Penkiais mikroautobusais įveikta nemaža Šiaurės Afrikos dalis. Galutinė kelionės stotelė buvo Gambija. Pardavus automobilius šioje šalyje kelionė beveik atsipirko. Visa tai patyrė keliolika keliautojų iš Lietuvos.

Dykumoje – Pupų dėdė

„Stokit! Ten – lietuviški numeriai!“ – važiuojant Sacharos dykuma sušuko vienas keliautojas lietuvis, pamatęs pakelėje stovinti kemperį.Aplink nebuvo nė dvasios. Tik smėlynai ir vinguriuojantis kelias. Ir štai Vakarų Sacharoje, Maroko teritorijoje, prasidarius kemperio durims lietuviai išvydo... Pupų dėdę.

„Dar labiau šokiruotas buvo jis, – juokėsi 22-ejų keliautoja studentė Elena Davidonytė. – Penkias minutes jis nepratarė nė žodžio ir negalėjo suvokti, kad girdi lietuviškai. Po to ėmė melstis ir dėkoti Dievui.“

Ir tik atsigavęs po šoko, apsuptas savo šunelių Algimantas Jasiulionis, vadinamas Pupų dėde, atgavo žadą. Pasirodo, jo kemperis buvo sugedęs. Lietuviai padėjo jį suremontuoti. Iš dėkingumo ir netikėto susitikimo džiaugsmo Pupų dėdė surengė koncertą ir padovanojo savo muzikos įrašų, kuriuos keliautojai klausėsi dvi dienas keliaudami po Afriką.

Apsimetinėjo rusais

Viename mikroautobuse – trys, kituose – po du ir po keturis keleivius: taip pasiskirstę Afrikoje keliavo lietuviai. Mikroautobusų viduje buvo galima miegoti, o vienas ekipažas gultus įsirengė dviem aukštais.„Mes su drauge Raminta buvome jauniausios kelionės dalyvės“, – pastebėjo Elena.

Gambijoje gyvenančių lietuvių patarimu keliautojai apsimetinėdavo rusais.„Kažkodėl rusų jie baimindavosi ir kainas iškart nuleisdavo bent perpus“, – šyptelėjo E.Davidonytė.

Vieną skurdžiausių Afrikos šalių Mauritaniją, kuri paskutinioji pasaulyje, tik 1980 m., panaikino vergiją, lietuviai skubėjo pervažiuoti kuo greičiau.

„Mus prigąsdino, kad čia grobia žmones, didelis nusikalstamumas“, – Elena Mauritanijoje jautėsi nesaugiai.

Siūlė ginkluotą apsaugą

Jau netoli sienos grėsmingai nuteikė ant minų susprogę arba palikti sugedę automobiliai. Muitininkai primygtinai siūlė ginkluotą apsaugą, žinoma, prašydami pinigų.

Pareigūnai rodė plakatus, kuriuose rašoma, kad už baltaodžio galvą duodama 20 tūkst. dolerių. Beje, kiekvieną lietuvių automobilio centimetrą iškratę muitininkai vieno, tuo metu Elenos vairuoto, mikroautobuso net nepalietė.

„Mano vyras Europoje žaidžia futbolą“, – pamačiusi, kad šie gainioja kamuolį, gudravo kaunietė.

Jos žodžiai suveikė it balzamas: maurai pradėjo kalbėti apie futbolą ir ją praleido net neįlipę į mašiną.

Daugelyje Mauritanijos kaimelių ir miestelių nėra elektros, parduotuvėlių, nyku, tuščia. Keista matyti skalbiančią vienišą moterį, kai keliolikos kilometrų spinduliu – nė gyvos dvasios. Kalbėta, kad nemažai žmonių gyvena uolose.

„Kartą apsistojome netoli mečetės, – vieną gan ekstremalią situaciją prisiminė lietuvė. Keliauninkai sustatė mašinas ratu, o viduje užkandžiavo, gurkšnojo vyną. – Kai nuėjau plauti lėkščių, staiga toje vonelėje pamačiau kojas. Paaiškėjo, kad jie čia apsiprausia prieš maldą. Sprukau nuo piktų kalbų ir žvilgsnių.“

Muitininkai buvo įžūlūs

Galvas islamiškoje valstybėje merginos prisidengdavo skaromis.„Vietiniai gan įkyrūs, įžūliai spoksojo ir barbeno į sustojusio mikroautobuso langus“, – pasakojo patraukli šviesiaplaukė.Tuo metu vyrai ilgai derėjosi prie Senegalo sienos, nes vietiniai pareigūnai nenorėjo parduoti vizų. Už jas, įvertinę turisto išvaizdą ir aprangą, reikalauja 80 ar 100 dolerių.

„Aš su drauge buvau automobilyje ir mus apsupo keliolika vaikų. Jie netrukus pasikvietė ir vyresnių draugų, – E.Davidonytė pasakojo, kad vaikams davė daug dovanėlių, drabužių. – Sunku neduoti, kai matėme vaikus sugedusiais dantimis, išdžiūvusiomis lūpomis ir traiškanotomis akimis. Arba šešerių metų mergaitę, ant kupros nešančią dvejų metų brolį.“Visgi jie buvo draugiški, kartu rūkė, gėrė alų, pasakojo apie savo gyvenimą ir netgi sugėdino lietuvius.

