Skaitant Ievos tekstus atrodo, kad ji rašo apie tam tikrą pasaulį, kuris yra nulemtas dviejų konstantų: paviršiaus ir dugno. Paviršius dažnai atrodo deimantinis, tarsi suteptas cukranendrių melasa, o dugnas primena skausmingą tamsią prarają, kurioje šoka lipni šimto demonų procesija. Šie du poliai tarsi nuolat susikerta ir apsikeičia vietomis – tarkime, eilėraštyje apie užsistovėjusį vandenį ta tamsa, apsileidimas, savotiškas pragaras, yra paviršiuje, bet jame gali rastis gyvybė.

– Susidaro įspūdis, kad tu kažkada pamatei pragarą – tarsi puodelyje kavos, kuris iš esmės atrodo nekaltas, dailus ir kvepiantis. Kita vertus, tu išvydai, kad kavoje yra ir tirščių, ir juoduma, kuri palieka tamsių dėmių ant dantų. Ar gyvenime taip pat tiki, kad už paviršiaus slypi dugnas? Koks jis? Ar dugnas su paviršiumi gali apsikeisti vietomis?

– Gražiai pasakei. Paviršiaus ir dugno tema man artima, bet apie tai kalbėti kažkodėl labai sunku, gėda, visai nesinori. Man atrodo, aš iššvaisčiau žiauriai daug laiko rūpindamasi paviršiumi. Turiu omeny ne tik išorinį paviršių, bet ir vidinį. Kažkuriuo metu studijuojant universitete pradėjau siaubingai savęs gėdytis, atrodė, kad privalau save kažkaip sukurti, perdirbti, dėti titaniškas valios pastangas, kad mano būtis taptų autentiška ir pan. Skaičiau daug filosofinių knygų (suprasdama tikrai ne viską, nes konteksto tai neturėjau), domėjausi avangardine muzika, daviau sau žodį neparsiduoti kokiai firmai ir pan. Dar stengiausi per drabužius, spalvas išreikšti savo asmenybę, atrodyti taip, kaip, mano galva, turėjo atrodyti rašytoja. Visa tai buvo naivu ir kvaila, bet prislėgė milžiniška našta. Kompanijose dažnai bijodavau praverti burną, maniau, kad reikia išrauti iš savęs dream pop’o pomėgį, nes tai saldu, lėkšta ir nevertinga... Tiesiog tada atrodė, kad esu bjauriai neįdomus žmogus, buvau labai susikausčiusi. 

Suvokiau, kad daugeliui mane supančių žmonių užtenka, kad atlikčiau pareigas ir simpatiškai atrodyčiau, būčiau mandagi, nors mane visą laiką slėgė neviltis.

– Tai, ko gero, yra susiję su pamatiniu žmogaus noru būti ypatingam, reikšmingam, kitokiam.

– Tikriausiai. Paradoksas, kad aš bandžiau tapti autentišku žmogumi, bet man net neatėjo į galvą, jog pirmiausia reikėtų apskritai pažinti save, suvokti, kas man natūraliai įgimta, o ne kaip toje pasakoje apkapoti savo pėdas, kad tik jos tilptų į auksinę kurpaitę. Juk apgaulė vis tiek išaiškės, o jei ne – reikės gyventi didelėje baimėje ir vienatvėje.

Kontrastas tarp paviršiaus ir vidaus, tas atsivėręs dugnas, kurį minėjai anksčiau, ko gero, yra depresijos patirtis apskritai. Juk gali sirgti depresija, bet puikiai funkcionuoti, išoriškai gal net atrodys, kad tau puikiai sekasi. Kai supratau, kad sergu, kad man jau pernelyg ilgai yra bloga, labiausiai nuvylė ir prislėgė tas kontrastas tarp išorės ir vidaus. Suvokiau, kad daugeliui mane supančių žmonių užtenka, kad atlikčiau pareigas ir simpatiškai atrodyčiau, būčiau mandagi, nors mane visą laiką slėgė neviltis. Tada būdavo toks pojūtis, kad jeigu vietoj savęs į darbą pasiųsčiau besišypsančią hologramą, niekas nepastebėtų skirtumo. Turbūt todėl į mano eilėraščius ėmė lįsti visokios kirmėlės, lavonai ir panašūs dalykėliai. Bet per visą tą laiką daug kas pasikeitė. Dabar gal nesu tokia įspūdinga asmenybė, būna, ir apsikvailinu, bet bent jau jaučiuosi sava savo pačios kailyje.

