Jaunieji menininkai

Tapytojų Gretos Šležaitės, Agotos Bričkutės, Felicijos Dudoit, skulptoriaus Domo Mykolo ir tarpdisciplininio meno kūrėjos Karolinos Latvytės-Bibiano kūriniai eksponuojami ne tik virtualiojoje, bet ir fizinėse parodose, kurių atidarymai vyko Vilniuje bei Klaipėdoje.

Penkių šiuolaikinių jaunųjų menininkų, kuriuos festivaliui atrinko komisijos nariai tapytojai Auksė Miliukaitė, Rosanda Sorakaitė, Petras Lincevičius ir festivalį "Literatūrinės slinktys 2021" lydinčių fizinių parodų kuratorė, virtualiosios ekspozicijos koordinatorė Emilija Statinaitė, kūrinius suporuoti su jaunųjų literatų darbais, kaip prisipažino ekspozicijos koordinatorė, buvo iššūkis.

"Su menininkus atrinkusios komisijos nariais ieškojome geriausio, įtaigiausio santykio tarp vizualaus meno darbų ir tekstų, derinių, kurie kalbėtų(si), – pažymėjo E.Statinaitė.

Virtualiojoje "IRGIgalerijoje" meno kūriniai eksponuojami be tekstų. Šiek tiek gaila, tačiau ekspozicijos interaktyvumas ir estetika nepalieka daug vietos žiūrovo apgailestavimams ir įtraukia į besikeičiantį vizualų naratyvą.

Felicija Dudoit. / Galerijos nuotr.

Vietos, kurių nėra

Pasakojimą pradeda skulptorius D.Mykolas. Paveldosaugos studijos Vilniaus universitete atvėrė menininkui archeologijos sritį, kuri, pasak parodos koordinatorės, tapo jo kūrybos ašimi. D.Mykolo kuriami objektai – archeologinės, šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje naudojamų, daiktų liekanos, pasakojančios apie jo įpročius, aplinką.

Įdomu, kad kasdienius daiktus, pavyzdžiui, populiaraus gaiviojo gėrimo skardinę, kompiuterinių žaidimų pultą, žaidimą "Tetris" (kurį, beje, menininkas žiūrovui pasiūlo pažaisti online) skulptorius transformuoja į fosilijas. D.Mykolas kuria fikciją – remdamasis kasdienybės siužetais, menininkas sukuria vizualius kūrinius, kuriuos, jei būtų žvelgiama iš literatūrinės perspektyvos, galima priskirti (mokslinės) fantastikos žanrui.

Virtualiojoje "IRGIgalerijoje" meno kūriniai eksponuojami be tekstų.

Domas Mykolas. / Galerijos nuotr.

Į objektų paieškas pasineria ir F.Dudoit. Priešingai nei D.Mykolas, tapytoja (pa)stebi ir "renka" tai, kas stovi ant žemės. Menininkė dėmesį sutelkia į paplūdimių peizažus. Keliaudama po skirtingas vietas F.Dudoit "susirenka" įvairius objektus, primenančius jos aplankytus paplūdimius, ir sudeda juos į vieną paveikslą.

Tapytojos drobėse susijungia ne tik fiziniai skirtingų vietų fragmentai, bet ir jose patirti jausmai, išgyventos patirtys. Pasinaudodama ir literatūrai būdinga montažo technika, menininkė sukuria peizažą vietos, kurios realybėje niekada ir niekam nepavyktų surasti.

Gamta ir žmogus

G.Šležaitė, kaip ir F.Dudoit, gilinasi į peizažo temą, dėmesį sutelkdama ne į gamtovaizdį charakterizuojančias detales, o priešingai – jį sudarančių gamtinių formų tirpimą tamsoje. Tačiau tamsa tapytojos paveiksluose neaklina, ji subtiliai švyti, leisdama žiūrovui akimis klaidžioti po kūrinio erdvę, įsivaizduojant, ką joje išvystų, jei būtų šiek tiek šviesiau.

Agota Bričkutė. / Galerijos nuotr.

Gamtovaizdžio tema artima ir tapytojai A.Bričkutei, kuri pakviečia žiūrovą drauge pasivaikščioti po jos sielos peizažus. Menininkės paveikslai – tarsi dienoraščio, kurį A.Bričkutė, ne rašo, o tapo, puslapiai. Pasitelkdama vizualią kalbą, menininkė sukuria erdvę interpretacijoms, paragindama žiūrovą jaustis laisvą ir pačiam vystyti pasakojimą.

Nors K.Latvytė-Bibiano taip pat tęsia gamtos temą, tačiau jos kūriniai žiūrovą skatina ne atrasti realybėje neegzistuojančius peizažus ar naujas erdves, o atsigręžti į savo santykį su gamta, su gyvybe. Menininkė pastūmėja žiūrovą kritiškai įvertinti, kokia aplinka jį supa ir kaip jis gali prisidėti prie jos, sykiu ir savo gerovės.

Kiekvienas menininkas parodoje kuria savitą siužetinę liniją, kuria sekdamas žiūrovas pasineria į vizualiai turtingus naratyvus.