Šįkart autorius pasidalijo mintimis apie kūrybos procesą, laiko suvokimą, ironiją, knygoje naują pavidalą įgijusius krienus ir atvirumą literatūroje.

– Teigiate, kad „kūryba yra atsitiktinumų virtinė“. Įdomu, kaip vyksta jūsų kūrybos procesas? Kokie jo etapai?

– Kūrybos procesas? Tai darbas. Atsitiktinumų, kuriuos minite, yra labai nedaug, bet ir jie svarbūs. Atsitiktinumus būtų galima skambiai pavadinti nušvitimais, nors labiau būčiau linkęs juos laikyti netikėtomis sąsajomis, susijungimais, įžvalgomis.

Procesas paprastas, beveik analogiškas rašant tiek eilėraščius, tiek esė, publicistiką. Visų pirma, temą, idėją išnešioji galvoje, sudedi atraminius taškus, dramaturginę slinktį. Paskui viską impulsyviai užrašai. Tada tekstas apauginamas kontekstais, dauginasi pumpuravimo būdu, užauga.

Paprastai tekstą šlifuoju jau atsispausdinęs. Dirbant prie paties teksto, kalba – esminis dalykas. Tokia ta dirbtuvė. Beje, save galima užprogramuoti parašyti vieną ar kitą tekstą. Netgi eilėraštį. Tiesiog prisišaukti. Tam tikrus vaizdinius veri kaip žemuoges ant smilgos, dirbi prie pačios temos. Įkvėpimas ateina dirbant. Tų dieviškųjų nušvitimų, kai iškart galima parašyti vieną ar kitą tekstą, yra buvę, bet labai mažai, vienetai. Tiesa, reikia pasakyti, kad eilėraščiui atsirasti reikia ypatingesnių sąlygų, dviejų eilučių, kurios perlaužtų realybę, o tada iš to tarpo įmanoma ištraukti ir visą kalbos koncentratą, eilėraštį.

– Kiek svarbi aplinka vykstant rašymo procesui? Kaip ji veikia kūrybą?

– Kūrybos procesas vyksta iš esmės visada, jei galvoje jau esi įsodinęs teksto idėją, esi tarsi nėščias... Važiuoji troleibusu, dviračiu, verdi, kepi ar vaikštai su kastuvu, smegenys pačios savaime net nesąmoningai jau suka kalbos būgną. Ta būsena įdomi ir maloni. Jauti, kad tavyje kažkas vyksta, tik nežinai, kas iš to išeis. Norint užrašyti patį tekstą jau reikia švarios galvos, ryto, įprastos aplinkos. Dabar man švariausias laikas – rytas. Anksčiau buvo kitaip. Aplinka vienaip ar kitaip yra svarbi, veikia. Negalėčiau rašyti bet kur, juolab kokioje kavinėje, bare. Svarbiau už aplinką yra nusiteikimas, disciplina, ritmas. Tai ypač galioja rašant prozą, eseistiką. Rašau sunkiai, viską padarau, kad nerašyčiau. Kita vertus, nežinau, ar esu rašytojas. Kai parašysiu romaną – tada gal.

– Neseniai pasirodė naujoji jūsų knyga „Požemių paukščiai“. Tekstuose daug dėmesio skiriama laiko ženklams. Kaip jūs pats suvokiate ir patiriate laiką? Kokių jausmų kelia laiko neapibrėžtumas?

– Šioje knygoje yra daugiau nei per dešimtmetį parašytų tekstų, esė. Tad savaime jie yra skirtingi, liesti tam tikru laiku aktualūs dalykai, ženklai. Antra vertus, juk tekstai laiko atžvilgiu susisluoksniuoja natūraliai. Laiką, jo slinktis geriausiai priverčia patirti kūnas, technologijos. Vis dėlto jį matuoju metų laikais, peizažo spalva, batais, kojinių storumu. Nieko čia nepribursi. Mieste tie metų laikai daugiau ar mažiau niveliuojasi, o ir yra kitokie. Gamtoje laikas yra visai kitos kraujo grupės.

