Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatės Ramutės Skučaitės kūrybos vakarai – tai šviesus, skaidrus ir nuoširdus  kalbėjimas apie poeziją, laiką, žmones jame, apie save.

Nepavaldūs laikui

Poezijos gerbėjai jau daugiau nei pusšimtį metų nesiskiria su R.Skučaitės kūryba. Viena iš priežasčių – dauguma poetės seniai parašytų eilėraščių skamba taip, tarsi jie būtų parašyti šiandien. Štai kokios šiuolaikiškos susvetimėjimo prasme daugiau nei prieš tris dešimtmečius parašyto eilėraščio "Kontrastai" eilutės: "Išblėsęs spalvynas/ Tarp juodo ir balto,/ Išmirus minia/ Tarp nekalto ir kalto" (1986 m.). Arba amžinos laiko prasme mintys apie mamą ir saulelę: "Kada nors dar daug kas keisis,/ Tik saulelė kils ir leisis,/Vis gražiai mums šviesdama,/ Ir mama mums liks – mama" (1991 m.).

Į klausimą, kaip poetė sugeba padalyti save į rašančiąją vaikams ir suaugusiesiems, R.Skučaitė atsako: "Aš neskirstau poezijos į vaikų ir suaugusiųjų – poezija arba yra, arba jos nėra", ir čia pat nustebina jos poezijos vaikams gerbėjus: "Ne, aš neskaičiau savo eilėraščių anūkėms, kai jos augo. Skaičiau kitų autorių vaikams skirtą kūrybą. Tačiau pati teberašau eilėraščius vaikams. Paskaitysiu vieną – apie siaubus ir baubus. To eilėraščio siaubams ir baubams jau po šešiolika metų. Ir vaikams, kurie pirmieji eilėraštį skaitė, tie sutvėrimai jau tikrai nebe aktualūs."

Vaikai, siaubai ir baubai

Nesigąsdinkit labai –
Buvo septyni siaubai.
Ir įspėti jus skubu –
Buvo trylika baubų.

Štai kaip viskas atsitiko,
Nors ir nieko neįvyko:

Į madą atėjo siaubai
(Jūs žinot).
Jiems baisiai pavydi baubai
(Nežinot).

Siaubus visur vadina,
Siaubai visur vaidina –
Ekranuose siaubai,
Ir knygose siaubai.
O baubus apskritai užmiršo,
Tai baubai užmiršti įniršo.

Tada ir pasakė baubai:
– Per daug nesidžiaukit, siaubai!

Mus užmiršo,
Mes įniršom,
Bus peštynės,
Bus muštynės!

Vaikai, išsigandę labai,
Atėjo ir tarė:
– Baubai!
Atleiskit už viską siaubams,
Jie kartais įtinka vaikams!
Išvis čia peštynės netinka –
Baubai mums taipogi patinka!
Mes prašom išgirsti vaikus –
Geriausias sprendimas – taikus!

Dvi valandas truko derybos,
Bet liko neperžengtos ribos,
Baubai savo įniršį laikė
Ir su siaubais susitaikė.

Vėliau – ir siaubai, ir baubai
Vaikams įkyrėjo... Labai!
(1998 m.)

Kaip tai pavadinti?

Gaila, kad poetė neturi įpročio datuoti savo eilėraščių išleistose poezijos knygose. Tik jų, knygų, išleidimo metai šiek tiek pasako apie kažkokį laiko tarpsnį, kuriame galėjo būti parašytos vienos ar kitos eilės. Pavyzdžiui, "Vakaro valandą" ("Kai saulė bus visai prie pat laidos,/ Atskris raudonas paukštis ir giedos. / Giedos balsu raudonu ir skardžiu/ Lig tol, kol pasakysiu: negirdžiu", 1981 m.) ir "Aušrą" skiria beveik dešimtmetis, tačiau nesinori tuo tikėti – tokia vienodai aukšta, skaidri ir kartu trapi jų gaida ("Dar šįryt, rodos, nevėlu/ Pakilt/ sode virš obelų,/ Ir pažiūrėti iš viršaus,/ Kaip jų žydėjimas išauš", 1988 m.), kad, atrodo, jie parašyti vienu metu vienu atsikvėpimu.

R.Skučaitė, lankiusi muzikos mokyklą, studijavusi prancūzų kalbą, vis dėlto pasirinko poetės kelią. Kodėl? Į šį klausimą poetė atsako nedvejodama: "Mane poezija pasirinko, o ne aš ją. Kai rašau, pati dažnai nesuprantu, iš kur ateina viena ar kita eilutė. Todėl kūrybą laikau duotybe, kurioje, prisipažinsiu, kartais suklystu, klaidžioju, ieškau. Tuomet duotybė užleidžia vietą man pačiai."

M.Cvetajeva – likimo pirštas

Nuoširdžiai R.Skučaitė kalba apie savo prisilietimus prie Marinos Cvetajevos kūrybos: "Kai mane 1949 m. Išvežė į Sibirą, buvau šeštos klasės gimnazistė. Visko buvo mieste, kurio šaltas vardas Zima (žiema – liet.k.) jau savaime šaldė. Ten buvo ne mano namai, toli gražu nelengvas darbas medžio apdirbimo gamykloje – ne pastate, o lauke. Ėjo laikas, sąlygos pamažėle keitėsi. Baigiau mokyklą, vakarais dirbdama braižytoja, tik namų ilgesys niekur nedingo", – prisiminė poetė.

