– Jūsų darbe mirtis – ne tolima sąvoka, o kasdienybės dalis. Papasakokite, koks tas darbas ir kaip į jį atėjote?
– Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Petrašiūnų skyriaus vedėja dirbu penktus metus, o prieš tai kiek daugiau nei septynerius metus vadovavau Marijampolės ligoninės Vidaus ligų skyriui. Kasdienis važinėjimas iš Kauno į Marijampolę pradėjo varginti. Dievas, matyt, išgirdo ir pasiūlė buvusiai šio skyriaus vedėjai Ritai Kabašinskienei pakviesti mane dalyvauti konkurse šioms pareigoms eiti.
– Atėjote dirbti į vietą, kurioje daugelis ligonių leidžia paskutines savo gyvenimo dienas. Ar taip įsivaizdavote naujas pareigas?
– Tikrai ne. Mirtis – ir dirbant Vidaus ligų skyriuje – buvo kasdienybė. Skirtumas tas, kad ten ligoniai dažnai keičiasi, todėl gydytojai prie pacientų ir jų artimųjų taip stipriai neprisiriša, nesusigyvena su jų gyvenimo istorijomis.
Čia kasdien stebiu beveik 40 pacientų paskutinę gyvenimo kelionę. Tai emociškai nelengva. Kol čia nepradėjau dirbti, nė neįsivaizdavau, kad gali būti taip sudėtinga suprasti ir priimti žmogaus gyvenimo trapumą, laikinumą. Tačiau širdyje visą laiką jaučiau, kad man šis darbas įdomus savo jautrumu ir išbuvimu sunkiose gyvenimo situacijose kartu su pacientu ir jo artimaisiais.
– Ar įmanoma priprasti prie mirties, ar kiekvienas išėjimas vis tiek paliečia širdį?
– Pati mirtis, kaip fizinis faktas, darbo metu nėra labai dažnas reiškinys, nes žmonės dažniausiai miršta naktį. Tačiau mirties tikrovės pojūtį, neslėpsiu, dažnai jaučiu tvyrant ore.
Mirtis man – labai svarbus žmogaus gyvenimo įvykis, kuris tiesiog negali nepaliesti nė vieno iš mūsų – ar tai būtų gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, ar ligonio artimasis. Todėl parašyti mirties liudijimą ar pareikšti užuojautą artimiesiems man nėra vien mechaninis veiksmas. Visada sau primenu, kad privalau stabtelėti ties kiekvieno paciento mirtimi ir tai apmąstyti, peržvelgti to žmogaus kelionę ligoje. Jos trukmė mūsų ligoninėje būna labai skirtinga – nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, o kartais net metų.
– Slaugos ligoninėje gulinčiam žmogui dažnai tenka susidurti su silpnumu, skausmu ir vienatve. Ko, Jūsų manymu, tada jam labiausiai reikia?
– Labiausiai reikia žmogiško santykio ir gero žodžio, o kartais – tiesiog tyliai pabūti šalia, paimti už rankos. Šie dalykai čia patys svarbiausi.
Žmogus save kuria visą gyvenimą. Tokį, kokį save sukūrė, mums tenka priimti. Būna momentų, kai charakteriai kelia įtampą, bet, kita vertus, jaučiu didžiulę pagarbą žmogui, kuris iki pat gyvenimo galo išlieka savimi. Labai svarbu išsaugoti žmogaus unikalumą ir jo orumą.
Mums, ligoninės personalui, kiekvienas žmogus, jo istorija yra didžiulė patirtis. Juk, kai pagalvoji, nė vienas nesame apsaugotas nuo ligos. Net ir kitą dieną kiekvienas iš mūsų gali tapti pacientu.
Jaučiu didžiulę pagarbą žmogui, kuris iki pat gyvenimo galo išlieka savimi. Labai svarbu išsaugoti žmogaus unikalumą ir jo orumą.
– Ar esate tikinti? Gal tikėjimas padeda kitaip pažvelgti į mirtį?
– Taip, esu tikinti. Tikėjimas man – šeimos dovana. Mano tėveliai buvo giliai tikintys.
Kai mano tetos draugė sovietmečiu atostogavo Čekijoje, ji susitiko su Fokoliarų judėjimo žmonėmis (tai katalikiškas judėjimas, įkurtas 1943 m. Italijoje, Trente. Jo pradininkė – Chiara Lubich, – aut. past.). Vėliau Fokoliarų judėjimo žmonės atvyko į Lietuvą ir viešėjo mūsų namuose Marijampolėje. Man tada buvo tik penkeri, bet puikiai pamenu, ką jie pasakojo apie šį judėjimą, – kad fokoliarai laikosi Evangelijos principų: vienybės ir meilės, taikos ir dialogo, kasdienės meilės artimui.
Tai buvo bendruomenė, su kuria vėl susitikau ir ilgai bendravau Lietuvos atgimimo metais. Panašiu metu atsikūrė ir Lietuvos ateitininkų organizacija, kurios dalimi esu iki šiol, nes ir mano tėvelis buvo ateitininkas medikas, priklausė „Gajos“ korporacijai. Taigi užaugau puoselėdama gilias tikėjimo ir jo liudijimo tradicijas.
