Interpretacijų žaidimas

Kaune prancūzų menininkai savo meistrystę demonstruos balansuodami ant senovinį žaislą – vilkelį primenančios skulptūros.

Tuščias tūris, nenaudojama žiedinė trajektorija atgyja dviejų lyno akrobatų dėka ir, veikiami gravitacijos, ima kurti naują pasakojimą. Du vienas kitą atkartojantys menininkai mėgina atrasti pusiausvyrą, kuri leistų pakibti tarp žemės ir dangaus, o kartais priešingai – tyčia išbalansuoja vilkelį, ieškodami dinamikos ir sparčių apsisukimų.

Akrobatai eina siauromis briaunomis, stebindami mus elegantiškais, poetiškais ir meistriškai suvaldytais judesiais. Skulptūra šiame spektaklyje tampa atskiru, trečiuoju, personažu. Kuriamo spektaklio žiūrovas naują vizualią patirtį gali interpretuoti savaip: žaismingai, geometriškai, moksliškai ar svajingai.

Pasirodymo „Inertie“ kūryba prasidėjo nuo bendradarbiavimo su skulptoriumi Ulysse’u Lacoste’u. „Jis leido išpildyti mūsų viziją – sukurti kažką šiek tiek paprastesnio, bet atrasti dar tyresnę pasirodymo formą, kuri yra ne mažiau svarbi nei spektaklio naratyvas“, – sako M. Hibonas.

Kolegai antrindama Ch. Moura pastebi: nors pasirodymas „Inertie“ neturi linijinės istorijos, naratyvą galima interpretuoti kaip pasakojimą apie dviejų žmonių susitikimą. „Istoriją užrašome kūnais, kurie, būdami skulptūros viduje, susidraugauja“, – interviu Godai Urbonaitei sakė menininkė.

Trečiojo vaidmuo

Sukurti skulptūrą pasirodymui „Inertie“ užtruko tris savaites. Didžiausias skulptūros gamybos iššūkis buvo pritaikyti ją prie abiejų artistų kūnų, tiksliai paskirstyti svorius. „Dar prieš skulptūros gamybą, mes su Chloé dvejus metus tyrinėjome būsimą objektą. Domėjomės, kaip skulptūra judės ir kaip mūsų kūnai gali prie to prisitaikyti? Nauji cirko objektai pasirodymuose reikalauja didelio pasiruošimo ir daug eksperimentų“, – pastebi M. Hibonas.

Istoriją užrašome kūnais, kurie, būdami skulptūros viduje, susidraugauja.

Daugiausia patirties lyno akrobatikoje sukaupęs duetas neslepia: balanso laikymo technika judant skirtingame aukštyje įtemptu lynu ir pasirodant ant lenktų linijų skulptūros iš tiesų skiriasi.

„Skulptūra yra apvali ir nuolat juda, vieną akimirką esi skulptūros viduje, o kitą – jau išorėje, – sako M. Hibonas. –  Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tiek viduje, tiek išorėje.“ Didelį skirtumą lemia ir skulptūros svoris – 200 kg.

Ch. Moura stilizuotą vilkelį vadina pagrindiniu personažu, nes jis turi savo žiedinę judėjimo trajektoriją, nuo nieko nepriklauso, o dėl didelio svorio judėdamas dar ir garsą skleidžia. „Mes skulptūros nevaldome, o prie jos taikomės, – sako menininkė. – Grubios metalinės konstrukcijos formos gali reprezentuoti žmogaus susidūrimą su gamybos mašinomis, technologijomis. Kita vertus, rato formos skulptūrą galima asocijuoti ir su gyvenimo ciklais, gamtos sezonais.“

Nematomi saitai

„Pasirodyme „Inertie“ yra labai svarbus pasitikėjimas vienas kitu, nes spektaklio metu esame stipriai vienas nuo kito priklausomi, – akcentuoja Ch. Moura. – Net ir menkiausias netinkamas judesys gali sukelti disbalansą. Todėl ieškojome ne tik naujų judėjimo technikų, bet ir būdų, kaip sustiprinti pasitikėjimą vienas kitu.“

To artistai siekė sekdami vienas kito kūnus. „Pažįstamas ir nuspėjamas partnerio judėjimas kuria pasitikėjimą. Laisvumo jausmą suteikia ir mokėjimas savo svorį tarsi atiduoti kitam. Kūnai pasirodymo metu kalbasi lyg šokyje“, – pastebi Ch. Moura.