Vieną žiemos vakarą R.Skučaitės barako kaimynas Henrikas Urbonavičius – tremtinys, agronomas, eruditas – padeklamavęs prancūziškai Alphonse'ą de Lamartine'ą, perskaitė rusiškai kelis eilėraščius iš sulankstytų mašinraščių ir paaiškino: "Tai Marina Cvetajeva. Jau geras dešimtmetis, kai ji išėjusi. Pati. Deja, ji dabar neleidžiama."

Pasak R.Skučaitės, tie Sibire išgirsti keli M.Cvetajevos eilėraščiai lydėjo  ją ligi grįžimo į Lietuvą ir tebelydi drauge su kitais iki pat šios dienos.

Verčia toliau

Turėjo praeiti ilga pusšimčio metų virtinė, kol ant R.Skučaitės rašomojo stalo atsirado pirmas išverstas M.Cvetajevos eilėraštis "Douce France" ("Švelnioji Prancūzija").
"Nežinau, kaip tai įvyko, nes ligi tol tikra to žodžio prasme nedrįsau peržengti Marinos Cvetajevos poetinio Rubikono, tarsi skiriančio ją nuo bendro poezijos konteksto. Skiriančio ją – kaip kitokią. Išdrįsau peržengti tą poetinį Rubikoną, tarsi kas būtų pasakęs: metas. O išdrįsusi – nebedrįsau sustoti. Lyg mane kas būtų į tą kitokį poetinį pasaulį įleidęs, bet su sąlyga: versk", – kalbėjo R.Skučaitė.

Išvertusi pluoštą M.Cvetajevos eilėraščių, pasiūlė juos žurnalui "Krantai". Atspausdino – už tai poetė yra ligi šiol dėkinga redakcijai. Vėliau "Kronta" išleido dvikalbę (rusų–lietuvių) 49 eilėraščių knyga "Į niekur laiškai". Tas skaičius 49 – ne atsitiktinumas.

"Padariau tai sąmoningai: po vieną eilėraštį kiekvieniems M.Cvetajevos nugyventiems metams. O 2012-aisiais, pasaulio kultūros visuomenei minint 120-ąsias poetės gimimo metines, "Santaros" leidykla pakartojo "Krontos" leidinį, papildytą naujais vertimais. Knygoje eilėraščių beveik dusyk daugiau. Beje, apie eilėraščių tematiką, kuri taip pat neatsitiktinė... Tai eilėraščiai, anot prof. Viktorijos Daujotytės, "... mirties linkui, kur laikas sustoja prie ribos", – aiškino R.Skučaitė. Paklausus, ar dar bus Marinos Cvetajevos eilėraščių vertimų, R.Skučaitė atsakė, kad jau yra. Štai vienas jų.

Sodas

Už tuos siaubus,
Kol aš gyva,
Te sodas bus
Man atgaiva.

Už tuos metus,
Šituos, kitus –
Darbų metus,
Kančių metus...

Už tuos metus –
Kokia alsa!
Šunies metus –
Sode vėsa...

Tame sode
Alsuos bėglys:
Žinos kas? – ne,
Tai ne – atklys.

Nes – ne kely,
Nes – ne – mačiau.
Nei – iš toli,
Nei – iš arčiau.

Tiesas palik
Prie tos – leistos.
Man sodo – tik
Be ne – tiesos.
Ištark: kančios užtenka – štai
Vienatvės sodas – kaip prašai.
(Ir Pats nuo jo patrauk rankas!) –
Jis vienišas – kaip Tu ir aš.

Senatvėj sodas už vargus...
– Tiktai? O gal – geriau dangus? –
Tik sodas man nurimti leis
Ir sielai nuodėmes atleis.

Šį eilėraštį Marina Cvetajeva parašė 1934 m., o R. Skučaitė jį išvertė lygiai po aštuoniasdešimties metų, t.y. šiemet.

Paukšteliai ir poezija

Į klausimą, koks poetės mylimiausias pačios parašytas eilėraštis, ji padvejojusi atsakė: "Nežinau." O štai į klausimą, kokios gėlės karaliautų jos darželyje, R.Skučaitė tvirtai atsakė: balti bijūnai ir neužmirštuolės.

"Prie neužmirštuolių esu labai prisirišusi. Turiu net šimto metų senumo albumėlį, priklausiusį mano mamai. Jame jos bendramoksliai įrašė ne vieną posmelį atminimui, ten tebėra mamos jaunystę menantis šimtametis neužmirštuolės žiedas... Beje, auginčiau ir visų primirštą kvapniąją rezetą, tačiau po savo buto Vilniuje langu džiaugiuosi tik alyvų krūmu, kuriame nuolat straksi net ir vasarą mano lesinami maži paukšteliai. Jaučiu nepaaiškinamą jų, tokių mažų, buvimo galią, – tvirtino poetė. – Jie turi kažką bendra su poezija..."

Tie

Mes tie, kurie tikrovės nesirinko.
Mes tie, kurių nei pardavė, nei pirko,
Tik atėmė. Ir davė – daug daugiau
Negu turėjom.
Tai, ką pasakiau,
Reikėtų iššifruoti. Bet užsnigo
Nepasakytą žodį. Ir užmigo
Šešėliai, likę ant sakuoto rąsto.
Juk jie nebeprabils. Ir kas suprastų,
Kiek daug jie buvo gavę – vienišumo,
Karališko skaudėjimo, tuštumo –
Be durų užrakto, be slenksčio, be vilties.
Kitokio laiko – to – be išeities,
Kai atmintis – betirpstanti malda.
Iliuzija.
Mes – tie.
Su Niekada.

(2014 m.)