Dievinu lėtą laiką. Tokį nesibaigiantį bartišką kino filmą, kuriame veiksmas yra minimalus, o jei ir vyksta – labai subtilus. Mes patys dėl to tempo įsivarėme save į kampą kaip žiurkės ir lipame sienomis. Kai pažiūri iš šalies – tas mūsų skubėjimas, reikalai yra juokingi. Kaip yra sakęs bičiulis kartvelas poetas Dato: „Gyti, kaip tai nėra laiko? Yra to laiko.“

– Be to, „Požemių paukščiai“ persmelkti ironiško, ypač saviironiško, tono. Dėl ko pasitelkiate ironiją? Gal tai sukelia (ne)saugumo jausmą?

– Noriu atrodyti intelektualesnis ir gudresnis, nei esu. Tai raiškos, bendravimo būdas. Ironija yra statybinė medžiaga. Ji jokiais būdais neprieštarauja nuoširdumui, gal net yra to paties durklo skirtingos pusės. To durklo grioveliu ir išteka teksto srauja. Saviironija – didaktikos, teisuoliškumo, kuris, kartais jaučiu, man pačiam užšoka ant sprando kaip apspangusi katė, priešnuodis. Ironija apskritai būtina norint palaikyti sveikatą, higieną. Tai pezėjimo, sentimentalaus seilėjimosi, pseudodvasingumo, infantilizmo, susireikšminimo ir mesianizmo priešnuodis. Tik pasijuokęs iš savęs gali pasijuokti ir iš kito.

Sanitaro vaidmuo literatūroje, visuomenės gyvenime yra svarbus, gal net esminis. Ji nekyla iš patiriamo nesaugumo, dabar jau tikrai ne. Ironija – nurenginėtoja, demaskuotoja, ekshibicionistė. Turiu pastebėti, kad kuo toliau, tuo mažiau ironiją tesuprantame. Kai juokiesi, žiūrėk, kone būtinai turi dėti emociukus... Kad, gink Dieve, tave suprastų taip, kaip reikia. Tačiau čia ne mano problemos. Infantilui ir raišas arklys yra poezijos paukštė.

Niekam tos tiesos nereikia. Su ja gyventi sunku, nepatogu.

– Trečiajame skyriuje „Bestiariumas“ svarbiausi tampa jūsų fotografuoti krienai. Skaitant greta nuotraukų esantį tekstą atrodo, kad šie krienai – mūsų visuomenės atspindys, tam tikri archetipai. Ar neklystu sakydama, kad skaitytojas gali su jais tapatintis? Gal netgi ko nors iš jų išmokti?

– Pradėjus kasti ir fotografuoti krienus jie man tiesiog atrodė estetiški, gražūs, panašūs į gyvulius, paukščius, gyvius. Taip virto personažais. Paskui supratau, kad jie prašosi tekstų, verti istorijų, verti gyventi, apsiplunksnuoti. Ta fikcija man patiko. Reikia pasakyti ir tai, kad bestiariumo žanras yra senas, turi gilias tradicijas. Taigi pati forma – nieko nauja. Tos visos istorijos iš esmės yra biografinės, tik sutirštintos, kiek įpūsta magiškojo realizmo. Kalbėti apie visuomenę, archetipus sąmoningai tikrai nesiekiau. Tačiau turbūt natūralu, kad biografiniai dalykai siejasi su platesniais kontekstais. Vadinasi, juose esama literatūros. Ačiū. Tuose krienuose-gyvuliuose ironijos irgi vežimu vežk. Kad iš jų galima ko nors išmokti – abejoju. Mokyklos nebaigsite, egzaminų neišlaikysite.

– Kurdamas nevengiate eksperimentuoti su žodžiais. Naujosios knygos tekstuose neretai pasitelkiate buitinę, nestandartinę leksiką. Kokią funkciją atlieka nenorminė kalba?

