Kauno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorė Indrė Mikelaitytė kartu su kolegomis labai tikisi, kad, šylant orui, sergamumas mažės ir jie galės pradėti bent lauko kino seansus, o nuo rudens galės atverti ir kino salių duris. „Šį pavasarį atidaryti sales žiūrovams nesitikime. Iki šiol optimistinis scenarijus nepasitvirtino, tačiau stengiamės šviesiai žvelgti į ateitį, planuojame veiklas ir įvairius projektus“, – kalba ji. Tačiau pripažįsta, kad šiuo metu situacija yra liūdna: „Daug visko planuojame ir tuos planus vis keliame tolyn. Valstybiniu mastu neieškoma alternatyvių sprendimų bent iš dalies leisti veikti. Stengiamės prisitaikyti ir galvoti apie alternatyvas, kaip galėtume persiorientuoti, tačiau kol kas galiojantys griežti ribojimai draudžia visas fizines veiklas.“

Visų pirma turime kovoti su nelegalaus turinio žiūrėjimu ir piratavimu. Užtikrinę teisinius aspektus, saugodami filmus nuo piratavimo, mes sukursime didesnį pasirinkimą žiūrovams ir jie jau spręs – eiti į kino teatrą, o gal likti namie, o gal žiūrėti filmą telefone.

Kino teatrų „Pasaka“, taip pat ir praeitais metais Vilniaus Paupio rajone naujo atidaryto ir netrukus vėl užverti duris turėjusio „Pasakos“ kino teatro, direktorė Andrė Balžekienė teigia norinti, kad būtų galima ką nors prognozuoti, tačiau realybė tokia, jog jie, kaip kino teatras, jaučiasi nieko nežiną apie ateitį: „Kaip yra galimybių veikti po poros mėnesių, lygiai taip pat yra galimybių neveikti iki rudens. Tas neapibrėžtumas sekina visapusiškai: ir finansiškai, ir psichologiškai, net nežinai, ką iš tikrųjų planuoti.“

Tiek A.Balžekienė, tiek „Forum Cinemas“ Lietuvos filialo vadovas Gintaras Plytnikas sutinka, kad didžiausia problema yra kiekvieną mėnesį patiriamos fiksuotos išlaidos dėl kino teatrų išlaikymo. „Nors esame dėkingi nuomotojams, kad padarė nuolaidų nuomai, tačiau, jau penkis mėnesius neveikiant kino teatrams ir ateityje tvyrant nežiniai, sunku pasakyti, kiek išsilaikysime. Jei tik galėtume žinoti, kad veiksime po poros ar penkių mėnesių, galėtume galvoti apie skolinimąsi ar kitus taupymo būdus, bet realybė tokia, kad niekas negali pasakyti, kada tiksliai kino teatrai atsidarys. Aš labai tikiuosi, kad atsilaikysime. Ir kai atsidarysime, žiūrovai pas mus grįš“, – teigia „Pasakos“ direktorė.

Panevėžio kino centro „Garsas“, kuris, pradėjus griauti senąjį jo pastatą, persikėlė į naujus namus Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centre Klaipėdos gatvėje, direktorė Genė Pučinskienė pasakoja, kad karantino laikotarpį jie išnaudoja dviem kino salėms įrengti ir tikisi, kad galės žiūrovus ten pakviesti vasarą. „Iššūkių daug, tačiau esame susitelkę ir siekiame geriausių techninių kino standartų naujose erdvėse. Visa turėta kino įranga bus panaudota naujose salėse, o trūkstamą perkame. Interjero detales dėliojame taip, kad būtume atpažįstami kaip kino centras „Garsas“ iš Respublikos gatvės. Išgyventi padeda pernai iš valstybės gauta dotacija už prastovas, tikimės ją gauti ir šiemet. „Garsas“ yra biudžetinė įstaiga, todėl mums šiek tiek lengviau įveikti šį visuotinį sąstingį“, – kalba direktorė.

Pasak G.Plytniko, kino teatrai gyvena iš santaupų, atidėjimų ir lūkesčių, kad paramos vis dėlto sulauks. Jo nuomone, atsigavimas bus ilgas ir sunkus.

„Skalvijos“ kino centro direktorės Vilmos Levickaitės nuomone, pirmojo karantino metu buvo galima nujausti jo pabaigą. Dabar ji jaučia daug neapibrėžtumo – labai sunku prognozuoti, kada kino teatrams bus leista atsidaryti. „Pati epidemiologinė situacija labai neapibrėžta ir kintanti. Nors, pastebi ji, dabar valstybės institucijos daug atviresnės diskusijoms. Su Kino rodytojų asociacija esame paruošę saugaus atsidarymo gaires, tiesiogiai bendraujame su ministerijomis“, – pastebi ji.

V.Levickaitė mano, kad kino teatrų situacija nėra išskirtinė, kalbant apie visą kultūros sektorių: „O kas bus su teatrais ar koncertus organizuojančiomis organizacijomis? Valstybė vis tiek galvos kaip kompensuoti išlaidas, padėti. Vis dėlto ekonominis nuosmukis mūsų srityje tikrai bus. Tai turbūt atsilieps programoms, paslaugų kiekybei ir kokybei – kino teatrų repertuarams. Jie bus kuklesni. Manau, kad pradžioje, kai atsidarysime, nebus kalbos apie kokybinį proveržį. Iki kol pavyks atsigauti.“

Kaip pasakoja pašnekovė, etapas po pandemijos bus sunkiausias. „Skalvijos“ situacija kiek kitokia nei kitų kino teatrų: „Mes esame savivaldybės įstaiga ir gauname kasmetę dotaciją, kuri įprastu laikotarpiu sudaro iki 15 proc. mūsų metinio biudžeto, bet dabar ji tapo ypač reikšminga ir kartu su pagalba iš Užimtumo tarnybos leidžia mums subalansuoti finansus. Išeiti iš karantino bus sunkiausia, nes valstybės pagalbos nebebus, o reikės atsidaryti, atšaukti žmones iš prastovų, atkurti visas darbo apimtis ir kaštus, o tiek pajamų, kiek buvo prieš krizę, nebus, todėl prasidės nuostolingas etapas ir neaišku, kiek jis truks.“

„Labiausiai nukenčia repertuarinio kino rodymas. Kad jis atsigautų, reikės, jog daug veiksnių sukristų teigiamai: būtų naujų filmų, suvaldyta epidemiologinė situacija, kad žmonės nebijotų lankytis, jaustųsi saugūs. Viena vertus, šiuo metu nuolat stebime skaičius ir galvojame, kada bus galima planuoti repertuarą. Antra vertus, suvokiame, kad to greitai nebus, kad ši situacija darosi permanentinė. Koncentruojamės ties veiklomis, kurias galime vykdyti, – tai virtualiosios „Skalvijos“ salės programa ir edukacija per nuotolį“, – apibendrina V.Levickaitė.

Užsienio patirtys

„Forum Cinemas“ Lietuvos filialo vadovas G.Plytnikas laikosi griežtos nuomonės. Jis teigia, kad kino teatrai Lietuvoje galėjo veikti net juodžiausiu periodu, nes daugybė tarptautinių, epidemiologinių studijų tyrimais ir faktais įrodė, kad kino salė – viena saugiausių viešų vietų. „Tyrimų metodologija remiasi patalpos tūriu, atstumu tarp žmonių ir ventiliacija. Kino teatrų atveju tai reiškia, kad žiūrovai ramiai sėdi šachmatine tvarka, nėra kontakto su scenos artistais, salės kubatūra labai didelė, o ventiliacija – vidutiniškai 20 kub. m per valandą vienam asmeniui. Oras nerekuperuojamas, jis pakeičiamas visiškai nauju kas 20 min., jeigu salė pilna. Esant pusei salės, oro srautas dvigubėja. Neužfiksuota nė vieno patvirtinto užkrato plitimo kino teatre visame pasaulyje“, – kalba jis.

Jis vardija, kad net esant didžiausiems ligos atvejų skaičiams kino teatrai, žinoma, su ribojimais skirtingais laikotarpiais veikė tokiose valstybėse kaip Suomija, Švedija, Norvegija, Japonija, Kanada, JAV, Ispanija, Pietų Korėja, Kinija, kaimynės Estija, iš dalies Lenkijoje. G.Plytnikas tikisi, kad valstybės institucijos išgirs kino teatrų argumentus ir leis jiems veikti arba suteiks atitinkamą pagalbą – kino teatrai per metus jau neteko 90 proc. apyvartos.