Dvokas pramogų miestelyje

„Jūs, baltieji, valgote po gabalėlį iš atskiros lėkštės, daug maisto išmetate, – kritikavo puikiai prancūziškai ir angliškai kalbantys senegaliečiai. – Mes gyvename kaip didelė šeima, maistą gaminame viename puode, nes žinome, kad dalysimės su alkanais kaimynais. Jūs pamirštate tėvus, artimuosius ir galvojate tik apie save ir pinigus.“

Keliautoja neslėpė, kad po graudžių ir kai kurių teisingų žodžių nusiuntė gražių SMS savo artimiesiems.

Senegale nuvylė pramogų miestelis, kur gatvėse nešvaru, dvokia.„Papjauna avį, vidurius išmeta gatvėje, o mėsą pardavinėja. Vaisių pardavėja ligota, rankos nusėtos grybeliu, banke dolerių nekeičia, cigaretės, kurias pirko vyrai, matyt, pačių susuktos, nes neturi jokio skonio. Zoologijos sode už 20 eurų pamatėme tik begemotus, šernus, žirafų galvas ir nupiepusį krokodilą“, – nusivylė Elena.Tačiau Gambija buvo lyg kitas pasaulis.

Merginos tarsi iš vaizdo klipų

„Pas čia gyvenančius lietuvius patogiai išsimiegojome, išgėrėme kavos, turėjome tarną Bubą, – juokėsi Elena. – Tai buvo kitokia Afrika. Su tvarkingais paplūdimiais, baltu smėliu, krištolinės spalvos vandeniu, parduotuvėlėmis, barais ir daugybe britų.“

Paplūdimiuose – daugybė solidaus amžiaus bričių, kurias švelniai glostė jauni, sportiški juodaodžiai. Patrauklių lietuvių vietiniai nekalbino: jie parsidavinėjo turtingoms senyvo amžiaus turistėms.

Vietiniame į dviejų aukštų tvartą panašiame klube vieninteliai ten buvę baltieji lietuviai sulaukė milžiniško dėmesio: merginas kalbino net merginos, o vyrus atakavo ir visur grabaliojo juodaodės.

„Jis – mano vyras“, – įsikibusi į parankę Elena gelbėjo vedusį kaunietį, kuris bandė iš visų jėgų apsiginti nuo jį „įsimylėjusios“, panorusios tuoktis ir žadėjusios padaryti „nuostabius ir įvairius dalykus“ gambietės.

„Na ir kas, kad tavo? Man jis irgi patinka!“ – į lietuvės žodžius nekreipė dėmesio afrikietė. Dailiausios jų siūlėsi po 200 litų už naktį.Kitas turistų aplankytas klubas buvo kitoks: prabangūs foteliai, apsauga, nepraleidžianti su šlepetėmis ar šortais, ir daugybė itin įspūdingų merginų.

„Jos atrodė tarsi nužengusios iš geriausių reperių vaizdo klipų, – šypsojosi Elena. – Tačiau nebuvo įkyrios, bendravo su turtingais turistais ir už valandą prašydavo bent 400 litų.“

Išgąsdino pikti žvilgsniai

Vietiniai naudojasi internetu, iškart siūlo „Yahoo“ arba „Gmail“ elektroninio paštą adresą, susirašinėti „Facebook'e“.

Lietuvius taksistas atvežė ir į vietos garso studiją – kioską iš skardos. Jame sėdėjo vyrukas su kompiuteriu ir mikrofonais. Netoli studijos garažą primenančioje parduotuvėlėje Elena patyrė didžiausią baimę per visą kelionę.

„Jie galvas buvo prisidengę, matėsi tik piktos, juodos akys, – parduotuvėje Elena norėjo vandens. – Jie atrodė kaip filme, kurie jodinėja arkliais ir plėšikauja dykumose.“

Garaže atsakė, kad mineralinio vandens neturi. Tuomet Elena mostelėjo į čia pat stovėjusias sukrautas dėžes vandens.„Neturime“, – piktai atsakė pardavėjas, o kaunietę gręžte gręžė veidus prisidengusių vyrų akys.

Piršosi ir dvylikametis

Iš Afrikos vienas keliautojas atsivežė maliariją. Keliautojai negėrė stiprių antimaliarinių vaistų.

Gambijoje jie matė pravažiuojantį prezidentą, kurį lydėjo trys ginkluotos apsaugos automobiliai priekyje ir gale: pakeliui jie dalijo pakelius sausainių, makaronų.

Visus mikroautobusus lietuviai pardavė sėkmingai ir už gautus pinigus atsipirko nepigi kelionė.

„Spalvotais, nacionaliniais drabužiais vilkintys pirkėjai su lagaminais rankose atrodė kaip filmų herojai, – šyptelėjo Elena. – Ypač, kai krūvomis pradėjo krauti savo šalies banknotus, kurių perkamoji galia dešimt kartų mažesnė.“

Ar Eleną sužavėjo koks nors afrikietis? Studentė šyptelėjo ir papurtė galvą. Tiesa, ne vienas vietinis, norėdamas ištrūkti į Europą, piršosi jos draugei. O jai?

„Piršosi, – nusijuokė E.Davidonytė. – Tačiau tai buvo dvylikametis berniukas.“