Ką vėjas šneka, ką šaltiniai ulba?

  • Teksto dydis:

Rašytojas Laimonas Inis išleido naują knygą – mitologines sakmes "Sparnuotojo Nykštuko strėlė". Autorius vėl grįžta prie savo mėgstamos temos ir pratęsia sakmių, padavimų, legendų ciklą. Ta proga rašytojas aptaria kai kuriuos klausimus platesniame lietuvių mitologijos, senųjų religinių vaizdinių, apeigų ir dvasinės kūrybos apraiškų kontekste.

"Aš tarsi pakliuvau į stipriai numegztą, gal šilkinį, tinklą ir, nors gerokai blaškydamasis ir negailėdamas jėgų, negaliu iš jo ištrūkti jau antrą dešimtmetį. Esu tarsi žuvis, bandanti išnirti pro kurią akį ar praurbti didesnę skylę – nepajėgiu, tas nepaprastai stiprus tinklas – tai mitologija, gal, teisingiau sakant, tautosaka. Kiek joje nuostabiausių dalykų! Aš tarsi klajoju tarp piliakalnių, pilkapių,ežerų, upių, medžių ir įdėmiai skaitau nepaprastas ir žavinčias, per šimtmečius išpuoselėtas nepamirštamas jų istorijas. Jos mane užburia, įtraukia į savo paslaptingą pasaulį, į tą tinklą, ir nebepaleidžia. Nejaugi jame taip ir liksiu? O gal ir gerai? Gal jau metas nebesiblaškyti ir neieškoti kito kelio?

Man tai svarbu, nes tai reikšminga mano gyvenimo dalis. Tik kažin ar tai bent kiek įdomu kitiems? Gal dėl to neturėčiau sukti galvos – gyvenu savo susikurtame pasaulyje ir galiu jame būti laimingas, bet prisipažinsiu – kuo toliau, tuo dažniau apie tai susimąstau. Juk nerašau padavimų, sakmių, legendų ir nededu į stalčių. Pluoštais skelbiu knygose, kurių jau išėjo šešios, ir savo kūrybą, kuri, kaip puikiai žinome, negimsta lengvai, atiduodu skaitytojų teismui. Atiduodu teismui – gana trafaretiškas ir ne visai tikęs pasakymas. Tačiau vis dėlto rūpi, ar kas skaito, o jei skaito, kokį patiria įspūdį ir ar žmogus neburbteli veltui sugaišęs laiką.

***

Taigi, kas tas skaitytojas? Gerai nežinau ir turbūt nesužinosiu. Dažnai manęs klausia: kokio amžiaus skaitytojui skiriu savo knygas? Manau, nuo vaiko iki senelio. Kiekvieno kitokia gyvenimiška ir estetinė patirtis, ir kiekvienas ieško (gal ir randa?) kažką, kas tik jam įdomu.

Rengiu nemažai knygų pristatymų, mielai bendrauju su skaitytojais, kartais, norėdamas išgirsti tikrą nuomonę, užduodu ir provokuojamus klausimus. Pastebėjau, kad po pokalbių, literatūros vakarų šiek tiek keičiasi klausytojų požiūris į knygą, apskritai – kultūrą, o svarbiausia – spausdinta, popierinė knyga, dažnai jau išstumiama iš kultūrinės apyvartos, vėl tampa labiau reikalinga.

Būna įdomių ir malonių akimirkų. Štai po literatūrinės pamokos (taip kartais vadinu susitikimus su mokiniais) Nidos gimnazijoje žiūriu – stotelėje stoviniuoja mergaičiukė, laukia autobuso ir... skaito mano knygą. O antai senučiukė sako: nusiųsiu anūkei į Ameriką... Jauna motina, pačiais meiliausiais žodžiais papasakojusi apie kelių mėnesių dukrelę, nedrąsiai prisipažįsta: aš jau kaupiu jai bibliotekėlę.

***

Kodėl pradėjau rašyti sakmes, legendas, padavimus? Į šį klausimą keliais žodžiais negaliu atsakyti. Paskatos turbūt atėjo iš vaikystės. Iš pirmosios išgirstos pasakos, dainos, suskeldėjusiomis kaimiečių lūpomis papasakotos būtos nebūtos istorijos. Visa tai liko atmintyje, sakyčiau, širdyje. Jaunystėje perskaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus "Dainavos šalies senų žmonių padavimai", Antano Vienuolio legendos irgi pasėjo sėklą. Ji ilgai glūdėjo kažkur pasąmonėje, ir štai kartą...

Kartą – nebeprisimenu kuriame žurnale – užtikau pasakojimą apie žemaičių dievdirbio išdrožtą vėjų dievą Šerpaitį. Pastatė jį kaimo kryžkelėje – saugok javus nuo piktų vėjų! Apie tokį dievą nebuvau girdėjęs ir niekur kitur neužtikau jį minint, tikriausiai jis paties drožėjo sugalvotas, bet tas vienas sakinys – Šerpaitis, vėjų dievaitis – mane taip uždegė, kad, nebelaukęs kitos dienos, sėdau prie stalo ir parašiau apie budrų sargą, naktimis nulipantį nuo savo postamento ir ilgomis kojomis brendantį per rasotus žolynus pas augmenijos deivę Kupolę, o praleidusį saldžias valandėles su jos dukrele Rasyte, vėl grįžtantį į savo vietą ir dirbantį paskirtą darbą.

Tokia buvo pradžia. Dar labiau įklimpau į neišsemiamą tautosakos lobyną, į pagonių dievų, deivių, dievybių paieškas, ir žavėjausi mūsų protėvių išmintimi, filosofija, moralinėmis ir dorovinėmis nuostatomis. Nemažai važinėju po Lietuvą ir klausausi gyvų pasakojimų, deduosi į galvą sakytinę mitologiją, skaitau muziejuose ir mokyklose dūlančius užrašus, etnografines ir istorines knygas. Tarsi atvėriau pilnaties langą, už kurio – neaprėpiamos viliojančios erdvės, kupinos paslapčių ir atradimo džiaugsmo.

