„Kuriu scenarijus ir filmus pirmiausia sau. Bet tikiuosi, kad yra pasaulyje žmonių, kurie mąsto ir jaučia panašiai. Ir anksčiau, ir dabar kreipiuosi į protingus, neapsamanojusius, nepaskendusius skaniuose jogurtuose žmones. Kreipiuosi į tuos, kam menas – ne kasdienio naudojimo prekė, o tai, kas jaudina, moko, skatina ieškoti gyvenime naujų patirčių“, – bendraudamas su LRT.lt, prisipažino vienas garsiausių Rusijos scenaristų ir režisierių Aleksandras Mindadzė.

Jo naujausias, pernai ekranus pasiekęs filmas „Mielas Hansas, brangusis Piotras“, jau pelnęs daugybę prestižinių Rusijos ir užsienio prizų, rodomas Vilniuje vykstančiame Tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. Festivalyje dalyvaus ir pats režisierius, kuris savo filmą pristatys balandžio 12–14 d. Prieš atvykdamas iš Maskvos į Vilnių, A. Mindadzė sutiko duoti interviu LRT.lt

– Savo juostoje „Šeštadienį“ (2011 m.) pasakojate apie 1986 m. balandį susprogusią Černobylio atominę elektrinę (AE), o pačiame naujausiame filme „Mielas Hansas, brangusis Piotras“ sugrįžtame į Antrojo pasaulinio karo laikus. Kodėl jums vis norisi atsigręžti bent keliais dešimtmečiais atgal?

– Nepaisant to, mano filmai – šiuolaikiški ir dvasia, ir turiniu. Atsakymų į tai, kodėl sprogo Černobylio AE, ir į daugybę Antrojo pasaulinio karo iškeltų klausimų aš neieškau: ne kinematografininkų misija ieškoti vienų ar kitų atsakymų. Taip pat nesistengiu nieko naujo atskleisti ar parodyti. Tiesiog ekranizuoju tai, ką išgyvenu ar jaučiu dėl vienų ar kitų įvykių.

– Dėl ko, kaip kūrėjas, išgyvenate ir kas jus jaudina?

– Jaudina tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. O situacija, manau, jau – kritinė. Mane apėmusi nuojauta, kad artinasi kažkokia baisi katastrofa. Tai, apie ką papasakojau savo filmuose „Šeštadienį“ ir „Mielas Hansas, brangusis Piotras“, aktualu ir šiandien.

– Ar pamenate, ką veikėte 1986 m. balandžio 26 d., kai įvyko Černobylio elektrinės katastrofa?

– Kuo puikiausiai. Būtent tą dieną su režisieriumi Vadimu Abdrašitovu ir operatorium Georgijum Rerbergu Minske ant namo stogo filmavome finalinę filmo „Pliumbum“ sceną.

Taip pat prisimenu, kad tą pačią dieną, kai sprogo Černobylio AE, mes sužinojome, kad įvyko kažkas baisaus, kažkokia katastrofa. Juk Minskas – ne taip jau ir toli nuo Černobylio.

Dideliais kiekiais gėrėme raudoną vyną, kad neutralizuotumėm tą nedidelę patirtą radiaciją (juokiasi).

– Černobylio tragedija vis dar gyva, nes yra dar nemažai jos liudytojų, todėl ji iki šiol nepraradusi aktualumo. O kodėl naujausiame filme atsigręžėte į Antrojo pasaulinio karo tragediją?

– Tiesiog intuicija mane pastūmėjo prie šios sudėtingos temos. Skaičiau daug memuarų, kuriuose aptikau vieno vokiečių karininko gyvenimo istoriją, kuris dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo atvykęs į Sovietų Sąjungą. Čia turėjo draugą rusą, su kuriuo kartu vaikščiodavo į šokius, po jų lydėdavo namo merginas. Ši istorija mane sujaudino. Siužetai pamažu klojosi vienas po kito, kol galiausiai jais išreiškiau tai, ką norėjau pasakyti, kas man labiausiai rūpėjo.

Nepaisant to, kad siužetu sugrįžau į prieškarinį laikotarpį, filmas – šiuolaikinis. Juk ir šiandien, kaip ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, mes visi gyvename lyg ant įkaitusios keptuvės, dūstame dėl gyvenimo problemų, o ateitis – visiškai nesuprantama, neaiški, todėl visus kankina vis didesnis ir didesnis nerimas.

– Kur ieškote ramybės, kad galėtumėte nors kuriam laikui išvengti to šiandienos visus apėmusio nerimo?

– Deja, neturiu tokių vietų. Ramybę randu tik darbe. Visa kita man – tik galimybė apsipūsti, kad galėčiau „išlįsti“ iš prieš tai kurto filmo ar scenarijaus ir, nekartodamas savęs, imčiausi kito darbo, bandydamas patirti tai, ko dar nebuvau patyręs.

– Ne vienas jūsų herojus išgyvena ir skaudžius gyvenimo praradimus. Ką jums pačiam reiškia praradimai?

– Prarasdamas artimus žmones, prarandu dalį savęs. Sugrįžti prie prarasto savęs man labai sunku.

– „Mielas Hansas, brangusis Piotras“ ėmėtės režisuoti pats. Kodėl? Neradote režisieriaus ar nenorėjote niekam kitam patikėti šio scenarijaus?

– Tai – jau ne pirmas scenarijus, kurį ekranizuoju pats. Šį kartą jokio režisieriaus neieškojau, nes scenarijų rašiau sau. Kai rašau scenarijus, kiekvieną sceną matau jau ekrane ir tarsi nusirašau tai, ką pamatau tame ekrane. Todėl, atėjęs į filmavimo aikštelę, puikiai žinau, ko man reikia – nuo pirmos filmo frazės iki paskutinės.

– Filme vaidina vokiečiai. Ar sunkiai sekėsi surasti tokius aktorius, kokių jums reikėjo pagal scenarijų?

– Anksčiau vokiečius, o ypač – karininkus sovietiniuose filmuose dažniausiai vaidindavo Baltijos šalių aktoriai. Tarp jų nemažai būdavo ir lietuvių. Bet laikai pasikeitė ir mane teko aktorių ieškoti Berlyne. Ieškojau ilgai: buvo daugybė bandymų ir repeticijų.

– Filme vaidina ir vienas lietuvis.

– Taip. Darius Dariala. Jis – režisierius. Gyvena Krasnojarske. Susitikome mes visiškai atsitiktinai per vieno spektaklio Maskvoje premjerą. Man Dariaus veidas pasirodė labai įdomus. Ir neapsirikau. Jis – iš tikrųjų dar ir puikus aktorius bei nuostabus, išsilavinęs žmogus.

– Koks šiuo metu scenarijus jus užvaldęs?

– Dabar tik pati pradžia scenarijaus apie gyvenimą, mirtį ir jaunystės laimę.