Dailininką Eugenijų Varkulevičių, užsienyje žinomą Augio Varkalio vardu, prieš penkerius metus trumpam sugrįžusį iš Niujorko, Kaune sulaikė paukščiai.

Drobių krauju nelaisto

Tačiau per 11 metų užsimezgęs jo ir metropolio ryšys nenutrūko. „Niujorkas mane prie savęs pripratino“, – prisipažįsta menininkas, vis pasvarstantis, kaip savąjį Kauną išsivežti į Niujorką. Viename senųjų E.Ožeškienės gatvės namų, siaura laiptine kopiame į ketvirtą aukštą. Prie studijos durų pasitinka dailininkas. „Tai užlipot. Mano amžiuje tiek lipti laiptais sunku. Parduosiu aš tą studiją. Bet kur aš be jos dėsiuosi?“ – balsu svarsto 56-erių E.Varkulevičius.

Erdvaus kambario grindys beveik ištisai padengtos nuo drobių nutiškusiais dažais. Nenuostabu: dažus ant drobės E.Varkulevičius dažnai ne teptuku tepa, bet lieja – kaip akvarelėje. Ant drobių – ne tik dažų pėdsakai: pasitaiko ir vyno dėmių, atsiradusių ne dėl to, kad studijoje vaišintasi dievų gėrimu. Raudoną vyną, kavą, arbatą dailininkas specialiai lieja ant drobės. „Kai tokios natūralios medžiagos susigeria, visai kitas tonas gaunasi – atrodo kaip ne su cheminiais dažais dažyta. Reikia viską išbandyti“, – pasakoja dailininkas ir čia pat patikslina: kitaip nei kai kurie užsienio dailininkai savo drobių krauju nelaistantis.

Studijos sienas ramsto didelių išmatavimų paveikslai, jose – E.Varkulevičiaus savitą stilių liudijančios tapybinės abstrakcijos su daugiasluoksnėmis spalvinėmis dėmėmis ir besiraizgančiais dažo bėgimo žemyn takelių tinklais. „Daug darbų atidaviau parodai, čia vos keletas liko“, – pasakoja dailininkas. Pasieniais sudėlioti akmenėliai, medžio gabaliukai. „Čia – tai, ką parsinešu iš pasivaikščiojimų prie Nemuno. Kur daugiau Kaune eisi, jei ne prie Nemuno? Eisi į barą – sutiksi tuos pačius. O svetimi ir primušti gali. Einu prie upės. Kas vaikus, šunis išveda, o aš save pasivaikščioti išsivedu“, – šypsosi E.Varkulevičius ir tikina prie tekančio vandens ieškantis įkvėpimo. Akivaizdu, kad ten jį ir randa: vienas paskutiniųjų tapybos ciklų vadinasi „Pasroviui“. „Grįžau į gamtą, nes be gamtos Lietuvoje nieko daugiau nėra“, – paaiškina.

Studijoje, tarp balandžių

Tarp trofėjų, parsineštų iš santakos – balandžių plunksnos, jų susukti lizdai, kiaušiniai. Į E.Varkulevičiaus pasakojimą apie pasivaikščiojimus panemuniu lydi balandžių burkavimas. „Esu tikras golubiatnikas (išvertus ir rusų k. – balandžių augintojas, aut. past.). Tik čia ne pašto balandžiai, aš jų nežieduoju ir nevežu į Veneciją, kad patikrinčiau, ar jie man į Kauną parskris. Bet kai pasaulis pilkom spalvom nusidažo, paleidžiu juos į dangų“, – prisipažįsta dailininkas, ir atidaro studijos kamputyje prisiglaudusios mažos karvelidės dureles.

„Į vidų tik kai kuriuos įsileidžiu – tuos, kurie nebijo, nesiblaško. Yra čia vienas, tikras modelis – labai gerai pozuoja“, – dėsto kaunietis, ir trumpam užsidaro karvelidėje, gaudydamas savo augintinius. Po kelių minučių išeina su nugalėtojo šypsena ir balandžiais abiejose rankose. „Štai šitas – vokiečių kryžiuotis, išskleidus sparnus matyti juodas kryžius, o čia – lietuvių baltagalvis“, – pasakoja ir sėdasi prie savo mylimiausios drobės pozuoti fotosesijai.

„Tik nepadaryk iš manęs taikos simbolio. Aš čia tiesiog su balandžiais bendrauju. Kaip Henri Matisse, kuris, kai atėjo fašizmas, tapė balandžius ir nuogas moteris“, – fotografui pataria dailininkas ir pradeda burkuoti, kalbindamas augintinį. Atrodo, kad paukščiui tai patinka: nesiruošia skristi, net šeimininkui jį paleidus.