– O ar tu leisdavai sau, ar pripažindavai depresines būsenas? Ar priešingai – iš visų jėgų stengdavaisi jų atsisakyti ir neigei?

– Labai ilgą laiką įsivaizdavau tai kaip kažkokį svetimkūnį, net turėjau tam pavadinimą – vadindavau tą būseną demonu. Atrodė, kad tai ne aš, o kažkas svetimo, lyg koks virusas, kuris mane užvaldo. Kažkas, kas trukdo gyventi, stabdo, gąsdina ir panašiai. Tokia klampi masė.

Tačiau visada buvau pareiginga – tiksliau, labai pareiginga darbe ir labai aplaidi vidiniame gyvenime. Tik tada, kai pradėjau lankyti terapiją, supratau, kad tas demonas yra mano pačios dalis ir jos reikia klausytis. Turbūt tai skamba kaip baisios banalybės, elementarūs dalykai, bet man tai buvo didelis atradimas... Supratau, kad depresija – dalis manęs. Ne nesąmonė, ne šlykštus padaras, ne dar kažkas kitas, bet aš. Apskritai esu linkusi neigti dalykus. Gana ilgai naudojau pozityvų mąstymą, net darydavau tam tikrus pratimus. Dabar viskas atrodo tragikomiška, bet tuo metu uoliai mokiausi ir stengiausi: rytais laimindavau planetą.

– Bandydama Ievą įsivaizduoti laiminančią planetą, imu šypsotis: ji man primena visišką hipę. Atlikdavai ritualus? Kaip jie atrodė?

– Planetą laimindavau į visas pasaulio puses. Tai atrodo maždaug taip: pasilenki ir pasakai kokį nors sakinį, įsivaizduodama, kaip šviesa sklinda nuo tavęs į visas keturias pasaulio puses, ir tai labai juokinga, nes pats tuo metu tos šviesos visai neturi, viską tik įsivaizduoji.

– Kaip šie pratimai nuteikdavo, nepaisant to, kad šiandien jie atrodo gana absurdiški?

– Jei pavykdavo ryškiai įsivaizduoti, nuteikdavo pasakiškai. Tokie dalykai veikia. Bėda ta, kad jie veikia trumpai – kelias valandas. Vadinasi, tuos ritualus reikia nuolat kartoti. Galbūt taip treniruodamas savo smegenis gali pratempti net kelis mėnesius ar metus, bet tai nesprendžia problemų. Čia tokia emocinė maskuotė: trumpam tave apgaubia lyg koks aukso dulkių debesėlis, bet kuo ilgiau nelendi vidun, tuo labiau viskas ten pūva... Todėl iš esmės manau, kad pozityvus mąstymas, afirmacijos ir panašūs dalykai gali net padaryti daugiau žalos, nei padėti. Bet per tuos planetos laiminimus kai ką ir atradau – tai paprasčiausią malonumą įsivaizduoti, vizualizuoti savo jausmus, būsenas. Galbūt palengva taip gali imti geriau save suprasti.

Prisimenu Birutės Kapustinskaitės pjesę „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas) ir vieną dialogą, kuriame vėžiu sergančios pacientės atlieka relaksacijos pratimus ir kalbasi. Jos kartoja, kad yra sveikos: „Šviesa sklinda mano kūnu, aš sveika, aš sveika, aš sveika.“ Visa tai nutraukia ciniškoji palatos moteris, įsiterpdama į pokalbį ir sakydama, kad tai absurdas, nes niekada nepamena, jog būdama sveika kada nors būtų kartojusi, kad serga. Pasakoju Ievai apie tai, kad pati dažnai kartodavau sau, jog esu sveika, dėkodavau planetai už kiekvienos dienos mažytes ar didesnes smulkmenas, o iš viso to šiandien dar liko jaunaties pasveikinimas, kai tiesiog susirašau norus ir per „YouTube“ įsijungiu mėnulio meditacijas.

Sunku keistis, nes keičiasi ne tik elgesys, o drauge ir gyvenimas, bet ir savivoka, persidėlioja pasaulio vaizdas. Per pastaruosius kelerius metus savyje atradau labai daug prikaupto pykčio.

– Ar niekada negalvojai, kad kaip menininkė turi patirti daugiau kančios, nes tik tada kūryba bus prasminga? 