Pasak Kauno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorės I.Mikelaitytės, neseniai vykusioje Europos kino teatrus jungiančio tinklo konferencijoje buvo nemažai diskusijų apie situaciją įvairiose šalyse, tad Europoje daugelis gyvena panašiai. Tiesa, kai kuriose šalyse jau gali veikti lauko kinas.

Virtualiosios kino salės – ryšio su žiūrovu palaikymo priemonė

Kol laukiame, kad ir pas mus oras atšils tiek, kad galėsime žiūrėti kiną lauke ar bent jau savo automobiliuose, mėgaujamės kinu virtualiai. Čia persikėlė dalis kino teatrų, tačiau ne visi.

„Skalvijos“ kino centro direktorė V.Levickaitė pasakoja, kad jų kino teatro virtualioji salė pradėjo veikti rugpjūčio pabaigoje. „Ji pranoko mūsų lūkesčius. Kai mes ją planavome ir reikėjo apsibrėžti tikslus, buvom numatę labai kuklius skaičius. Per sausį ir vasarį peržiūrų skaičius smarkiai išaugo. Aišku, įsibėgėti užtruko, nes, įsivaizduoju, „Skalvijos“ žiūrovams tai, kad persikėlėme į internetą, buvo labai netikėta ir pradėti formuoti naujus įpročius buvo nelengva. Mums labiausiai padėjo naujas aktualus turinys. Pradėjome rodyti filmus, kurie buvo rodyti kino teatruose įvairiais laikotarpiais. Vėliau, sausio mėnesį, rodėme Vilniaus tarptautinių trumpųjų filmų festivalio filmus, tai buvo labai sėkmingas bendradarbiavimas, nustebinome vieni kitus. Mūsų virtualiosios salės lankomumas išaugo penkis kartus. Aišku, žiūrovų daugiau tomis dienomis, kai turime pasiūlyti kažką ypatingo. Per Kalėdas labai sėkmingai rodėme klasikinį Franko Capros filmą „Tas nuostabus gyvenimas“. Pusantro mėnesio rodėme Nagiso Oshimos „Jausmų imperiją“. Tokie filmai labai pritraukia, bet, deja, neįmanoma kiekvienąkart rinktis tokį turinį – per brangu. Gerai sekėsi ir su prancūzų kino festivaliu „Žiemos ekranai“, nors pas mus buvo rodomi tik du jo filmai, bet irgi buvo gana neblogai žiūrimi. Tuomet įsitikinome, kad žmonės nori virtualiai žiūrėti naujus filmus arba niekur kitur neprieinamą klasiką“, – savo patirtimi dalijasi ji.

Kino salės magija kuria bendruomenės jausmą, o ėjimas į fizinį kino teatrą kuria ryšį su kultūra bei stipresnes emocijas nei filmo žiūrėjimas namie.

„Mes savo virtualiosios salės turinį formuojame tokiu pat principu kaip ir „Skalvijos“ repertuarą. Norime, kad ten būtų ir išliekamąją vertę turinčių, ir festivalių filmų, ir klasikos, ir naujų filmų. Tačiau platintojai neleidžia naujų filmų į VOD, laukia, kada galės veikti kino teatrai. Iš kino teatro perspektyvos, mes turime VOD ne dėl to, kad mums finansiškai tai apsimoka. Tai labiau ryšio palaikymo su žiūrovais būdas. Noras ką nors nuveikti, realizuoti save. Bet platintojų motyvacija dažniausiai grįsta finansiniu aspektu, reikėtų daug ir kantriai dirbti bei nemažai investuoti, kad virtualiojoje erdvėje filmų būtų žiūrima pakankamai ir industrija iš to uždirbtų“, – kalba V.Levickaitė.

Tačiau tiek „Skalvijos“, tiek kitų kino teatrų, turinčių VOD, vadovai sutinka, kad jiems labiausiai trukdo piratavimas, pagal jį pirmaujame ES.

„Be abejo, namų kino platformos išgyvena pakilimo laikus, mūsų platformai taip pat sekasi neblogai, tačiau apie tai, kad ji galėtų padengti kino teatro netekimus, dar toli gražu negalime kalbėti, – dalijasi kino teatro „Pasaka“ ir namų kino platformos internete „Žmonės Cinema“ vadovė A.Balžekienė. – Mūsų platforma – santykinai nedidelė, jos finansiškai neremia didelės telekomunikacijos bendrovės ar televizijos, mums augti yra sunkiau. Ir nors turime partnerį – žurnalą „Žmonės“, kurio pavadinimas yra mūsų platformos pavadinime ir kuris prisideda prie platformos vystymo bei reklamos, tačiau spauda taip pat išgyvena ne lengviausius laikus ir pati ieško būdų išlikti.“

Jos nuomone, jaučiasi žiūrovų internetinis nuovargis (online fatigue): „Pavargome nuo dar vieno festivalio ar premjeros internete, nebenorime žiūrėti į ekraną laisvalaikiu, kai ir taip visą dieną į jį žiūrime. Mūsų platformoje labiausiai žiūrimi  kruopščiai atrinkti filmai. Ir dėl riboto turimo biudžeto, ir dėl mūsų pačių požiūrio kiekvienas serialas turi būti kažkuo ypatingas. „Normalūs žmonės“ pagal Sally Rooney bestselerį, „Oskarui“ nominuotos režisierės Nanette Burstein dokumentika apie Hillary Clinton, aukštos kinematografinės kokybės belgų serialas „Raudoni žibintai“ – visi jie pateko pas mus neatsitiktinai, ne norint užpilti turiniu žiūrovų akis, o pasveriant visus už ir prieš.“

A.Balžekienė pastebi, kad galbūt dabar su platintojais susitarti kiek lengviau nei pandemijos pradžioje, mat jie prikaupė filmų ir visi jie tikrai netilps į kino teatrus.

Panevėžio kino centras „Garsas“ taip pat visai neseniai, kovo mėnesį, atidarė savo virtualiąją kino salę. Jiems tai taip pat vienintelis būdas palaikyti ryšį su savo žiūrovais. „Kurdami virtualiąją kino salę pirmiausia galvojome apie savo žiūrovus, kurie buvo įpratę prie mūsų kino rubrikų, pagal kurias ir rinkdavosi filmus. Filmų okeane iš ties sunku pasirinkti geriausią filmą, norime rekomendacijų. Mūsų VOD „Kinas namuose“ – specialiai  atrinkti geriausi Europos ir visame pasaulyje pripažinti filmai, tai specialios programos, „Garso“ platinami, autoriniai ar kino klasikos filmai. Repertuaras atnaujinamas periodiškai. Pirmosiomis savaitėmis jau sulaukėme žiūrovų, todėl manome, kad šis projektas pasiteisins“, – pasakoja  Panevėžio kino centro direktorė G.Pučinskienė.

„Romuva“ ir „Forum Cinemas“ nusprendė neturėti VOD platformų. „Matydami savo kolegų patirtį, nusprendėme, kad VOD nepasiteisina ir neturi savo auditorijos. Žmonės mūsų kino centre lankosi dėl jame esančios dvasios. Internetinės filmų transliacijos nėra mūsų pagrindinės vizijos dalis. Kino salės magija kuria bendruomenės jausmą, o ėjimas į fizinį kino teatrą kuria ryšį su kultūra ir stipresnes emocijas nei filmo žiūrėjimas namie. Jau esančios platformos negali pasigirti dideliais lankytojų skaičiais, todėl dar viena papildoma platforma tik sudarys darbo imitavimo įspūdį“, – kitokios nuomonės laikosi Kauno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorė I.Mikelaitytė. „Forum Cinemas“ vadovas Lietuvoje G.Plytnikas teigia, kad su kolegomis iš kino teatro juokauja: „UžsiVODintume, bet kėdės ir ekranai į interneto laidą netelpa.“

Laukia lauko kino teatrų sezono

Kai kurie kino teatrai gyvena šia diena, o kai kurie  laukia, kada galės rodyti filmus lauke. „Romuvos“ kultūrinės veiklos organizatorė I.Mikelaitytė įsitikinusi, kad pirmiausia turėtų laisvėti lauko renginių ribojimai – kai tik bus galima, bus organizuojami seansai lauke.

„Situacija, susijusi su uždarų erdvių panaudojimu ir ten vykstančiais renginiais, manau, netgi vasarą dar bus įtempta. Aišku, kino seansai po atviru dangumi ar kitos alternatyvos yra realios. „Skalvija“ bendradarbiauja su „Meno avilio“ iniciatyva „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu. Programa pernai buvo labai sėkminga, didelis susidomėjimas. Bet kadangi seansai nemokami, negauname pajamų. Viena vertus, reikia galvoti, kaip neprarasti ryšio su žiūrovais ir užtikrinti pasiūlą, bet ir labai svarbu galvoti, kaip išgyventi. Tai šio aspekto taip lengvai išspręsti tikriausiai nepavyks“, – mano „Skalvijos“ direktorė V.Levickaitė.

Kino centro „Garsas“ komanda vasarą ketina pradėti kino programą „Keliaujantis kinas“ ir rodyti filmus miestiečių pamėgtose erdvėse. „Po ilgų karantino mėnesių, sušilus orams, dauguma plūstelės į gamtą, o ten būsime mes su „Keliaujančiu kinu“. Toks kino žiūrėjimas bus ir saugesnis, ir romantiškesnis“, – mano G.Pučinskienė.

O kas po pandemijos?

„COVID–19“ virusas keisis, mes prisitaikysime. Kino teatrai – ne virusas. Tai kokybiška, veikla ant tvirtų pamatų, kino srityje visame pasaulyje dirba šimtai tūkstančių režisierių, aktorių, platintojų ir rodytojų, – sako G.Plytnikas. – Niekas nesikeis filmų kūrimo ir rodymo grandinėje. Po žiemos ateina pavasaris. Kino teatras – sociali vieta. Namuose žmonės sėdi tik per pandemijas. Joms pasibaigus, jie nori išeiti, socializuotis.“

G.Plytnikui pritaria ir „Garso“ direktorė G.Pučinskienė: „Atėjimas į kino teatrą – tai ne tik filmo žiūrėjimas, tai socialinė bendrystė, kolektyvinis emocijų patyrimas.“

Kino teatrų „Pasaka“ ir „Skalvija“ vadovės tikisi, kad pandemija gali turėti ir pranašumų – gali keistis kino platinimo sistema ir taip filmai taptų dar prieinamesni žiūrovui.

A.Balžekienės nuomone, žmogui reikia duoti pasirinkti, kur jam žiūrėti norimą filmą – kino teatre, TV ar namų kino platformoje: „Manau, pandemija pagreitino procesus, kurių jau troško patys žiūrovai, – tai galimybė rinktis, kur žiūrėti filmą. Pandemija ir uždaryti kino teatrai paskubino šiuos pokyčius, dabar nemažai gero turinio, festivalių prieinama online, tačiau reikia dar daug  nuveikti, kad tai būtų tvaru ir tuomet, kai atsidarys kino teatrai. Taigi, visų pirma, turime kovoti su nelegalaus turinio žiūrėjimu ir piratavimu. Užtikrinę teisinius aspektus, saugodami filmus nuo piratavimo, sukursime didesnį pasirinkimą žiūrovams ir jie jau spręs – eiti į kino teatrą, o gal likti namie, o gal žiūrėti filmą telefonu važiuojant autobusu, nors tokio filmo žiūrėjimo Davidas Lynchas ir nepalaiko.  Bet gal ir jis jau persigalvojo?“

„Aš norėčiau, kad žiūrovų daugėtų ir kad filmus jie žiūrėtų tik legaliai. Norėčiau, kad po pandemijos sulauktume tiek pat žiūrovų kino teatre, kaip ir prieš pandemiją, bet kartu ir mūsų virtualioji salė augtų. Bet tai mano svajonė. Aišku, ji labai naivi, bet reikia pripažinti, kad iki pandemijos pati kino industrija labai vangiai kūrė legalias žiūrėjimo alternatyvas internete, jų pasiūla buvo maža“, – teigia „Skalvijos“ kino centro direktorė

V.Levickaitė. „Viena vertus, nebūtų sąžininga žmonėms sakyti, kad jie privalo eiti į kino teatrus. Žiūrovai lieka įspeisti į kampą ir, jei praleidžia filmą kino teatre, belieka žiūrėti jį nelegaliai. Industrija turi stengtis, turi sukurti alternatyvą. Aš galvoju, kad pandemija pačią industriją paskatins adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų, bet kol kas matome, kad tai nevyksta. Platintojai nenori investuoti į VOD plėtrą ar padėti VOD plėstis. Manau, visa tai įmanoma, tačiau žiūrovų sąmoningumo skatinimas truks ilgiau ir kainuos daugiau“, – mano pašnekovė.