– Kalba man visada buvo ir yra svarbi. Iš to čiaupo geriu ir neatsigeriu. Ji suteikia aibes galimybių. Kai kas nors bando pasakyti, kad lietuvių kalba yra per menka, per maža sudėtingesniems dalykams išreikšti, man iškart užsidega raudona lemputė. Viskas aišku – arba negabus, arba infantilas. Gal ir šiurkščiai aš čia, bet taip yra. Kartais nenorminės leksikos griebiuosi sąmoningai, norėdamas pasakyti neskaniai, kad nuskambėtų kaip medinis bajeris. Taip į nepatogią padėtį pastatai tiek save, tiek kitą. Provokuoji. Buitinė kalba – vėlgi priešnuodis, kad neužsižaistum kalba savaime, statydamas metaforų tiltus ir tiesdamas kalbos grindinius.

– Kuo jums svarbus paskutinis tekstas apie varžtą? Gal tai savotiškas knygos apibendrinimas?

– Na, jis prisukantis prie gyvenimo, viltingas, atveriantis duris, pro kurias sprūsteli šiek tiek šviesos. Tiesa, paskutinis tekstas turėjo būti kitas, deja, nepatekęs į knygą, nes jį radau tik tada, kai maketas jau buvo baigtas etc. Tai tekstas „Du rentiniai“, spausdintas „Literatūroje ir mene“. Dramaturgiškai jie panašūs, tad... Pasikartosiu, apie tai daug esu kalbėjęs – knyga man turi skambėti kaip koncertas, kaip dramos kūrinys, surakinti kaip paveikslas. Sudarydamas knygą, visada ją dėlioju kaip peizažą, kaip dėlionę, kol pradeda ryškėti bendras vaizdas, išbaigta struktūra. Tiesa, ji turėjo būti storesnė, bet negalėjau sau nuolaidžiauti – daug tekstų teko atsisakyti. Dėl vienų ar kitų priežasčių. Esamus irgi daug taisiau, kai kurie nuo pradinių variantų labai skiriasi. Laiko atstumas daro savo. Keičiuosi aš pats, tad, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, kai kurie dalykai atrodė naivūs, keisti.

– Jūsų kūrybą galima laikyti pasipriešinimu nusistovėjusioms normoms. Įdomu, ar yra tokių temų, apie kurias vis dėlto nedrįstumėte rašyti? Jei taip, kokių?

– Pernelyg skambu, abejoju dėl tų nusistovėjusių normų. Greičiausiai čia etiketė, klišė, kurią pats sau klijavau ar norėjau, kad kiti tokią priklijuotų. Tiesiog visad stengiausi sau nemeluoti. Ne visada tai pavyksta. Kai nemeluoji, savaime atrodo drąsu. Dar kitaip tariant, atimi iš kitų argumentus tavimi ne(pa)tikėti. Turėdamas pasitikėjimą jau gali sąmoningai kurti melą, fikciją. Ir parduoti tai už gryną pinigą. Fikcija, tam tikras situacionizmas literatūroje man patinka. Pasilinksmini, o demaskavusiam tai irgi išspaudžia šypseną.

Norėčiau sakyti, kad užgintų temų nėra, taip ir turėtų būti. Teoriškai. Vis dėlto žinau, kad negalėčiau atvirauti, vartyti temas, kurios skaudintų ar kaip nors kitaip liestų artimuosius. Tai blogai, bet ne viskas yra literatūra. Vis dėlto mano paties pozicija – kalbėti atvirai, gal net pernelyg atvirai. Tiesiog toks kalbėjimo būdas man artimiausias. Tų būdų yra daug ir kiekvienas laisvas juos rinktis. Žmonėms patinka (o ir sveika), kai literatūra pasako tai, apie ką pats skaitytojas slapta nujaučia, yra pagalvojęs, užčiuopęs, bet nedrįso nei sau, nei kitam įgarsinti. Antra vertus, tiesos sakymas niekam nereikalingas. Niekam tos tiesos nereikia. Su ja gyventi sunku, nepatogu. Žmogus toks jau padaras, kuriam reikia iliuzijų, protezų, kad galėtų tą realybę lengviau ištverti, apžaisti jo prigimtyje sėdintį grobuonį, gyvulį, savanaudį idiotą.