Groti valtorna pradėjęs Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro valtornų grupės koncertmeisteris ryžosi iš užmaršties prikelti Balio Dvariono Koncertą valtornai ir simfoniniam orkestrui, kuris ir pasufleravo viso albumo idėją: surinkti ir įrašyti romantinės stilistikos pjeses, kurios laikomos lietuviško pedagoginio repertuaro valtornai pagrindu. Prie įrašų prisidėjo pianistė Indrė Baikštytė ir Vytauto Didžiojo universiteto Kamerinis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus.

Ši kompaktinė plokštelė gimė ne tik iš meilės muzikai, bet ir iš noro įamžinti užmarštin nugrimzdusią lietuvių kompozitorių kūrybą valtornai, sutelkti svarbią pedagoginę prasmę turinčias kompozicijas.

Apie plokštelėje, kurios leidybą parėmė Kultūros taryba, sugulusių kūrinių paieškas, lietuvišką ir pasaulinį repertuarą valtornai ir šio instrumento išskirtinumą – pokalbis su projekto iniciatoriumi A. Dirmausku.

– Kokie kūriniai skamba naujai išleistoje kompaktinėje plokštelėje?

– Centrinė albumo ašis yra B. Dvariono Koncertas valtornai ir orkestrui, kurį ir įrašėme patį pirmą. Romantinė koncerto stilistika pasufleravo ir kitus kūrinių pasirinkimus – visos pjesės, sukurtos Povilo Tamuliūno, Vytauto Klovos, Abelio Klenickio, Žygimanto Čmeliausko ir Povilo Syrrist-Gelgotos alsuoja romantine pasaulėjauta, tik Juliaus Juzeliūno sonata yra šiek tiek modernesnė, sudėtingesnė. Šiam kontekstui sąmoningai nesirinkau šiuolaikinės muzikos opusų – tokiu atveju reikėtų kitokio pasiruošimo.

– Kuo ypatinga ši kompaktinė plokštelė?

– Visų pirma, tai yra pirmoji kompaktinė plokštelė, skirta lietuviškai muzikai ir valtornai. Labai svarbi edukacinė šio projekto prasmė. Dauguma čia skambančių kūrinių – svarbi pedagoginio repertuaro valtornai dalis, tačiau šių kūrinių iki šiol niekas neįrašė, tad mokiniai ar studentai neturi galimybės jų pasiklausyti. Kartu norėjau įamžinti tai, kas Lietuvoje sukurta šiam instrumentui; norėjau, kad šis repertuaras neprapultų, liktų ateities kartoms. Iki šiol teko aptikti tik pavienių lietuviškų kūrinių valtornai įrašų arba neprofesionalių egzaminų įrašų. Galbūt dar kelis pavienius įrašus aptiktume kokiuose nors archyvuose, tačiau tokių leidinių, kuriuose pluoštas studijinių kūrinių įrašų būtų sudėta į vieną kompaktinę plokštelę, iki šiol nebuvo.

– Dauguma šiame albume skambančių kūrinių – šiek tiek užmiršti: retai atliekami, neišleisti. Kaip sekėsi ieškoti ne tik pačių kūrinių, bet ir jų natų, papildomos informacijos?

– Tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Sugalvojau pagroti Dvariono Koncertą, bet pasirodė, kad nėra jo natų! Suradau solo partiją, bet neturėjau orkestro partitūros, teko ją pasidaryti pačiam, visų instrumentų partijas suvesti į vieną dokumentą. Manau, ateityje pasiūlysiu šias natas kokiam nors leidiniui, kad Dvariono Koncerto būtų galima ne tik klausytis, bet ir groti. Su kitomis natomis buvo paprasčiau – jas radau kokiuose nors rinkiniuose, tačiau papildomos informacijos, net ir tokios kaip sukūrimo metai, apie juos rasti tikrai buvo nelengva.

Repertuaras valtornai yra gana siauras – šiam instrumentui koncertų yra sukurta tiek mažai, kad juos galime skaičiuoti ant pirštų.

– Ar ieškant kitų likusių kompozicijų pasirinkimas buvo didelis?

– Lietuviškų kūrinių valtornai yra tikrai mažai, tad rinkausi tai, kas yra prieinama, – omenyje turiu ne tik natas, bet ir techninius aspektus, nes yra ir labai sudėtingų kūrinių valtornai, kuriems dar reikia subręsti. Arba tokių, kuriuos sugroti sunkiai įmanoma, nes kompozitoriai nepakankamai įsigilino į instrumento specifiką. Daugelis į šią kompaktinę plokštelę sugulusių kompozicijų buvo sukurtos sovietiniu laikotarpiu, tačiau, man atrodo, jos yra gražios ir vertingos, ypač turint omenyje itin siaurą lietuvišką repertuarą šiam instrumentui.

– Kas sieja visus šiuos į jūsų albumą sugulusius kūrinius?

– Tik romantinė stilistika. Dvariono Koncertas lyg koks magnetas sutraukė visus kitus, nes šis kūrinys yra pats brandžiausias ir solidžiausias lietuviškas kūrinys valtornai. Visos kitos kompozicijos – gana paprastos pjesės.

– Užsiminėte, kad stokojame ne tik lietuviškų kūrinių valtornai, bet ir jų įrašų, natų. Kokia valtornos repertuaro situacija užsienio kontekstuose?

– Šalyse, kurios turi gilias muzikines tradicijas ir istoriją, įrašų valtornai pasirinkimas yra labai didelis – ne kartą įrašyti visi Richardo Strausso, Wolfgango Amadeus Mozarto ir kitų kompozitorių kūriniai, galima net pasirinkti savo mėgstamus atlikėjus. Žinoma, valtorna negali lygintis su smuiku ar violončele, nes valtorna nėra solinis instrumentas, tačiau patys žymiausi, pagrindiniai kūriniai valtornai solo buvo įrašyti daug kartų.

Lyginant su tuo pačiu smuiku, repertuaras valtornai yra gana siauras – šiam instrumentui koncertų yra sukurta tiek mažai, kad juos galime skaičiuoti ant pirštų. Tačiau jeigu lygintume su trimitu, mes, valtornininkai, klasikinio repertuaro turime tikrai daug – valtornai rašė ir W. A. Mozartas (sukūręs net keturis koncertus!), ir Josephas Haydnas, ir Ludwigas Beethovenas. Klasikinis trimito repertuaras kiekybiškai gerokai atsilieka, nes Klasicizmo ir Romantizmo laikotarpiais jis dar buvo neištobulintas, gana primityvus ir ribotas instrumentas.

Įdomu, kad labai daug kompozitorių atkreipė dėmesį į valtorną, šio instrumento panaudojimo galimybes taip išplėtojo ir puoselėjo, kad ilgainiui orkestras be jos tapo neįsivaizduojamas. Šis instrumentas turi unikalų tembrą, unikalią spalvą. Dažnai filmų scenose, kuriose norima pasakyti ką nors jautraus, fone groja valtorna. Jos garsas ypatingas, o išvaizda labai specifinė.

– Ar galima būtų kokiu nors aspektu lyginti lietuvišką repertuarą su užsienio kontekstais?

– Lygintis su senas muzikines tradicijas turinčiomis šalimis mums, lietuviams, yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, vokiečių muzika valtornai buvo rašoma labai seniai, dar natūraliam instrumentui. Susiformavo tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Mūsų profesionalios muzikos istorija apskritai yra labai trumpa, tetrunka vos šimtmetį, tad galime lygintis nebent su estais ar latviais.

Latviai labai mėgsta valtorną, ten šio instrumento tradicijos labai gilios, yra ir labai ryškių, pasaulinio garso solistų. Įdomu, kad Latvijoje gaji tradicija per laidotuves groti valtornų kvartetu – panašiai kaip ir Žemaitijoje, tik valtorna daug techniškai paslankesnis instrumentas nei mūsiškiai etniniai. Reikėtų paminėti ir žymųjį latvių „Brāļi Jurjāni” („Brolių Jurjanų“) kvartetą, Latvijoje išpopuliarinusį valtorną, ir Arvidą Klišaną – vieną ryškiausių sovietmečio solistų. Jis yra įrašęs labai daug muzikos valtornai, atskleidęs savitų žinomų kūrinių interpretacijų.

– Ar šiuolaikiniai kompozitoriai daug kuria valtornai?

– Kuria, bet dažniausiai tik tie, kurie savo kelyje susiduria su valtorna. Dažnai naujų kūrinių atsiradimas yra labai kompleksiškas dalykas – kad įgyvendintum idėją, reikia pagalbos iš šono, atitinkamo finansavimo. Planų dažniausiai yra begalė. Dabar negaliu pasakyti, kad nauji kūriniai valtornai yra labai reikalingi, dažni, bet galbūt situacija bus kitokia po 20 metų. Kita vertus, jeigu nieko neinvestuosime dabar, ateityje nieko ir neturėsime. Manau, kai atsiranda iniciatyvus atlikėjas, kompozitoriai specialiai jam rašo vieną ir kitą kūrinį, tuomet ratas įsisuka ir taip susikuria tradicija.

– Galbūt valtorna nepopuliari todėl, kad tarp muzikantų turi kokį nors neigiamą įvaizdį? Neva tai techniškai nepaslankus, mažesnių galimybių nei kiti instrumentas?

– Nemanau. Problema, manau, kad kompozitoriai mažai gilinasi į valtornos specifiką, todėl jų kūriniuose šis instrumentas neatsiskleidžia taip, kaip turėtų ir galėtų atsiskleisti. Kalbantis, bendraujant su atlikėjais, išeitį visuomet galima rasti. Vis dėlto valtornos sklaidos ir populiarinimo labai trūksta – pasakius eiliniam žmogui gatvėje žodį „valtorna“, jis net nežino, kas tai yra. Mes, valtornininkai, dažnai užsiimame savo instrumento edukacija – pavyzdžiui, vaikams ir paaugliams įdomu sužinoti, kad valtorna skamba beveik visuose šiuolaikiniuose kompiuteriniuose žaidimuose. Jie ją girdi, bet nežino, kad tai valtorna. Manau, platesniems visuomenės ratams svarbu su šiuo instrumentu susipažinti išsamiau. Valtorna Lietuvoje juk yra vadinama vokiškai, šis žodis ne muzikinio konteksto žmonėms gali nieko nereikšti. Latviai valtorną vadina miško ragu – tokia ir yra vokiško žodžio „waldhorn“ reikšmė. Turėjau sumanymą inicijuoti lietuviško valtornos pavadinimo keitimą, būtų visai smagu šį instrumentą vadinti miško ragu, bet čia jau kita tema.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba