujų galimybių savo tautai.”

Jis pats studijavo Japonijoje, Belgijoje ir JAV. Gyvena Tokijo priemiestyje, mokytojauja. H.Miyayama’os teigimu, Japonijoje iš meno retas pragyvena. „Nebent kuria ne meną, o „greitą maistą”, – šyptelėjo jis. – Mano darbai – ne tokie. Jie – kaip normalūs pietūs su visais patiekalais.” H.Miyayama nesiskundžia, kad jo pasirinkta grafikos technika pasmerkė jį ilgam ir sunkiam rankų darbui – kiekvienam estampui reikia išgraviruoti po kelias klišes, atspausti vieną po kitos, neskubant, palaukiant kol ankstesnis atspaudas išdžius. „Reikia tik kantrybės, – šypsojosi menininkas. – O darbo aš nebijau. Mano senelis buvo batsiuvys, o tėvas – akmenskaldys.”