***

Galite pamanyti, kad atkartoju tai, kas jau daugelio žinoma, kas aprašyta ir tautosakininkų seniai užfiksuota. Ne, jokiu būdu!

Menka legendos nuotrupa, dievybės bruožo štrichas, regis, nereikšminga detalė, pagaliau archeologų surasta keramikos šukė, moneta, švilpynė, diržo sagtis etc., istorikų, kalbininkų naujos atodangos pažadina vaizduotę. Savo rašinius galėčiau vadinti literatūrinėmis interpretacijomis ar literatūrinėmis alegorijomis. Jeigu būtų galima pasverti matematiškai, sakyčiau, 20 proc. paimta iš grynosios tautosakos arba iš pasakojimų, o visa kita – išmonė, siekiant nekartoti to, kas žinoma, o ieškant naujų siužetų ir kuriant netikėtas situacijas ar charakterius. Kaip tai pavyksta, čia jau kita kalba.

Kodėl nerašau apie Dainavos kraštą, Anykščius? Jau parašė iš tų vietų kilę ir su ta žeme suaugę didieji žodžio meistrai. Man nedera su jais lenktyniauti.

Tik reikia apsižvalgyti – kiek daug Lietuvoje gražių paslaptingų kalnelių ir protėvių rankomis supiltų piliakalnių, sraunių upių upelių, aukštų akmenų akmenužių, gudžių girių giružių, gilių ežerų ežerėlių. Ir beveik visi gražiausiomis dainomis apdainuoti, stebuklingais pasakojimais apipinti, meiliausiais žodžiais apkaišyti. Kai pasiklausai – iš tikrųjų daugel įdomybių dėjos senovėje, kai milžinai gyveno, kai pilys kilo ir griuvo, kai karai marai siautė, po dangų ežerai skraidė. Kaip atskleisti visą tą grožį ir slaptį? Kaip įtaigiu žodžiu papasakoti apie krauju ir ašaromis aplaistytos žemės, išauginusios drąsius ir ryžtingus žmones, grožį?

***

Turbūt pats laikas kai ką pasakyti apie "Sparnuotojo Nykštuko stėlę". Parašęs apie 80 padavimų, sakmių ir legendų, pamaniau – gana eksploatuoti šią temą, bet… Varčiau savo užrašus, daugybę lapelių su metaforų, dialogų nuotrupomis, gamtos vaizdais, retesniais žodžiais, dievų ir dievybių charakteristikomis, net sumanytais siužetais, ir vėl į mano kūrybos pasaulį atėjo Bangpūtys, Perkūnas, Milda, Laima, Žemyna, Žvaigždikis, Medeina, Dalia ir mažiau girdėti Kruminė, Pilvytis, Puškaitis, Slenkstinis, dar dešimtys kitų dievų ir dievybių, taip pat milžinai, laumės, undinės, kipšai... ir tarsi prašėsi aprašomi. Nebeatsispyriau pagundai. Taip atsirado aštuoniolika naujų mitologinių sakmių – netradicinis ir šiek tiek romantizuotas žvilgsnis į tolimą praeitį, pagonišką pasaulėjautą, baltų genčių ir Mažosios Lietuvos dvasinę bei istorinę kultūrą. Stengiausi praskleisti slaptingą laiko uždangą ir parodyti nepaprastai turtingą, įdomią, iki šiol mus žavinčią protėvių žemę, tikėjimus, magiją, stebuklus, išmintį. Žmogus ir dievybė buvo neatskiriama vienovė, ir jie mano rašinių svarbiausi veikėjai. O kadangi dažniausiai pasakoju apie pamario kraštą, nevengiu prūsiškų, germaniškų, slaviškų žodžių, kurių iki šiol gausu tenykščių šnektoje. Galima mane apkaltinti barbarizmų ir nenorminių žodžių vartojimu, bet jie juk atspindi to krašto koloritą ir šnekamoji kalba be jų būtų negyva, skurdi.

Ir dar vienas svarbus dalykas – knyga iliustruota garsios išeivijos dailininkės, gyvenančios Čikagoje, Magdalenos Birutės Stankūnienės raižiniais ir tapybos darbais. "Tautosakos dievių" (Mitai), "Jūratės ir Kastyčio", "Erdvių" ciklai sukurti 1974–1987 m., o, rodos, dabar, specialiai šiai knygai. Filosofinis pasaulio matymas, sudvasintos gamtos pajauta, istorinės atminties ir mitologijos atodangos, ekspresyvios linijos, sodrių spalvų švytėjimas žadina žiūrinčiojo fantaziją, budina dvasią. Dailės darbai ne tik papildo mano tekstą, bet ir atveria naujas atodangas, kurių aš nesugebėjau atverti.

***

Sakmės, padavimai, dainos, apskritai tautosaka – daugelio rašytojų įkvėpimo šaltinis. Tautosakos motyvus savo kūryboje puikiai panaudojo Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas ir kiti poetai, o iš prozininkų bene labiausiai – Pranas Treinys. Jo romanai tiesiog persunkti tautosakos dvasios, juose gausybė sakmių, oracijų motyvų, etnografinių detalių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Angliukai Rusena

Angliukai Rusena portretas
Kas skaitys Vincą Mykolaitį Putiną, kai Vladas Putinas šneka rusiškai. Ar sugrįš į gimtinę Vincas Trumpa, kai Donaldas Trumpa jau nekalba lietuviškai...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių