Kulinarija niekada nebuvo nuobodi sritis, tačia ne visi žino, kokios yra žydų virtuvės paslaptys ar kaip reikia valgyti cepelinus. Šiame straipsnyje pateikiame įdomiausius faktus apie kulinarijos istoriją ir gaminimą:

1. XIX a. pradžioje ir vadinosi „Apey darima walge“. Jos autorius – žinomas pasakėčių autorius Simonas Stanevičius. Mažutėje knygelėje autorius rašo apie valgius iš islandiškų kerpių, kaip padaryti, kad tos kerpės būtų nekarčios.

2. 1854 m. pasirodė pirmasis Vincentinos Žoltovskaitės-Zavadskos išleistos knygos „Lietuvos virėja“ („Kucharka Litewska“) leidimas. Ši receptų knyga buvo skirta pasiturinčių namų šeimininkėms. Knygoje surinkta lenkiškai šnekančių bajorų virtuvės patirtis, papildyta prancūzų ir rusų virtuvių patiekalų receptais, naudingais patarimais.

3. XIX a. sriuba tapo labai reikšminga, ir kasdienių indų rinkinys pasipildė sriubine, prie kurios susirinkdavo visa šeima. Šiame ant stalo pastatytame inde sriuba fermentuodavosi, įgaudama naujų skonio ir aromato savybių. Sriubos išpilstymo ritualas labai suartindavo šeimą. Deja, šiandien net nėra kada šeimai susėsti prie bendro stalo, o ką jau kalbėti apie sriubos pilstymo ritualą. Tad seniai pirktų pietų servizų sriubinės dabar dulka apatinėse sekcijų lentynose.

4. XIX a. pirmoje pusėje vokiečių gydytojas Geitneris atidarė fabriką, kuriame masiškai pradėjo gaminti šaukštus iš vadinamojo naujo sidabro – pigaus, plastiško, atsparaus korozijai sidabro spalvos vario, nikelio ir cinko lydinio. Po kelerių metų šis naujasis  sidabras įvairiais pavadinimais (noizilberis, argentanas, melchioras ir kt.) paplito įvairiose Europos šalyse.

5. Naujasis sidabras (vario, nikelio ir cinko lydinys, kurį esame įpratę vadinti melchioru) puikiai tiko ne tik šaukštams, bet ir šakutėms gaminti. Iš pradžių buvusios trišakės šakutės pamažu virto keturšakėmis – įgijo ketvirtąjį dantį. Dar ir dabar ne vienuose namuose galima aptikti tokį gan sunkoką įrankį, kuriame dažnai pamatysime išgraviruotą monogramą.
Archeologai mūsų šalies teritorijoje suranda net karalienės Jadvygos laikų (XIV a. antroji pusė) šakučių.

6. Iš kur atkeliavo posakis „Sunku sudurti galą su galu“? Sunku patikėti – tačiau net iš Renesanso epochos. Štai nuo karaliaus Žygimanto Senojo (valdė 1506–1548) laikų, sėdant prie stalo, ant kaklo buvo užsirišama servetė (skepetėlė nusišluostyti valgant), turėjusi apsaugoti brangius drabužius nuo padažų lašų ir panašių dalykų. Tai buvo praktiška, tačiau užsirišti pačiam jos galus buvo labai sunku. Ypač tiems, kurių sprandai stori.

7. Istorijoje išlikusi žinia, kad Žygimantas Augustas (1520–1572) naudojo stalo peilį suapvalintu galu, o štai kitose šalyse buvo naudojami peiliai aštriais galais – ne vienas didikas turėjo įprotį krapštyti tokio peilio galu dantis. Panašiai XVIII a. pabaigoje elgėsi ir mylimi Napoleono generolai, o tai jam labai nepatiko. Pasinaudojęs savo imperatoriškąja galia, Napoleonas įsakė visus stalo peilius gaminti apvaliais galais.

8. Anot lietuviškos kulinarijos istorija besidominčio Viliaus Purono (knyga „Nuo mamutų iki cepelinų“), kinai iki šiol mano, kad naudotis peiliu ir šakute – nelabai kultūringa (kinų kultūra neleidžia jų naudoti), nes, matyt, valgantieji pagaliukais nieko negąsdina.

9. Maždaug prieš 15 metų UNESCO suvestinėje buvo galima aptikti tokius skaičius: 1 380 mln. žmonių pasaulyje valgo pirštais, 1 020 mln. – pagaliukais, 600 mln. naudoja stalo įrankius.

10. Žydiška chebra: cimusas, kugelis ir chala. Žodis „chebra“ jidiš kalba reiškia draugiją, šutvę. Šis žodis, beje, iki šiol girdimas mūsų gatvėse. Tai štai – cimusas, kugelis ir chala, anot Viliaus Purono, priklauso tai pačiai chebrai.
Sovietmečiu dažnai sakydavome „Nesuprantu, kur čia cimusas?“ Kas tas cimusas? Tai populiarus žydų virtuvės patiekalas (morkų troškinys su jautienos kauliukais ir riebalais).

11. Mums gerai pažįstamas, mėgstamas ir laikomas tautiniu patiekalu kugelis Italijoje ilgai buvo žinomas kaip žydų patiekalas, kurį noriai savinosi vokiečiai. Žodžiu „kugelis“ vokiečiai vadino apvalų artilerijos sviedinį, ant kurio skraidė baronas Miunhauzenas. Pavadinimo kilmė byloja, kad iš pradžių kugelis buvo apvalus. Jis buvo gaminamas ketiniame puode. Kai pradėta jį kepti skardose, lietuviai jį labai pamėgo, o jo pavadinimą lituanistai pakeitė į „plokštainį“. Štai tokia trumpa šio lietuviško patiekalo biografija.

12. Chala – tai batono sesutė pynutė, panaši į supintą kasą. Anksčiau žydės kepdavo chalą penktadieniais šeštadieniui (šabui). Šis žydų tautos tradicinis miltinis patiekalas atkeliavo pas mus sovietmečiu ir sutinkamas iki šiol.

13. Pirmąsias bulves Lietuvoje suvalgė Šiaulių ir Alytaus karališkųjų ekonomijų piliečiai maždaug 1769 m. Jas įsakė veisti nenuilstantis novatorius Antanas Tyzenhauzas. Beje, paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) laikais iš bulvių buvo masiškai gaminama degtinė, o lietuviški patiekalai iš bulvių atsirado maždaug po šimtmečio.

14. Sakome, kad reikia suvalgyti pūdą druskos, kad pažintum žmogų. Nemažai, tiesa? Vis dėlto pūdas (16 kg) – nedaug. Pasirodo, to kiekio dviem žmonėms užtektų vieniems metams su trupučiu.

15. Ir renesanso, ir baroko laikais prieskoniai buvo ne skonio, o prestižo reikals. Kuo prieskonių daugiau, tuo didesnė garbė šeimininkui. Yra žinių, kad pipirai pasiekė Vilnių XIV a., o kiti prieskoniai pasirodė vėliau.

16. Gvazdikėliai į Lietuvą atkeliavo iš Rusijos (rusiškas žodis gvozdj – vinis). Tokį vardą (gvozdj) šis prieskonis įgavo Rusijoje todėl, kad pirmą kartą pamačiusiems gvazdikėlius jų išvaizda priminė kalvių nukaltas vinutes.

17. Cukrus – saldus cukranendrių produktas buvo vartojams dar senovės Indijoje pr. Kr. Į Europą cukrų atvežė Aleksandras Makedonietis, o viduramžiais – pirkliai iš Rytų šalių. Visais laikais cukrus buvo brangus ir buvo vadinamas kanariu, nes pirmosios cukraus siuntos atkeliavo iš Kanarų salų.

18. Puodelis karšto šokolado buvo paduodamas didikui į lovą jam prabudus. Šis kvapus ir skanus gėrimas buvo madingas ir Saksų dinastijos karalių laikais, ir karaliaujant Stanislovui Augustui Poniatovskiui (1732–1798), tačiau vėliau madingesnė tapo rytmetinė kava.

19. Europiečiai pradėjo serviruoti stalus XVIII a. Kartu atsirado ir stalo padengimo taisyklės, kurios iš esmės susiformavo XIX a. Įprastas tapo stalo įrankių rinkinys: šaukštas, peilis, šakutė. Beje, Prancūzijoje, valdant Liudvikui XIV, jau egzistavo šias dienas pasiekę pokylių stalo serviravimo principai. Rafinuoto elgesio viršūne tapo įrankių pakeitimas po kiekvienos rūšies patiekalo.

20. Žygimanto Augusto laikais (1520–1572) jo rūmuose buvo daroma česnakų užpiltinė. Gaminti buvę sunku: ją buvo galima  ruošti tik birželio pradžioje, nes tik tokie česnakai suteikia karališkajai užpiltinei nuostabų aromatą.

21. Kulinarijos knygos – viena seniausių pasaulio lektūrų – IV pr. Kr. Graikai jau naudojosi pirmąja virtuvės receptų knyga.

22. Klystame manydami, kad vienkartiniai indai – XX a. kūrinys. Štai viduramžių medžio raižiniuose galima pastebėti stalą, užtiestą staltiese, o jo viduryje – didelę lėkštę su vaisiais ir netaisyklingų formų indus. Pasirodo, tai pusės ar trečdalio apvalių duonos kepalų plutos, kurios buvo naudojamos kaip vienkartinės lėkštės.

23. Tokie indai buvo plačiai naudojami karališkojoje buityje. Jie buvo žinomi ir karaliaus Mindaugo laikais. Duonos plutos lėkštės buvo naudojamos įvairiems, net ir karštiems, mėsos patiekalams. Vėliau jas, permirkusias riebalais ir padažais, atiduodavo šunims ar elgetoms.

24. Atrodo, labai paprasta gaminti kotletus, tačiau taip tik atrodo. Verta žinoti, kad kotletai bus skanūs sumaišius kiaulienos ir jautienos faršus (labai skanu dar pridėti ir avienos). Nepatariama pilti pieno – geriau vanduo, kurio reikia tiek, kad masė išeitų panaši į tirštą grietinę. Tuomet dėti žalio kiaušinio trynį (ne baltymą), susmulkintų svogūnų (kuo daugiau, tuo skaniau). Labai tiks susmulkintų kopūstų ar morkų saujelė.

25. Jei ruošiate žuvų kotletus, tiktų įdėti kiaulienos faršo (žuvies ir mėsos santykis maždaug 5:1). Vietoj vandens naudokite arbatžolių nuovirą.

26. Kepkite gerai įkaitintuose riebaluose ar aliejuje. Žinoma, prieš dedant kotletus į keptuvę, galima, jei patinka, juos apvolioti miltais ar džiūvėsėliais. Kotletus formuokite šlapiomis rankomis. Jei prieš dėdami juos į keptuvę panardinsite į išplaktus baltymus, kotletai bus sultingi, labai skanūs. Neblogai iškeptus kotletus pakankinti ant silpnos ugnies puode, įpylus sultinio ar grietinės. Žinoma, ruošdamos kotletus, neužmirškite prieskonių.

27. Šaldytuve kiaušinius laikykite smaigaliu žemyn. Jei atidarius šaldytuvą pasklinda nemalonus kvapas, įdėkite į jį keletą nuskustų bulvių.

28. Peilis, kuriuo pjaustėte svogūnus, neturės kvapo, jei patrinsite jį skudurėliu su druska.

29. Džiovintus grybus 2–3 valandas palaikykite pasūdytame piene – grybų skonis bus kaip šviežių.

30. Druska bus sausa, nesušoks į gumulėlius, jei į druskinės dugną įmesite kelis grūdelius ryžių.