− Bjaurus klausimas! Bjaurus, nes jį dažnai užduoda ir atsakius visada lieka kažkoks neskanus skonis burnoje. Nežinau. Esu nemažai apie tai galvojusi, bet niekada negalėjau galutinai atsakyti. Viskas atrodo labai slidu. Šiaip ar taip, dabar manau, kad kūrybai svarbiausia poreikis. Jo neišmoksi, jo nerasi jokiose savipagalbos knygose, jo nesuvaidinsi. Arba reikia, arba ne. Priežasčių gali būti įvairiausių – ir taurių, ir labai žmogiškų, socialinių. O grįžtant prie tavo klausimo, tai nemažai tekstų, kuriuos pati vertinu kaip stipresnius, parašiau bandydama išlipti iš tos pelkės. Kai susitvenkdavo daug įtampos. Kita vertus, tekstai atsiranda ir tada, kai esu šviesios nuotaikos, galiu blaiviai mąstyti, gal net šiek tiek pajuokauti. Nėra kažkokios taisyklės, todėl jaučiu, kad šis klausimas yra aklavietė. Man svetimi abu kraštutinumai – ir kančios garbinimas, tikėjimas, kad ji taurina, ir manymas, kad literatūra privalo kurti šviesą ir gėrį (nes blogio ir taip netrūksta). Mane abu šie požiūriai dusina.

− Jei nepažinočiau tavęs, iš tekstų atrodytų, kad eilėraščius rašo žmogus, kuriam netrūksta užslėptos agresijos, pykčio, kritikos sau. Žinodama, kad yra tas klampiai juodas dugnas, ir eilėse klausi, kaip kitaip išgyventi. Kur dėti tą neišpildytą smurtą? O kur gyvenime dedi tai, ko neišpildai?

– Klausiu, nes ligi galo nežinau... Sunku keistis, nes keičiasi ne tik elgesys, o drauge ir gyvenimas, bet ir savivoka, persidėlioja pasaulio vaizdas. Per pastaruosius kelerius metus savyje atradau labai daug prikaupto pykčio. Augau mokoma būti maloni, draugiška, vengti konfliktų. Agresija, grubumas apskritai mane atstumia, o matant prievartą kraujas užverda. Esu pacifistė, gal trečias brolis kvailys (mėgdavau su juo tapatintis)? Bet tas būdo švelnumas, nuolankumas vėliau gali atsisukti prieš tave. Kalbant plačiau, mūsų visuomenei dabar reikia ne tik alternatyvos, bet ir kovoti už ją, nesitaikstyti, artikuliuoti ir argumentuoti. Manau, kad pyktis, kurį atradau, yra savotiškas sveikimo, atsitokėjimo ženklas. Kartais pavyksta perkelti tai į tekstą, tada viskas išsikristalizuoja, išeina į platesnę erdvę. O šiaip, kai galiu, tą pyktį parodau. Svarbu, kad smūgis būtų tikslus, tada bus atkurta pusiausvyra. Čia toks subtilus menas...

– Štai ir dabar mes su tavimi geriame kavą, ji skani, karšta, tačiau mažyčiu akies kampeliu pamatei, kad joje raitosi kirminai. Šmėkšteli ir atsitrauki, visai kaip eilėraščiuose, kai perskaitai ir suvoki, kad iš tiesų viskas kartu yra ir gana šlykštu. Kaip gyventi su žinojimu, kad kavoje, kurią geri, yra pilna kirmėlių? Kaip gyventi pasaulyje žinant jo tiesą ir vis tiek negalėti jo pakeisti?

– Nemanau, kad žinau pasaulio tiesą... O dėl kirmėlių, tai jos savotiškai žavios ir, spėju, kad žiauriai reikalingos visai ekosistemai. Norėčiau neskirstyti dalykų į gražius ir negražius, bet atrasti kiekvieno estetiką. Kai supranti, kad žmogaus kūne yra pilna visokių bakterijų, parazitų, kirmėliukų, iš pradžių pasidaro labai baisu, kone ištinka panika – manau, dėl to, kad suvoki, jog iš tikrųjų beveik nieko nekontroliuoji, kad nesi pagrindinis pasaulio veikėjas, o tik vienas iš daugelio – ekosistemos dalis. Tavo kūnas tau visada nematomas, matai tik paviršių. Esi toks truputį dvigubas. Viena vertus, savarankiškas individas su savo mintimis, galia, pojūčiais ir jausmais, kita vertus,  tokia bejėgė ląstelių masė, priklausanti kitiems organizmams. Žodžiu, kai pasaulio ir žmogaus vaizdą papildo tie kirminai, jis nepasidaro šlykštus, – jis pasidaro pilnesnis. Tokiame pasaulyje gyventi įdomiau. 