– Jūsų vadovaujamame skyriuje yra jauki koplytėlė, kurioje kiekvieną trečiadienį aukojamos šv. Mišios. Pas ligonius ateina kunigas, klausoma išpažinčių, teikiamas Ligonių patepimo sakramentas.
– Šios tradicijos pradininkė, kaip ir viena iš paliatyviosios medicinos pradininkių Lietuvoje, yra dr. Marija Inesa Poniškaitienė. Beje, ji ir šiandien čia savanoriauja: atvažiuoja į šv. Mišias, o paskui lanko ligonius, kalbina juos, skaito jiems poeziją ar prozą. Tai nepaprastai prasmingas dėmesys žmogui.
Džiaugiuosi, kad dvasinė pagalba ligoniams, suprantama plačiąja prasme, šiandien yra įteisinta valstybės reglamentuose ir pripažįstama kaip svarbi visapusės pagalbos dalis. Mūsų ligoninėje taip pat dirba sielovadininkė, padedanti pacientams išgyventi sunkų ligos laikotarpį, atrasti vidinę ramybę ir stiprybę.
Tik gaila, kad žmonės vis dar laikosi klaidingos nuostatos: jei pamato ateinantį kunigą, vadinasi, viskas – jau mirtis. Jei kunigas dar pasiūlo Ligonių patepimo sakramentą… Manau, kad tokį požiūrį mums įskiepijo sovietmetis, nes dvasinė pagalba šiame gyvenimo etape, kai numatoma trumpa gyvenimo trukmė, yra viena iš svarbių pagalbos būdų. Pasitikėjimas Dievu palengvina būtį.
– Minėjote, kad vieni pacientai ligoninėje išbūna vos kelias dienas, o kitų kančios kelias kur kas ilgesnis. Ar, žvelgiant į juos, Jums nekyla ir sunkių klausimų Dievui?
– Domiuosi ir mąstau apie tai. Iš esmės kančios klausimas bent jau žmogišku protu galutinio atsakymo neturi. Tai yra paslaptis. Kita vertus, o kodėl tos kančios mūsų gyvenime neturėtų būti?
Tokiais atvejais visada prisimenu Jobo iš Pranašų knygos kančią, Jobo klausimus ir priekaištus Dievui. Jobo istorija man sako, kad net ir gilus tikėjimas ne visada panaikina klausimus ir skausmą, o kartais tikėjimas reiškia drąsą išbūti su tais klausimais net tada, kai atsakymų nėra.
– Nors slaugos ligoninėje daug trapumo, gyvenimas juk ir čia nesustoja. Ar būna juoko ir linksmų situacijų, kurios priverčia nusišypsoti?
– Būna, bet nedaug. Juk pas mus patenka daugiausia tie pacientai, kurių būklė labai sunki. Daugiausia – onkologiniai ligoniai. Tačiau sykį turėjome tokią pacientę, kuri naktį išėjo iš savo palatos ir įkrito į kito paciento lovą. Ji šaukia, kad niekaip neišlipa, o kitas – kad pažadintas iš miegų nesupranta, kas vyksta.
Kartais būna, kad mūsų pacientai tarsi išeina į kitą pasaulį, kuriame jiems būti lengviau, ir dalijasi to vaizduotės pasaulio įvykiais. Neseniai viena moteris pasakojo, kaip dalyvavo mitinge, vykusiame Alytuje, kaip kovojo už Lietuvos laisvę, o paskui buvo pagerbta. Žodžiu, pasikalbėjome jos tikrovėje, ir buvo smagu abiem.
– Dirbant tokį emociškai sunkų darbą, tikriausiai svarbu rasti ir atsvarą. Ar turite savų mažų ritualų, kurie padeda atgauti ramybę, lengvumą, jėgas?
– Pilateso užsiėmimai. Einu į juos du kartus per savaitę jau septintus metus. Atliekant tuos pratimus reikia būti tik čia ir dabar – tada tikrai nusibraukia visa darbo diena. Be to, per tiek metų jau susiformavo graži šių užsiėmimų dalyvių bendruomenė ir ta bendrystė man taip pat yra dovana.
Labiausiai reikia žmogiško santykio ir gero žodžio, o kartais – tiesiog tyliai pabūti šalia, paimti už rankos.
– Ar visada pavyksta darbo istorijas palikti už ligoninės durų?
– Viena Nacionalinio vėžio instituto psichologė yra pasakiusi, kad nesinešti šito darbo į namus tiesiog neįmanoma. Man pasisekė: turiu draugų grupę, su kuria kiekvieną vakarą meldžiamės. Pradėjome melstis, kad mano vyras Ričardas gautų Retų ligų komisijos skiriamą vaistą, kurio nekompensuoja Valstybinė ligonių kasa. Meldėmės metus laiko, o kai jis jau buvo visai prie mirties, sulaukiau gydytojo skambučio, kad netrukus ateis diena, kai vaistą gausime. Deja, jau buvo per vėlu.