Staiga E.Varkulevičius pakyla ir apkabina už jo stovinčią didelę, už žmogaus ūgį aukštesnę mėlynais–rudais–gelsvais nubėgusių spalvų raštais išmargintą drobę. „Šitas beveik tobulai gavosi, – kone apglėbęs paveikslą sako pašnekovas. – Matai, kaip čia viskas supinta: pavyko perteikti idėją, kad visi mes esame mažos didelio kosmoso dalelės. Dažai čia liejosi, bėgo kaip tik taip, kaip reikia.“ Ir tikina šio paveikslo neparduodantis. „Nei už 20 su, nei už kur kas didesnę sumą jo neparduosiu. Bijau, kad be jo čia atsivers tuštuma.“ E.Varkulevičius – vienas iš nedaugelio Kauno dailininkų, gyvenančių vien iš kūrybos.

„Dažnai manęs klausia, kokia ta mano liejimo technika. O aš nesakau“, – mąsliai šypsosi lietuvis, dažnai palyginamas su garsiuoju abstrakčiojo ekspresionizmo atstovu – amerikiečių dailininku Jacksonu Polocku (1912–1956), dažus ant drobės ne tepusiu, o pylusiu.

Kaune sulaikė zylės

E.Varkulevičiaus biografija – įspūdinga. Gyvenęs ir kūręs Berlyne, Niujorke, po 15 metų klajonių jis sugrįžo į Lietuvą. Berlyne tapęs Rytų ir Vakarų Vokietiją skyrusią sieną, dalyvavęs avangardinio meno centro „Tachles“ veikloje, per bičiulius iš „Žaliųjų partijos“ įtrauktas į politinio gyvenimo sūkurius, kartą E.Varkulevičius nusprendė aplankyti Niujorką, ten kuriantį bičiulį Audrių Naujokaitį.

Paragavęs su menininko profesija nesusijusių darbų – šlavęs gatves, dažęs, griovęs namus – E.Varkulevičius atsiskleidė ir kaip performansų autorius, filmų be kino kameros kūrėjas ir net gavės muzikantas, grojęs saksofonu. „Per „Fluxus“ ir Jurgį Mačiūną, kurio kūryba labai domėjausi, Niujorke susipažinau su Jonu Meku. Mane labai traukė „Fluxus“, dadaistinis sąjūdis. Buvau anarchistas, negalėjau susitaikyti su Lietuvos sąstingiu. Niujorkas – tinkama vieta tokiems bepročiams, kaip aš, trykštantiems energija. Ten nesvarbu, jei iš tavęs kas pavogė idėją – per 24 valandas gali realizuoti kitą. Kas benutiktų, tu dalyvauji procese“, – gyvai pasakoja E.Varkulevičius.

Kurį laiką dailininkas darbavosi J.Meko įkurtame avangardinių Filmų antologijos archyve (Film Anthology Archive). Šis archyvas – tai ir kalnai avangardinio kino juostų, ir du nedideli kino teatrai, biblioteka, meno galerija. „Ten pradėjau kurti kiną be kino kameros – braižyti 16 mm kino juostas. Kruopštus, kantrybės reikalaujantis darbas – sėdi su adatėle ir braižai“, – prisimena Lietuvoje prie tapybos grįžęs menininkas. Kas parginė į Kauną? „Nostalgija užpjovė. Pasiilgau Kauno. Ir žmonės čia niekur neskuba, – skirtumus aiškina menininkas. – Pavargau nuo Niujorko, pavargau nuo žmonių, šurmulio. Grįžęs nepažinau Kauno – tiek žmonių išmirę, viskas pasikeitę. Norėjau apsisukt ir važiuot atgal. Sulaikė zylės, kregždės. Aš – arti gamtos.“
Vis dėlto dailininkas išsiduoda vis dar jaučiąs metropolio trauką. „Kartais pagalvoju: imsiu ir išsivešiu savo Kauną į Niujorką. Užtektų keletą žmonių pasiimt“, – susimąsto.

Iš E.Varkulevičiaus biografijos:

Gimė 1956 birželio 25 d. Kaune.

1975 m. baigė J.Naujalio vidurinę meno mokyklą.

1975–81 m. studijavo Vilniaus dailės institute.

1982–83 m. kopijavo XIII a. freskas.

Nuo 1983 m. gyveno Dovainonyse, Beržore, Šarnelėje. Studijavo lietuvių liaudies tapybą, restauravo stacijas.

1990–1994 m. gyveno ir dirbo Berlyne (Vokietija), 1994–2005 m. – Niujorke (JAV). Dirbo rezidencijoje (Anthology Film Archives), kūrė ir filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo parodose, hepeninguose, festivaliuose, kūrė muziką Jono Meko, Juliaus Ziz filmams.

Kartu su J.Meku ir Darium Naujokaičiu įkūrė grupę „Music on the 2nd street“. Iliustravo J.Meko knygas „Mano naktys“, „Žodžiai ir raidės“.

Nuo 2005 m. gyvena ir dirba Kaune.

Kas? E.Varkulevičiaus tapybos darbų paroda.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Paroda veikia iki vasario 27 d. (K.Donelaičio g. 62).