Prisimenu pokalbį su Mindaugu Nastaravičiumi po jo išleistos knygos „Bendratis“. Jis pasakoja apie vieną kiemą Antakalnyje, toje pačioje vietoje įsikūrę ir gimdymo, ir laidojimo namai. Suvokiu, kad viskas iš tiesų ir yra viename kieme – disfunkcinės šeimos, ir šeimos, kurias gali kviesti vaidinti amerikietiškoje pusryčių dribsnių reklamoje. Malonumas ir skausmas veikia kartu. Ievos poezijoje gausu paralelių tarp grožio ir šlykštumo. Eilėraštyje greta ganyklų ir daugiabučių veikia sapnų pasaulis, o salotiniai ir žydri pūkuoti kopūstiniai vikšrai gali būti randami tiek pievose, tiek šiukšlynuose. Viskas yra greta. Ko gero, tik tada, kai supranti, kad iš tiesų viskas yra vienis, gali kurti poeziją.

– Ar turi baimių, susijusių su mikrobais?

– Nesu iš tų žmonių, kurie bijo bakterijų. Gal net priešingai, gal reikėtų labiau bijoti... Prisimenu tokį nedidelį epizodą... Aną pavasarį ėjau į „Poezijos pavasario“ skaitymus Taikomosios dailės  muziejuje. Turėjau skaityti vienos danų poetės vertimus, viskas atrodė labai rimta ir svarbu. Marškiniai išlyginti, lūpos padažytos. Einu, skubu, kaip visada – vėluoju. Buvo gegužės mėnuo, smarkiai paliję, šlapia. Atsimenu, galvojau, ar gražiai atrodau, kai tuo metu pro šalį važiavusi mašina aptaškė mane nuo galvos iki kojų rudu balos vandeniu. Akimirką sustingau pasiruošusi nusikeikti, bet staiga apsidžiaugiau, viskas pasidarė taip juokinga, gera, tikra, atrodė, kad mane ką tik pačiupinėjo vanduo. Skaitymai iškart įgavo naują perspektyvą. Gėda čia viešai sakyti, bet atėjusi net rankų nenusiploviau, vis tiek jau buvau išdžiūvusi ir dar kažkodėl kėlė džiaugsmą mintis, kad kai žmonės spaus man ranką, jiems nežinant juos palies ta lietaus bala... Tokia buvo mano maža paslaptis, kaip amuletas: į skaitymus atsinešiau ne tik eilėraščių vertimus, bet ir Malūnų gatvės balą. Man vis norisi liestis prie pasaulio, susitepti, užsikrėsti juo...

– Ką visa tai tau duoda – tas sąmoningas pasirinkimas nebūti  komforto zonoje?

– Daug dalykų... Bet vienas iš jų tiesiogiai susijęs su tavo tema – nerimu. Anksčiau jaučiau labai daug socialinio nerimo – tai toks bendras susikaustymas, baimė bendrauti, baimė judėti, baisi baimė suklysti. Nuo tos baimės pasidarydavau kaip medinė. Atrodydavo, jei žengsiu žingsnį į šalį, užlipsiu ant minos ir susprogsiu. Taip bijodavau suklysti, nepataikyti į natą, kad saugiausia pasidarydavo tylėti. Dabar galvoju, kad man geriausia praktika kovojant su socialiniu nerimu, yra improvizacija. Muzikinė improvizacija man taip ir nepavyko, ir tai varė iš proto – norėdavosi visiškai pasileisti, daryti su balsu beprotiškus dalykus, visokiais balso efektais išreikšti neįvykdytą smurtą, bet taip bijodavau apsijuokti, nepataikyti, kad likdavo tik harmoningos, švarios ir nuobodžios melodijos. Bet užtat pradėjau improvizuoti su žmonėmis, ypač dienos centre su vaikais. Improvizacija gydo nerimą, nes turi labai susikaupti į dabarties momentą ir tiesiog gyvai reaguoti, nėra laiko viskam apsvarstyti ir suplanuoti. Pridarai daug klaidų, bet supranti, kad tos klaidos yra tik detalės, svarbus tas bendras plaukimas. Pavadinkim, muzika. Ryšys. Ir gal tiesiog sveika pajausti, kad esi ekosistemos dalis, o ne visatos centras. Ekosistemos, kuri labai marga, reikalaujanti įvairiausių įgūdžių. Čia kaip tame Sabinos Brilo eilėraštyje „žmonės aplinkui / neįtaria / kad jie aplinkui // kiekvienas galvoja / kad jie centre / o aplinkui kiti“. Kai tai supranti, prasideda kitos (gal įdomesnės?) problemos.