Nuo to laiko mes vis dar tebesimeldžiame. Kartais jiems papasakoju ir savo darbo istorijų. Jie išklauso ir našta palengvėja. Mano vyras Ričardas, amžinatilsį, sakydavo, kad uždarai darbo duris, ir viskas. Jis nenorėdavo jų klausytis. Tačiau mano mamytė, kuriai dabar 101 metai, mielai jų paklauso. Išvažiuodama iš darbo aš visada jai paskambinu ir, kai turiu jėgų, vieną kitą istoriją papasakoju. Beje, ji kasdien meldžiasi – už mane, už pacientus, už skyriaus darbuotojus. Sukalba už visus po mažą maldelę.
– Šiemet bus pirmosios Vėlinės, kai Jūsų vyro nėra šalia?
– Mano vyras dvylika metų sirgo vėžiu, o paskutinieji dveji metai jam išties buvo labai sunkūs. Kai pradėjau dirbti šioje ligoninėje, čia gulėjo labai daug panašaus amžiaus vyrų. Jie mirė vienas po kito ir kiekviename iš jų aš mačiau… savo vyrą. Galbūt tai padėjo man lengviau apsiprasti su ta mintimi ir išbūti.
Vyras mirė namuose, sūnaus gimtadienio dieną. (Mūsų vaikai jau suaugę.) Tas mirties veidas nebuvo žavus. O juk buvau girdėjusi istorijų, kaip, tarkim, kaime mirštantis senas žmogus dar spėja su visais atsisveikinti, visiems padėkoti, visus pabučiuoti. Mūsų atveju mirtis buvo skausminga. Manau, vaikams ją priimti buvo kur kas sunkiau negu man.
Kiekvienas gedulo kelionę turi nukeliauti pats, nepriklausomai nuo šeimos ar draugų palaikymo. Beje, išbūti gedulą man labai padėjo psichologės-psichoterapeutės Jurgos Dapkevičienės knyga „Pabaigų menas“ ir Jeano Miguelio Garrigues’o knyga „Mūsų mirties valandą“. Jeanas Miguelis yra ispanų kunigas, paliatyviosios pagalbos ligonių kapelionas. Jis kalba apie šviesiąją mirties pusę. Panašiai kalba ir kai kurie mano vyresnio amžiaus bičiuliai. Jie sako: „Džiaukis ir nebijok. Išleidai žmogų į šviesą, į lengvesnę būtį, kurioje laukia mylintis Tėvas.“
– Tai Jums Vėlinės – šviesaus liūdesio metas?
– Man Vėlinės pirmiausia asocijuojasi su šviesa, į kurią mes visi kartu keliaujame. Todėl siūlau sąmoningai apsispręsti ir per Vėlines dalytis tik šviesia patirtimi ir tikėjimu – ateis laikas, kai mes visi susitiksime. Po vyro mirties vis dažniau pamąstau, kiek daug gero jis davė man. Galbūt reikėtų mums visiems apie tai anksčiau pagalvoti ir įvertinti.
– Sakoma, kad laikas gydo. Ar iš tiesų gydo, o gal tik išmoko gyventi su tuštuma ir atrasti naują santykį su tuo, kurio nebėra?
– Norėčiau patikslinti: gydo ne laikas, o tai, ką tuo laiku veiki. Šiemet per tris su puse mėnesio mano artimų draugų rate mirė devyni įvairaus amžiaus žmonės. Savo mamytei juokais pasakiau, kad ji nesiruoštų Anapilin ir leistų man dar šiek tiek atsigauti.
– Jei šiandien galėtumėte kreiptis į mus visus – į tuos, kurie dar turime galimybę aplankyti, paskambinti, apkabinti savo artimuosius, ką norėtumėte mums priminti?
– Pasakykite, kad mylite. Man atrodo, atėjus laikui mes visi būsime vertinami pagal tai, kiek ir kaip mylėjome. Dar pasakykite, kad atleidžiate. Atleisti be galo svarbu. Teko matyti ne vieną atvejį, kai neatleidžiama – ir iš ligonio, ir iš artimojo pusės. Kažkodėl turiu nuojautą, kad kuo daugiau žmogus neatleidžia, tuo daugiau jaučia fizinį skausmą. Įrodymų nėra, bet man taip regis. Ir džiaukitės kiekviena gyvenimo akimirka.
Aš džiaugiuosi, kad pas mus ateina praktikantės, jaunos mergaitės, matančios šiame darbe prasmę ir nebijančios tarnauti artimui. Džiaugsmas kiekvieną trečiadienį matyti pas mus ateinančią garbaus amžiaus gydytoją M. I. Poniškaitienę, jos tarnystę ligoniams. Džiaugsmas keltis rytais ir eiti į darbą, tačiau lygiai taip pat gera po darbo sugrįžti namo. Kaip yra sakęs prof. Eugenijus Laurinaitis, žmogaus laimė slypi pusiausvyroje. Jos palinkėčiau mums visiems.
Naujausi komentarai