Vilniaus universiteto dėstytojas ir filosofas mirė eidamas 76-uosius metus.
1944-aisiais Panevėžyje gimęs filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas A. Šliogeris 1967-aisiais baigė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. 1970–1973 metais studijavo VU Filosofijos katedros aspirantūroje.
Vėliau daugiau kaip 40 metų dėstė filosofiją VU, 2003-2012 metais buvo Filosofijos katedros vedėjas. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys yra parašęs daug filosofijos knygų ir straipsnių, išvertęs didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų. 1992 metais A. Šliogeris gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
A. Šliogerio mąstymui būdinga filosofinės įžvalgos jėga, gelminių filosofijos pamatų apmąstymas, paradoksalumas, virtuoziška kalbinė raiška, originalumas ir pagarba tradicijai, kūrybingas didžiųjų Vakarų mąstytojų idėjų įtraukimas į savąjį filosofavimo lauką ir individualumo išsaugojimas, kasdienės patirties refleksijos jungimas su pamatinių Vakarų filosofijos tekstų apmąstymu. Tarp jo parašytų veikalų – „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ „Daiktas ir menas: Du meno kūrinio ontologijos etiudai“, „Būtis ir pasaulis: Tyliojo gyvenimo fragmentai“, „Sietuvos: Eseistikos rinktinė“, „Post scriptum: Iš filosofinių dienoraščių“, „Konservatoriaus išpažintys: 1988–1994 metų tekstai“. Iš pastarojo dešimtmečio kūrinių – bendras veikalas su filosofu Algiu Mickūnu „Filosofijos likimas“, taip pat „Bulvės metafizika“ „Lietuviškosios paraštės“, „Kasdienybės metafizika: iš filosofo dienoraščių“.
Naujausi komentarai