Pagrindinei filmo veikėjai Julijai, už kurios vaidmenį norvegų aktorė Renate Reinsve Kanų kino festivalyje pelnė geriausios aktorės apdovanojimą, tuoj 30, o jos gyvenimas – egzistencinė netvarka. Atsidūrusi kryžkelėje ji turi apsispręsti: sutikti su savo vaikino Akselio noru kurti šeimą ar leistis į naujus potyrius su netikėtai sutiktu žavingu nepažįstamuoju Eivinu.

„Kurti veikėjus ir istorijas – didžiulė dovana, – sako J.Trieras. – Per juos aš galiu stebėti savo nesėkmes, patirti ilgesį, išgyventi meilę, suprasti save. Pavyzdžiui, aš tikrai nesu 30-metė moteris, o kinas man leidžia bent trumpam ja tapti ir tai išlaisvina“, – juokiasi jis.

– Kaip atsirado „Blogiausias žmogus pasaulyje“?

– Po filmo „Thelma“, kuris buvo itin glaudžiai susijęs su įtampa, antgamtiškumu ir nuo kasdienybės nutolusiais personažais, pajutau norą grįžti prie savo kūrybos pagrindų: vėl kalbėti apie idėjas, veikėjus, scenas. Tai buvo tarsi terapija – klausiau savęs, ką noriu pasakyti. Man – 40 metų. Mačiau draugų, išgyvenančių įvairius santykius. Jaučiau, kad man svarbu kalbėti apie meilę ir apie dialogą tarp fantazijos ir tikrovės, arba konfliktą tarp to, kaip įsivaizduojame, koks bus mūsų gyvenimas, ir to, kokiu jis galiausiai tampa. Taip nejučia pradėjo formuotis Julijos personažas: spontaniška, nuolat ieškanti ir tikinti, kad gali pakeisti savo tapatybę, moteris, kuri staiga susiduria su laiko ir pačios savęs ribotumu. Gyvenime neegzistuoja neribotos galimybės, tačiau Julijos troškimas – man labai artimas.

Kadras iš filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“

– Regis, filme stengėtės išnagrinėti visus klausimus, šiais laikais kamuojančius daugelį jaunų moterų: meilė, seksas, santykiai, motinystė, suaugusiojo gyvenimas, karjera.

– Kai kurie klausimai yra egzistenciniai ir, manau, aktualūs visiems. „Blogiausias žmogus pasaulyje“ pasakoja apie tai, kaip santykiai atspindi mūsų esminius gyvenimo lūkesčius – juk esame mokomi, kad meilė mus visapusiškai patenkins, to paties tikimės ir iš karjeros.

Šis filmas yra apie Juliją. Nenorėjau kalbėti apie tai, ką apskritai reiškia būti moterimi šiandieniame pasaulyje – to padaryti neįmanoma. Julijos moteriškumas išryškėja savaime: per tikroviškas situacijas, humorą, satyrą ir įvairias gyvenimo akimirkas, kurias pats patyriau, mačiau ar įsivaizdavau. Rašydamas nelabai save kontroliuoju. Kartu su bendraautoriu Eskilu Vogtu stengiamės rasti įdomių idėjų, kurias galėtume nuoširdžiai tyrinėti. Menas tuo ir yra nuostabus, kad jis nebūtinai turi būti kruopšti atvejo analizė ar atitikti sociologinio tyrimo reikalavimus – menas gali būti paprasto žmogaus paprasta istorija, iš kurios kyla daugybė tiesų.

– Pavadinimas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ atrodo lyg tyčinė hiperbolė, kalbanti apie Julijos jausmus pačiai sau.

– Sukurti filmą apie meilę ir pavadinti jį „Blogiausiu žmogumi pasaulyje“ – ironiška. Susidūrusi su santykiais ir intymumu Julija viso filmo metu jaučiasi taip, tarsi ją nuolat lydėtų nesėkmė, tarsi ji būtų pats blogiausias žmogus pasaulyje. Galiausiai paaiškėja, kad ir kai kurie kiti veikėjai patiria panašų asmeninės nesėkmės jausmą.

– Filmą sudaro dvylika skyrių, prologas ir epilogas. Kodėl pasirinkote tokį literatūrišką skirstymą?

– Ši mintis kilo dar ankstyvajame rašymo etape – norėjome parodyti gyvenimo fragmentus ir kartu atskleisti, kad nematoma erdvė, esanti tarp skyrių, yra tokia pat svarbi, kaip ir tai, ką iš tikrųjų matome.

„Blogiausias žmogus pasaulyje“ – brandus filmas, skirtas susisielojamiems, kurie vis dar jaučiasi nesubrendę. Norėdami rasti struktūrą, kuri padėtų apimti keletą gyvenimo etapų – nuo tada, kai Julija buvo 20-ies, iki akimirkos, kai jai sukanka 30 – išnaudojome literatūrinį humorą, kuris mums padeda pasakoti šią istoriją. Kartu novelės forma atspindi ir Julijos didžiojo literatūrinio likimo ilgesį, tarsi ji pasąmoningai siektų, kad jos gyvenimas atrodytų kaip literatūros kūrinys.

Kadras iš filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“

– Julija gyvena su Akseliu, kuris atitinka tobulo vyro apibrėžimą: malonus, protingas, gražus, rūpestingas – galima tęsti ir tęsti. Tačiau mergina galiausiai lieka nepatenkinta šiais santykiais. Kodėl?

– Manau, kad jie abu per daug idealizuoja vienas kitą. Akselis yra vyresnis, labiau patyręs. Julija – žmogus, kuris bėga nuo savęs. Ji protinga, linksma mergina, kuri pradeda klausti savęs, kada ateis laikas suaugti. Viena iš pagrindinių filmo temų yra laiko įtaka: Akselio ir Julijos santykiai gali būti netinkamo laiko klausimas, susijęs su jų amžiaus skirtumu. Labai dažnai tiek romantinėse istorijose, tiek tikrovėje esame mokomi galvoti apie susitikimą su tuo vieninteliu. Bet ar toks dalykas apskritai egzistuoja? Tinkamas laikas ir tas vienintelis yra du skirtingi dalykai! Net ir susitikimas su žmogumi, su kuriuo jaučiamas itin stiprus ryšys, gali būti pasmerktas, jeigu laikas yra blogas. Aš tai patyriau savo kailiu. Manau, kad geriausios romantinės komedijos mus gali išmokyti būti žmonėmis. Julija turi priimti save, mylėti ir nesijausti tokia apgailėtina. Ieškoti savęs yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir ieškoti tinkamų santykių. Tai ir kuria konfliktą tarp Julijos ir Akselio.

– Ar Julijos personažas – meilės ir santykių šiais interneto, socialinių tinklų, pažinčių programėlių laikais personifikacija? Kaip manote, ar meilės istorijos šiandien yra sudėtingesnės nei prieš 30 ar 50 metų?

– Egzistuoja tam tikras paradoksas. Viena vertus, pažvelgus į šiuolaikinę visuomenę, neatrodo, kad meilė yra lengva arba kad ji atitinka romantinių filmų primestas sąlygas. Mes gyvename kraštutinių pasirinkimų laikais – daugelis žmonių jaučiasi nesugebantys išsirinkti: nei ką, nei kaip. Sudėtinga surasti ilgalaikį partnerį. Tačiau tokia situacija šiek tiek žavi, nes tai savotiška laisvės forma. Šiandien moterys, sulaukusios tam tikro amžiaus, neprivalo ištekėti ir susilaukti kūdikio. Kita vertus, visi jaučiame didžiulį spaudimą ieškoti savo tobulos meilės istorijos. Tai sudėtinga. Bet jei skaitote Henry Jameso 1880 m. romanus arba žiūrite 1960-ųjų Michelangelo Antonioni ar Ingmaro Bergmano filmus, galite pamatyti, kad žmonės visada susidūrė su meilės paieškomis ir santykių klausimais.

Kadras iš filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“

Kaip menininkas, noriu kurti meną, kuris būtų vertingas visais laikais. „Blogiausias žmogus pasaulyje“ yra tokia scena, kur Julija švenčia savo 30-metį – žiūrovui pristatomos visos jos šeimos moterys: mama, močiutė, prosenelė. Šis epizodas iliustruoja meilės ir santykių sampratos, vizijos kaitą. 1750 m. Norvegijoje moters vidutinė gyvenimo trukmė buvo 35 metai. Taigi taip, laikai pasikeitė!

– Manote, kad šiandienėje visuomenėje santykiai yra sudėtingesni todėl, kad turime daugiau laisvės?

– Galbūt. Laisvė yra sudėtinga. Tai galėtų būti šio filmo šūkis!