Jausti vienas kitą jiems padeda ir asmeninis ryšys: porą jau dešimt metų sieja ir meilė. „Per šį laiką spėjome gerai vienas kitą pažinti. Manau, auditorija jaučia natūralų mūsų pasitikėjimą vienas kitu“, – įsitikinusi menininkė.

Skulptūra – mobili, nuolat kinta, o atsiradusi skirtingose viešose erdvėse primena netikėtą instaliaciją. „Pasirodydami bandome paslėpti patiriamus techninius sunkumus ir perteikti skirtingas emocijas, kurias išgauti padeda kontrastas tarp dviejų trapių kūnų ir masyvios skulptūros“, – trečiojo pasirodymo dalyvio reikšmę aiškina M. Hibonas.

Nesibaigiantys ieškojimai

Neįprastų formų ir dydžių objektai spektakliuose – ne naujiena. Ankstesniuose trupės pasirodymuose galima išvysti autobusą su viršuje įtemptu lynu („Funambus“, 2012), milžinišką kubą be dugno („Petites stories sans gravité“, 2016), didžiulį stalą, netikėtai apvirstantį pasirodymo metu („Versant“, 2018). Kodėl „Underclouds“ svarbu kurti ir naudoti dar nematytus cirko prietaisus?

Anot M. Hibono, cirku susidomėjusio vos devynerių, ši meno šaka ne tik lavina kūną, bet ir išlaisvina vaizduotę.

„Cirkas yra neišvengiamai siejamas su išradimais. Skirtingai nei teatre ar operoje, cirke nėra nuolatinio repertuaro, todėl viskas nuolat kinta. Šiandien įprastus cirko objektus kažkas anksčiau ar vėliau išrado. Būtent tai cirke mus žavi ir traukia. Kiekvieną kartą stengiamės sukurti kažką naujo, todėl įtraukti neįprastus objektus į pasirodymus mums atrodo natūralu“, – sako jis.

Artistai sako kurdami žaidžiantys lyg vaikai, pasitelkę sukauptą praktiką su įprastais cirko objektais, eksperimentuoja su ritmu ir erdve. „Iš tikrųjų, mes patys iki šiol protu nesuvokiame visų geometrinių ir matematinių skulptūros niuansų, tačiau tiesiogiai juos jaučiame savo kūnais“, – pastebi Ch. Moura.

Skirtingai nei teatre ar operoje, cirke nėra nuolatinio repertuaro, todėl viskas nuolat kinta.

Kaune prancūzų menininkai pasirodys Vienybės aikštėje. Pristatyti savo meną neįprastose erdvėse – įprastas „Underclouds“ pasirinkimas. Stoties salė, plynas laukas, žiedinė sankryža – tai tik kelios „Inertie“ pasirodymo vietos. Viena iš netikėčiausių erdvių M. Hibonas vadina Prancūzijoje, Lotaringijos regione, esančią jau tris dešimtmečius neveikiančią metalo gamyklą.

Viešosios erdvės suteikia galimybę jų meną pamatyti ir atsitiktiniams žmonėms, kurie, tikėtina, specialiai nė neateitų į uždarą patalpą. „Visada gera matyti, kaip skirtingi žmonės susidomi pasirodymu. Pavyzdžiui, parke pritraukiame ir senyvo amžiaus žmones, ir šeimas. Kita vertus, pasirodymas viešoje vietoje reikalauja didesnio pasiruošimo. Tačiau džiugu, kad atvirų erdvių netrūksta ir kiekvieną kartą atsiduriame pačiose įdomiausiose vietose“, – sakė menininkas.

„Stengiamės, kad kiekvienas pasirodymas būtų tarsi pirmas mūsų susitikimas su skulptūra. Skirtingos viešos erdvės ir įvairios auditorijos padeda pasirodymą patirti vis kitaip“, – akcentuoja Ch. Moura.

Anot M. Hibono, spektakliui svarbus ne tik vietos faktorius, bet ir kiti su konkrečia erdve susiję aspektai, pavyzdžiui, garsai. „Kartais pasirodome tyloje, o kartais – apsupti pašalinių garsų. Tačiau svarbiausia – perteikti emociją. Kiekvieną kartą emocija skirtinga, todėl ir pasirodymo interpretacija vis kitokia“, – pastebi menininkas.

Kas: festivalis „ConTempo“. Trupės „Underclouds” spektaklis „Inertie”.

Kur: Vienybės aikštėje

Kada: Liepos 29 d. 19 val.

Kur: Prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo, Sporto g.

Kada: Liepos 30 d. 19  val.

Kur: Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios.

Kada: Rugpjūčio 1 d. 20 val.

Kur: Kulautuvos parke.

Kada: Rugpjūčio 2 d. 19 val.