Kalbininkas, baltistas, kalbotyros, leksikologijos ir leksikografijos darbų autorius K.Būga (gimė 1879 lapkričio 6 d. Pažiegėje, Dusetų vlsč., Zarasų apskr., mirė 1924 gruodžio 2 d. Karaliaučiuje, palaidotas Kaune) daugiausia dirbo leksikologijos ir leksikografijos srityje, rengė Lietuvių kalbos žodyną, tačiau dėl ankstyvos mirties jo išėjo tik du sąsiuviniai (pirmas sąs. 1924 ir antras 1925 m., jau po mirties).

K.Būgos "Lietuvių kalbos žodynas" turėjo būti labai išsamus, apimantis akcentologiją, etimologiją, žodžių kilmės tyrinėjimus. Jo darbo perėmėjai dalies duomenų įtraukimo į žodyną atsisakė. P.Skardžius apie tai, kaip ir kas galėtų tęsti K.Būgos pradėtąjį darbą, rašė: "Kol K.Būga buvo gyvas, daugelis iš mūsų mažai tekreipė dėmesio į jo darbštumą, į tai, ką jis vienas galėdavo padaryti. Bet kai jis numirė, tuoj ėmėme kalbėti apie jo didžius darbus: apie 15–17 pūdų surinktąją žodyno medžiagą, apie jo didžiulį atsidavimą kalbos mokslui ir t.t. Jam atminti vienas jau siūlo kurti Aisčių institutą, kitas pataria steigti būgininkų būrelį, trečias sako, kad surinkus daugiau medžiagos, reikia netrukus pradėti toliau leisti jo žodynus ir t.t. Trumpai tariant, dabar mes jau pradedame suprasti, kad netekome tokio žmogaus, kurio niekas negali pavaduoti. Bet vis dėlto, kad ir suprasdami tai, mes dar nemokame ir negalime kaip reikiant orientuotis mūsų kalbos mokslų dalykuose: viena, mes dar neturime K.Būgai pavaduoti reikiamų specialistų; antra, daugelis iš mūsų palyginti labai abejingai žiūri į kalbos mokslo dalykus, o trečia, vienas kitas įtakingesnis individas net iš tikrųjų yra pasiryžęs sukliudyti K.Būgos varytąjį kalbos mokslo darbą ir proponuoja kokį nors konkretesnį, praktingesnį darbą dirbti (K.Būgos "Lietuvių kalbos žodyno" vietoje pataria leisti vien praktinį rašomosios kalbos žodyną ir t.t.). Ar tatai yra geras, ar peiktinas dalykas, aš nesiimu spręsti. Bet čia dabar tik viena noriu pasakyti: šiaip ar taip mes galvosime, bet K.Būgos dirbtas kalbos mokslo darbas turės būti toliau varomas, jei ne šiandien, tai rytoj, poryt, po metų, kitų arba dar po geresnio laiko. Mes šalia kalbos praktikos (rašomosios kalbos) būtinai dar turėsime ir kalbos teorijos mokslo darbą varyti, nes teorija yra glaudžiai susijusi su praktika, aiškiau sakant, teorija turi tiesioginės ir nuolatinės įtakos mūsų praktikos darbui." (Kas gi iš tikrųjų darytina / Pr. Skardžius // Lietuva.-1925, vas. 12 (Nr. 35), p. 2).

****

Vienas žymiausių kalbininkų praktikų, dabartinės mūsų bendrinės kalbos kūrėjas J.Jablonskis (1860 12 30 Kubilių k., netoli Kudirkos Naumiesčio, – 1930 02 23 Kaune) nepaisydamas prastos sveikatos vadovavo lietuvių kalbos mokytojų kursams Kaune, o įkūrus Lietuvos universitetą buvo išrinktas jo Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi, nuo 1922 03 14 – garbės profesoriumi.

Kiek sąlygos leido, skaitė studentams lietuvių kalbos paskaitas (iš universiteto pasitraukė 1926 m.). Šalia darbo su studentais rašė vadovėlius, vertė pats (išvertė keturias Samuelio Smileso knygas, George Sand "Baisųjį milžiną", Ezopo ir I.Krylovo pasakėčias) ir taisė kitų vertimų kalbą, dalyvavo terminologijos ir rašybos komisijose, rašė kalbos dalykų straipsnius. Paskelbė apie 150 straipsnių kalbos praktikos klausimais, dėl kai kurių jų net buvo kilusi polemika, pvz., 1928 m. dėl S.Dabušio naujadarų ir dzūkybių. Savo pirmosiose gramatikose dar nebuvo nuoseklus dėl lietuvių kalbos rašybos, terminų, bet siekė, kad gramatikoje būtų įtvirtinta lietuvių bendrinė kalba pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmės pagrindu. J.Jablonskio "Lietuvių kalbos gramatikos" 1919 ir 1922 m. leidimai turėjo didelę įtaką lietuvių kalbos rašybai ir skyrybai nusistovėti jos pagrindu. J.Jablonskis taip pat rūpinosi, kad jo lietuvių gramatika būtų tinkamai taikoma mokyklose, tuo reikalu net išleido knygelę "Gramatika ir mokykla" (Šiauliai, 1921). J.Jablonskiui mirus buvo įsteigtas jo fondas, kurio tikslas buvo remti lietuvių kalbos mokslą, tiek suteikiant studentams stipendijas bei vienkartines pašalpas, tiek remiant lietuvių kalbos mokslo darbų leidimą. Vienas fondo sumanytojų buvo kalbininkas Juozas Balčikonis, parengęs ir J.Jablonskio raštų penkis tomus (Kaunas, 1932–1936). Prisimindamas savo mokytojo nuopelnus lietuvių kalbos praktikai J.Balčikonis rašė:

[...] Jablonskis priartino raštų kalbą prie gyvos kalbos. Seniai yra žinomas ir visų pripažintas teisingas principas – rašyk kaip kalbi ir kalbėk kaip rašai, bet praktikoj pasirodo ne toks lengvas daiktas. Daug kas rašydamas nori vaduotis tuo principu, bet tas toli gražu ne visiems pavyksta, nes mes rašydami turim prieš akis paprastai kitų raštų kalbą. Čia reikalingas tam tikras pastabus ir kritiškas protas, kad galėtum eiti eiti tuo keliu neklupdamas. Jablonskis kaip tik turėjo tokį talentą. Jis pirmas pramynė tą kelią ir ant jo pastatė kitus. Vadinas, jis davė teisingą metodą tolimesniam kalbos mokslui. Tas mūsų kalbos istorijoj niekados nebus užmiršta. (Jablonskio nuopelnai / J.Balčikonis // Vairas. –1930, bal. (Nr. 4), p. 6). Ne vieną stebino ir J.Jablonskio geležinė valia, leidusi jam daug nuveikti, nugalint fizinę negalią:

[...] Tolimas politikai, didelis teisybės mylėtojas, nenuilstamas kultūros ir gimtosios kalbos darbuotojas, nenutraukia darbo iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. Jau nebegalėdamas valdyti rankų ir pats rašyti, jis spiečia apie save jaunuomenę, kuri jam padėtų, kuri iš jo žodžių parašytų, kas jo viešai per spaudą norėta pasakyti. Geležinė valia vertė jį dirbti ir dirbti, pamirštant save ir savo ligą ir fizišką bejėgiškumą. [...] (A.a. Jonas Jablonskis // Naujas žodis.-1930, kov. 1 (Nr. 4), p. 84).