Gyvenimą paaukojęs tėvynei – vienas žymiausių Lietuvos diplomatų

Užsienyje nuo mažumės

B. K. Balutis gimė 1880 m. sausio 5 d. Seirijų miestelyje Dzūkijoje. Jo tėvai buvo išsilavinę valstiečiai: mokėjo skaityti ir rašyti, be lietuvių kalbos, kalbėjo lenkiškai ir rusiškai, tad šias tris kalbas mokėjo ir jų vaikai. Broniaus dėdė, kunigas Juozas Židanavičius, matydamas vaiko gabumus, ypač matematikai, pasiėmė berniuką į Lenkiją, kur jis su pagyrimu baigė Plocko mokytojų seminariją, vėliau mokytojavo.

Nenorėdamas tarnauti caro kariuomenėje, 1904 m. pabaigoje B. K. Balutis išvyko į JAV – Niujorko valstijos miestą Amsterdamą, kur klebonu dirbo dėdė J. Židanavičius. Čia jis iškart įsijungė į Amerikos lietuvių visuomeninę veiklą, pvz., dalyvavo pirmajame Amerikos lietuvių politiniame seime Filadelfijoje.

B. K. Balutis buvo tarp tų, kurie stojo prieš Lietuvos okupaciją, atsisakė perduoti Lietuvos pasiuntinybę Londone komunistinės SSRS atstovams.

Nepalaikė partijų rietenų

B. K. Balutis buvo aktyvus, geras oratorius, principingas, tvarką mėgstantis ir sąžiningas žmogus. Jis visuomet pasisakydavo už lietuvių vienybę, atmesdavo griežtą partiškumą, ypač nepalaikė partijų tarpusavio rietenų, kai sprendėsi Lietuvos ateities likimas.

„Aš manau, kad šioje valandoje galima ir su pačiu velniu susitaikyti, ne tik su klerikalu laisvamaniui, arba laisvamaniui su klerikalu, jeigu tik bus atmesti šalin visi ypatingi aštriai partyviški „ragučiai“ kaip vienoj, taip ir kitoj pusėj. Taigi ir čia turėtų būti ne kunigas Žilinskas ar laisvamanis Šliūpas, bet lietuvis Žilinskas ir lietuvis Šliūpas“, – laiške aušrininkui dr. Jonui Šliūpui 1914 m., jau vykstant Pirmajam pasauliniam karui, rašė B. K. Balutis.

Ši jo pozicija atkreipė lietuvių visuomenės dėmesį. Antai žymus Lietuvos politikas Martynas Yčas 1918 m. laiške savo uošviui J. Šliūpui rašė: „Man visuomet Amerikoje patikdavo vienas veikėjas, kuris kaip tik tokius principus skelbia (partiniai įsitikinimai neturi kliudyti Lietuvos nepriklausomybės įvykdymui), tai p. Balutis. Su juo mes visuomet sutardavome.“

Priesaika tapęs ketureilis

Prieš karą B. K. Balutis vadovavo JAV lietuvių Tėvynės mylėtojų draugijai, kuri kėlė tikslą už surinktas lėšas leisti lietuviškas knygeles ir nemokamai dalyti Lietuvoje. Jis ėmėsi nelengvo, bet lietuviams reikalingo darbo – išleisti šešis Vinco Kudirkos raštų tomus, parengtus Juozo Gabrio-Paršaičio.

Atstovas: 1920 m. derybos dėl Suvalkų sutarties tarp Lenkijos ir Lietuvos (antras iš dešinės - B. K. Balutis). / archyvo nuotr.

Išleisti tomai iki šiol stebina savo kokybiška išvaizda. Himno autoriaus raštai Lietuvos nepriklausomybės metais buvo išdalyti mokykloms. Verta pažymėti ir tai, kad, pirmininkaudamas draugijai, B. K. Balutis išgelbėjo ją nuo žlugimo.

1912–1919 m. visuomenininkas dirbo liberalaus tautinės pakraipos laikraščio „Lietuva“ redaktoriumi. Šis Čikagoje leistas laikraštis tapo Lietuvos nepriklausomybės šaukliu ir lietuvių vienybės tribūna.

B. K. Balučiui, kaip puikiai valdančiam plunksną, kaip kovotojui už lietuvių teises, dažnai būdavo patikimi kūrybos reikalaujantys reikalai. Vienas iš daugelio jo nuopelnų – ant Laisvės varpo išlietas jo sukurtas ketureilis: „O! Skambink per amžius / Vaikams Lietuvos / Kad nevertas laisvės / Kas negina jos!“ Šis ketureilis, kurį deklamavo vyresnės kartos žmonės, įsitvirtino prieškario mokinių vadovėliuose kaip tautinė priesaika, kaip Lietuvos piliečio formavimo pagrindas. 1919 m. Laisvės varpą JAV lietuviai padovanojo nepriklausomai Lietuvos valstybei – šiandien jis kabo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte Kaune.

Nepanoro būti ministru

Nuo 1918 m. B. K. Balutis pradėjo dalyvauti išeivijos akcijose už Lietuvos nepriklausomybę „šturmuojant“ JAV vyriausybę. Tiesa, nors jo tautiškos pažiūros buvo nepajudinamos, bet jis karštas tautininkas nebuvo. Vis dėlto tai nesutrukdė JAV lietuvių tautininkų organizacijai – Amerikos lietuvių tautinė taryba jį išrinko savo atstovu į JAV lietuvių delegaciją, vykstančią į Paryžių, kur vyko pokario Taikos konferencija.

Paryžiuje B. K. Balutis buvo Lietuvos delegacijos sekretorius ir turėjo svarbų įpareigojimą – skaityti anglišką spaudą, rinkti iš jos informaciją apie Lietuvą, palaikyti ryšius su JAV delegacija. Galima daryti išvadą, kad jis savo darbą atliko profesionaliai, nes gavo pasiūlymą grįžti į Lietuvą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (URM). Pasiūlymą jis priėmė nesvyruodamas, nes visas jo gyvenimas buvo skirtas tėvynei.

Atvykęs į Kauną 1919 m. pabaigoje, Užsienio reikalų ministerijos centre B. K. Balutis dirbo devynerius metus. Čia jis buvo paskirtas dirbti URM Politikos departamento direktoriumi, vėliau – URM generaliniu sekretoriumi. Net šešis kartus jam buvo siūlomas ir ministro postas, tačiau diplomatas kukliai jo atsisakydavo.

Išsiųstas į JAV

Per visą darbo laikotarpį Kaune B. K. Balučio viršininkai buvo įvairių partijų atstovai. „Nepartinis tebuvo E. Galvanauskas. Su visais, be išimties, man pavyko dirbti labai sklandžiai, nežiūrint jų partinės priklausomybės. Svarbiausioji tam priežastis gal buvo ta, kad URM nevedė partinės politikos. Savo tautinių pažiūrų neslėpdavau. Bet į visus Lietuvos partijų vidaus politikavimus griežtai atsisakydavau kištis. (...) Ministerijos personalą tvarkydamas, nesiteiraudavau, prie kurios partijos valdininkas priklauso, tik žiūrėjau, ar sugebės jis tinkamai pavestą darbą atlikti“, – rašė pats B. K. Balutis.

Tiesa, už savo atvirumą jam teko nukentėti nuo ambicingo Augustino Voldemaro, kurio pastangomis B. K. Balutis buvo išsiųstas į JAV. 1928 m. liepos 1 d. jis pradėjo eiti nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro Vašingtone pareigas. Taip iki savo gyvenimo pabaigos jis ir liko užsienyje ginti Lietuvos reikalų, nors išėjęs į pensiją tikėjosi apsigyventi tėviškėje Seirijuose, kur turėjo nusipirkęs žemės.

Jis ėmėsi nelengvo, bet lietuviams reikalingo darbo – išleisti šešis Vinco Kudirkos raštų tomus.

Diplomato paskyrimas į JAV buvo labai protingas Lietuvos valdžios žingsnis, nes po 1926 m. perversmo išeivijos nuotaikos buvo nepalankios naujai Antano Smetonos ir A. Voldemaro valdžiai Lietuvoje. B. K. Balutis, kaip buvęs JAV lietuvis, padėjo suartinti išeiviją su Lietuva. Tai labai jautėsi per penkerius jo darbo metus. 1933 m., prieš šv. Kalėdas, nepaprastasis pasiuntinys gavo įsakymą grįžti į Kauną, iš ten – vykti į Londoną dalyvauti ekonominėse derybose, o paskui likti pasiuntiniu Didžiojoje Britanijoje.

Milijonus atnešęs patarimas

Atstovaudamas Lietuvai svarbiausiose valstybėse, B. K. Balutis pasižymėjo kaip sumanus diplomatas, išmanęs tuometes politines ir ekonomines problemas. Tai galima pastebėti ir jo pranešimuose iš Vašingtono ir Londono. Pavyzdžiui, 1933 m. jis patarė Lietuvos Vyriausybei visus turimus ižde dolerius pakeisti į auksą. Šis patarimas vėliau Lietuvai padėjo gauti milijoninį pelną, nes naujasis JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas vėliau įvykdė reformas, pavadintas Naujuoju kursu, kurios stipriai nuvertino dolerį.

B. K. Balutis buvo pasiryžęs derybose, esant bent mažiausiai galimybei, apginti Lietuvos valstybės pinigus, nepriklausomai nuo jų kiekio. Tai puikiai rodo ir jo pastangos Vašingtone derantis dėl Lietuvos skolos ir procentų sumažinimo. Jis pats pabrėžė, kad tai visų mūsų pareiga, nes už tai gauname algą.

1940-aisiais B. K. Balutis buvo tarp tų, kurie stojo prieš Lietuvos okupaciją, atsisakė perduoti Lietuvos pasiuntinybę Londone komunistinės SSRS atstovams. Todėl jis buvo vienas pirmųjų, prieš kurį buvo nukreiptas Liaudies vyriausybės naujo URM generalinio sekretoriaus komunisto Pijaus Glovacko pyktis: liepos 26 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimu iš B. K. Balučio atimta Lietuvos pilietybė, konfiskuotas turtas ir uždrausta grįžti į Lietuvą.

Didžiajai Britanijai nepripažinus Lietuvos okupacijos, B. K. Balutis liko Londone toliau eiti pasiuntinio pareigas. Jis iki pat mirties 1967 m. aktyviai dalyvavo politinėje veikloje Lietuvos nepriklausomybės klausimu.

Nemažai laiko diplomatas skyrė ir ne itin gausiai lietuvių diasporai šiame krašte. Santykiai tarp jo ir lietuvių bendruomenės buvo nuoširdūs, draugiški. Lietuvių veikėjai dažnai atvykdavo pas jau garbingo amžiaus sulaukusį tautietį pasitarti, paprašyti nuomonės vienais ar kitais bendruomenės organizaciniais ir net turtiniais klausimais. Pasiuntinys būdavo visuomet kviečiamas į vietos lietuvių renginius ir šventes, tarti sveikinimo žodį, priminti apie Lietuvą, o kai kada – net ir švelniai paauklėti savo tautiečius. Jų tikrą pagarbą pasiuntiniui rodo ir tai, kad vietos lietuviai tarpusavyje B. K. Balutį vadino Tėvu.

Tekstas parengtas remiantis prof. dr. J. Skiriaus monografija „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): Tėvynei paaukotas gyvenimas“. Vilnius: Vaga, 2001, 822 p.