Pereiti į pagrindinį turinį

Kaip reikėtų suprasti šiuolaikinį teatrą?

Neretai tenka nugirsti, kad šiuolaikinius dramos ar šokio spektaklius suprasti yra sunku. Šiuolaikinis teatras – platus ir įvairiakryptis, tačiau iš esmės visam šiuolaikiniam teatrui yra būdingi tie patys svarbiausi bruožai, kuriuos perpratus, spektakliai gali atrodyti visai lengvai suprantami ir gana patrauklūs.

Šiuolaikinis teatras dar vadinamas postdraminiu teatru, o tai reiškia, kad šių dienų teatro kūrėjams dramos tekstas nėra pats svarbiausias elementas, kaip būdavo anksčiau. Su šiuo pokyčiu yra susijęs dekonstrukcijos terminas, kurį apibrėžė prancūzų filosofas Jacquesas Derrida. Dekonstrukcijos teorija siekia sugriauti metafizinę pasaulio sampratą, pagrįstą logocentrizmu. Modernizme ir anksčiau meno kūriniuose ieškota metafizinės būties prielaidų, kurios remiasi opozicijomis (juoda ir balta, gera ir bloga bei t.t.), giliausiomis prasmėmis, formuojančiomis kūrinio vidinę ir išorinę struktūras. Opozicijos suvokiamos kaip stabilūs archetipiniai principai, tarytum sukurti dieviškų jėgų. XX a. antrojoje pusėje siekiama dekonstruoti šį požiūrį ir teigiama, kad vientisos struktūros su nekintančiomis priešingybėmis negali būti. Dekonstruojama centro sąvoka. Taip viena reikšmė nurodo į kitą reikšmę ir t.t., šis procesas yra begalinis ir niekas negali turėti galutinės reikšmės. Tekstui (kaip suvokimo centrui) prasmė taip pat nebūdinga, ji suteikiama tik interpretuojant jį, tad reikšmių gali būti daug ir jos priklauso nuo to, kiek yra jo interpretuotojų. Dekonstruojant galima pažinti kitas reikšmes, kitas suvokimo galimybes, atskleisti kūrinio intertekstualumą. J.Derrida siūlo ieškoti prieštaravimų teksto viduje. Tekstu gali būti suvokiama viskas, taip pat ir meno kūrinys.

Dekonstruoti teatrą

J.Derrida dekonstrukcijos idėjas siūlė pritaikyti ir teatrui. Tai teatras be reprezentacijos. Filosofas teatro sceną įsivaizduoja taip: „Tai vieta, kur žiūrovas, pats virsdamas reginiu, nebus nei matomas, nei matantis, jis nutrins savyje skirtį tarp aktoriaus ir žiūrovo, reprezentuojamojo ir reprezentanto, regimo objekto ir reginčio subjekto. Kartu su šia skirtimi suirs visa priešpriešų grandinė“ (J.Derrida, Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 393). J.Derrida siūlo atvirą teatro modelį, kur žiūrovas būtų nebe pasyviu stebėtoju, bet aktyviu reikšmių kūrėju. Atviram kūriniui, anot Umberto Eco, būdingas daugiareikšmiškumas, nenuspėjamumas, atviras kūrinys parodo reiškinių netolygumą, apie kurį ne pasakoja, o pats yra toks, jis padeda suprasti pasaulį, siūlo būdą pamatyti tai, kur gyvename, o pamačius – priimti, integruoti į savo supratimą (Umberto Eco, Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 174).

P. Peleckio / BNS nuotr.

Šiuolaikiniame teatre, neatsiejamame nuo dekonstrukcijos teorijos, atsisakoma iki tol vyravusio dramos teksto logocentrizmo. Anksčiau teatre vengta painiavos ir stengtasi kurti harmoniją, jungiant elementus (dramą, vaidybą, muziką, scenografiją, apšvietimą) hierarchiškai, kai svarbiausia buvo drama, o visi kiti elementai tiesiog iliustruodavo dramoje aprašytą veiksmą. Kaip teigia vokiečių teatrologas, postdraminio teatro teoretikas Hansas-Thiesas Lehmannas, „šių dienų teatrui būdinga sapno struktūra, viename spektaklyje gali būti jungiami skirtingi žanrai; visos priemonės yra vienodai svarbios. Vaidyba, daiktai, kalba lygiagrečiai siūlo savas supratimo kryptis“ (Hans-Thies Lehmann. Postdraminis teatras. Vilnius: Menų spaustuvė, 2010, p. 133).

Neretai spektakliuose sunku surasti logišką, lengvai suprantamą naratyvą, kuris būtų kuriamas viso spektaklio metu ir visų elementų bendra sąveika.

Draminiam teatrui būdingas išankstinis galutinis tikslas, kuriuo remiantis vystomas spektaklio siužetas. Šiuolaikiniame teatre visa tai ardoma ir tokį dramaturginį tikslą sunku atrasti arba jo visai nėra. Neretai spektakliuose sunku surasti logišką, lengvai suprantamą naratyvą, kuris būtų kuriamas viso spektaklio metu ir visų elementų bendra sąveika. Postdraminiame teatre atsisakoma aiškios fabulos, už ją svarbesnės tampa būsenos. Būsena – estetinis teatro pavidalas, labiau akcentuojantis paveikslą, o ne istoriją, nors jame vaidina gyvi aktoriai. Tai yra esminis skirtumas, lyginant su draminiu teatru, kuriam būdingas  veiksmas, įvykių išgryninimas. Kartais šių dienų teatre veiksmą keičia ištisas spektras, iš pirmo žvilgsnio, niekuo nesusijusių, bet aktorių tikslingai atliekamų veiksmų, kuriuos mes, žiūrovai, sujungdami tarpusavyje, kuriame savo tam tikro spektaklio reikšmes.

D. Matvejevo nuotr.

Tekstas nebedominuoja

Teatro scenoje svarbūs ir aktyvūs tampa daiktai, aktorių ir scenos objektų santykis, aktorių kūnas, kostiumai, vaizdo instaliacijos, muzika, apšvietimas, kuriantys papildomų reikšmių, o ne tik iliustruojantys veiksmą, paremtą dramos teksto dominavimu, kaip kad vadinamajame klasikiniame teatre. Postdraminiam teatrui būdinga sinestezija – skirtingų meno rūšių jungtis, skatinanti žiūrovą nusivilti, vėl ieškoti, jungti. Tokiame teatre keičiasi dialogo samprata – tai nebėra įtampą kuriantis, tarp personažų vykstantis verbalinis dialogas. Dialogu gali būti santykis tarp žodžio ir vaizdo ar kitų spektaklio elementų. Hierarchinę struktūrą paneigiančiame šiuolaikiniame teatre vaizdas ir tekstas gali būti jungiami lygiavertiškai arba supriešinami. Tačiau esminis dialogas vyksta tarp spektaklio ir žiūrovo. Žiūrovas, remdamasis tuo, ką mato scenoje, tarsi pats tampa režisieriumi, savaip režisuojančiu elementų ryšius, jų reikšmes. 

Šiuolaikiniame į vizualumą linkusiame teatre svarbus yra ir aktoriaus kūnas, ir balsas kaip savarankiškas prasmes kuriantys elementai. Tradiciniame teatre aktorius savo personažo tiesą išreikšdavo žodžiu. Dabartiniame teatre personažas kuriamas pasitelkiant visą aktoriaus kūną, kalba tampa kūniškumas. Tradiciniame teatre aktoriaus kūnas buvo slepiamas vaidmenyje; šiuolaikiniame, priešingai, jis pabrėžiamas, gretinamas su kuriama personažo charakteristika. Atsiranda netradicinių kūno judesių, pozicijų, gestų, kūnų kontaktų.

Garsas taip pat tampa labai svarbiu elementu, jis tarytum atrandamas iš naujo. Garsas padeda kurti naujas erdves, atverti vaizduojamų scenoje vaizdų prieštaringumą, o ne tik iliustruoti veiksmą kaip draminiame teatre. Svarbi tampa elektroninė muzika. Spektakliuose atskleidžiamas aktorių balso muzikalumas, jo etninės ypatybės. Tokiame teatre gimsta daugiakalbystė, elektroninė muzika, manipuliacija aktorių balsais kuria naujas erdves, dekonstruoja dramoje vaizduojamą erdvę, jos sampratą.

I. Gelūno / BNS nuotr.

Postdraminiame teatre atsisakoma aiškios fabulos, už ją svarbesnės tampa būsenos.

Arčiau žiūrovo

Šiuolaikiniame teatre vis labiau siekiama priartėti prie žiūrovų, atsisakoma didelių scenų, ieškoma netradicinių, neteatrinių erdvių, siekiant trinti ribą tarp realaus ir fiktyvaus pasaulių. Postdraminiame teatre erdvė yra tik tikrovę pratęsianti pasaulio dalis – nesvarbu, kad ribota laiko ir erdvės atžvilgiu, tačiau vis dėlto tęstinė dalis ir gyvenimo tikrovės fragmentas. Scena gali būti suskirstyta į kelias dalis, kuriose vykstantys veiksmai jungiami montažo principu it kino filmuose. Kitų režisierių spektakliuose sceninė erdvė yra įrėminama, tačiau netiesiogiai, o pasitelkiant apšvietimą. Dar kituose spektakliuose erdvės kuriamos pasitelkiant garsą, muziką. Netradicinės erdvės pasirinkimas leidžia spektaklį pamatyti kitu rakursu, tačiau ne iliustruojant sceninį veiksmą, o priešinant jį su erdve. Pačią erdvę galima skaityti kaip atskirą tekstą, siužetą. Kartais tas pats spektaklis yra vaidinamas skirtingose erdvėse, akcentuojant dekonstrukcijos teorijos šalininkų mintį, kad galutinės reikšmės nėra ir ji priklauso nuo konteksto.

Žiūrovas gali ne tik pats interpretuoti rodomus scenoje įvykius, tačiau ir susidaryti savąją įvykių struktūrą, atsirinkdamas jam labiausiai aktualius ir įsimintinus įvykius. Arba, kaip pažymi U.Eco, „kuo mažiau tikėtina, daugiareikšmė, nenuspėjama ar netvarkinga struktūra, tuo daugiau gauname informacijos, kuri suprantama kaip informacinė galimybė, galimų tvarkų pradžia“ (U.Eco, ten pat, p. 178).

Tad, jeigu stebint kurį spektaklį, ima pyktis ar nusivylimas, kad sunku suprasti tai, kas vaizduojama scenoje, nereikėtų pasiduoti negatyviems jausmams. Tokiu atveju patartina tiesiog stebėti tai, kas vyksta, nebandyti jėga visko susieti logiškai, o leisti padirbėti ir pasąmonei, viską palikti savieigai, pasinerti į siūlomas būsenas ir spektaklio pabaigoje viskas susilies į kažkurią reikšmę.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų