„Šis projektas paremtas mano asmenine istorija, kurią svarbu pasakoti ir dalytis. Viena yra parašyti ką nors feisbuke – tai pamatys kelios dešimtys žmonių, ir viskas. Visai kas kita – sukurti kažką daugiau, o tam formų yra daugybė, – sako Austėja. – Dirbti buvo sudėtinga, nes ir tema man artima, ir rezultatas turi būti paveikus, juk į jį žmonės turės reaguoti. Kalbėti apie organų donorystę norėjau nebanalia, neatstumiančia forma, kuri patrauktų akį – be jokių baltų chalatų, kraujo ir adatų.“

Vilniaus dailės akademijos Dizaino studijų magistrantės Austėjos baigiamasis darbas, pavadintas „Planas B“, kviečia kiekvieną mūsų pagalvoti apie savo pomirtinę valią, t.y. galimybę po mirties padovanoti savo organus / audinius tiems, kuriems jie pravers labiau nei jau iškeliavusiesiems anapilin. Žmogaus širdį, plaučius, inkstus estetiškai vaizduojantys dizaino objektai klausia: esame visad pasirengę gauti, tačiau ar esame pasirengę duoti?

„Vidutiniškai širdies donoro Lietuvoje laukiama dvejus metus. Tėtis pralaukė daugiau nei dvejus su puse, – pasakoja Austėja. – 2016-ųjų lapkritį atsigulė į ligoninę, jo būklė vis prastėjo. Gydytojai sakė, kad gruodį atsiranda daugiausia donorų. Laukėme gruodžio. Bet tėčio širdis buvo per silpna, nebepajėgė plakti. Jis mirė gruodžio pradžioje. Dar jam ištikram komos anyta pasakojo, kaip jos kolegė atsisveikino su savo vyru ir jai buvo galimybė paaukoti jo organus, bet ji nesutiko. Jos vyrui buvo tiek pat metų, kiek ir mano tėčiui. Koks sutapimas! O jeigu ji būtų žinojusi?.. Nieko nekaltinu, gal tai net nebūtų buvęs mano tėčiui mediciniškai tinkamas donoras, tačiau ši istorija man labai įstrigo. Galbūt turėjau ją išgirsti, kad suvokčiau, kaip viskas arti – visos galimybės ir negalimybės.“

10 procentų

Po bakalauro studijų dirbusi grafikos dizainere reklamos agentūroje, Austėja sako pavargusi nuo kompiuterio ir vektorinių failų: norėjosi materijos, kurti tai, ką galima pačiupinėti. Paveikė ir pavyzdžiai iš aplinkos: kurso draugė kūrė kompostuojamus dubenėlius iš perdirbtų medžiagų, gyveno pagal zero waste (gyvensenos be atliekų) principus. „Pamaniau: kaip faina! Aš irgi noriu! Norėjau atrasti tai, kas man įdomu, nes mačiau tokio dizaino vertę ir prasmę, – sako Austėja. – Įstojusi į magistrantūrą planavau kurti kažką susijusio su ekologija, iš serijos „Tausokime gamtą“. Tačiau praėjus mėnesiui nuo įstojimo įvyko ta nelaimė – tėtį paguldė į ligoninę ir gydytojai pasakė: „Nepaleisime, kol negaus širdies donoro.“ Tuo metu mūsų katedros vedėjas Juozas Brundza eksperimentinio dizaino laboratorijoje davė užduotį perskaityti bet kokią knygą ir ją materializuoti. Pasirinkau 1971 m. išleistą Victoro Papaneko „Design for the Real World“ – knygą apie tai, kaip kurti žmonėms. Joje teigiama, kad dizaineriai 10 proc. savo laiko turi skirti ne komerciniams užsakymams, o pasauliui. Pavyzdžiui, jei dirbi dešimt metų, tai iš jų vienus paskiri geriems darbams. Kaip tai padaryti – sprendi pats, priklausomai nuo to, kur randi prasmę ir gali į gera pakeisti žmonių gyvenimus.“

O už akademijos sienų tuo metu vyko laukimas, artėjo gruodis. Tačiau nei gyvenimo, nei mirties nepaspartinsi, tai nutinka tada, kai nutinka. Bet galbūt, jei visi žinos, gal atsitiktinai netoliese žmogus ims ir sutiks paaukoti savo širdį, gal taip sutaps?.. Čia pažįstamas medikas, būsimasis chirurgas atsargiai primena: „Austėja, bet juk tam, kad atsirastų širdies donoras tavo tėčiui, kažkas turi mirti.“ Taip, ji tai žino ir supranta, tačiau apėmęs bejėgiškumas, kai niekuo negali artimam žmogui padėti, ir kartu viltis, kad viskas galų gale bus gerai, stumia imtis kažkokių veiksmų. Austėja tarė dėstytojui: „Juozai, darysiu dizaino projektą šia tema.“ Taip gimė „Planas B“.

Vienas „Plano B“ objektų yra gipsinė dėžutė, į kurią išliejama konkretaus vidaus organo forma – neužpildyta erdvė, laukianti, kol bus pilna. „Dizaino koncepcijos atžvilgiu šis negatyvas intriguoja, nes išreiškia buvimą, pėdsaką, bet kartu ir trūkumą – regis, čia kažką reikia įdėti“, – sako Austėja. Šalia – tie patys organai, tik lieti iš metalo, reprezentuoja pozityvą, trūkumo priešingybę, t.y. buvimą, egzistavimą. Abu kartu jie sukuria naują darinį ir taip aktualizuoja, išryškina problemą. „Čia tie mano 10 proc., – sako Austėja. – Šiuo projektu galiu siekti pokyčių visuomenėje. Nors nežinau, ar ką pakeičiau, tačiau tas siekis užpildo tikslą, suteikia motyvacijos. Patirtis labai artima, o tema jautri. Ir dėstytojai klausė: „Viskas labai gražu, bet kas toliau su šiuo projektu?“ Tikiu, kad galima padaryti daug, nes judu pirmyn vedama gilesnio, prasmingesnio tikslo – kad visuomenė žinotų apie organų donorystę ir jai pritartų.“

Numanau, kad sutinki

Lietuvoje pagrindiniai transplantuojami organai yra kepenys, plaučiai, inkstai, akies ragena ir širdis. Per metus šalyje atliekama apie 200 organų transplantacijų. Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) duomenimis, šiuo metu organų transplantacijos šalyje laukia 167 žmonės, dalis jų – vaikai. Oficialiai savo sutikimą, kad po mirties jų organai būtų panaudoti transplantacijai, 2018 m. liepą yra išreiškę 27 260 Lietuvos piliečių, dauguma jų – 18–30 metų. Vyriausiam Donoro kortelės turėtojui yra 84-eri metai. Daugiausia potencialių donorų yra Vilniaus apskrityje. Kiek daugiau nei 100 asmenų yra oficialiai išreiškę savo valią, kad po mirties jų organai ar audiniai negali būti panaudoti transplantacijai. Nesulaukę organo kasmet miršta 15–20 žmonių.

Lietuvoje galioja vadinamasis išreikšto sutikimo modelis, kai asmuo turi pats imtis iniciatyvos ir nurodyti, kad pageidauja po mirties savo organus padovanoti kitiems. Jeigu žmogus neišreiškia savo valios būdamas gyvas, jam mirus sprendimą dėl donorystės priima šeimos nariai. Donoro kortelę galima užpildyti internetu arba raštu sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat – savoje aplinkoje, dalyvaujant medikui ar kitam įgaliotam asmeniui. Kitur galioja numanomo sutikimo sistema, t.y. organų donorais automatiškai laikomi visi piliečiai, nebent jie atskirai išreiškia savo nesutikimą. Tiesa, kai kur artimųjų nuomonė dėl donorystės laikoma svarbesne nei paties žmogaus valia. O, pavyzdžiui, Austrijoje ar Singapūre asmens valios dėl donorystės po jo mirties pakeisti negali net ir jo šeimos nariai. Esant tokiai sistemai, nebelieka didžiulės pilkos masės, niekaip neišreiškusios savo pozicijos šiuo klausimu.

Perėjimui prie naujo modelio būtinas visuomenės pritarimas. „Keliaujanti „Plano B“ paroda galėtų būti įrankis kelti diskusijoms apie organų donorystę, – sako Austėja. – Šioje srityje būtini teisiniai dalykai, valstybės finansavimas, geri medikai ir aparatūra bei visuomenės nuomonė, kurią savo projektu ir paliečiu. Dabar visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad didelė dalis gyventojų – apie 60 proc. – organų donorystei pritaria, tačiau donorų trūksta. Kraujo donorystė jau yra natūralu, kai kuriems tai kaip metinė duoklė. Su organų donoryste galėtų būti taip pat: kartą pasirašei ir užmiršai.“

Anot NTB, viena dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kodėl mirusio artimojo organus donorystei aukoti atsisakoma, yra ta, kad apie tai nebuvo kalbėta ir mirusiojo valia nežinoma. Taip pat gajos įvairios baimės: „jei pasirašysiu tapti donoru, mane pagrobs ir nudobs“ arba „jei susirgsiu, ligoninėje manęs negydys“ ir pan. Tačiau yra ir kiti, gilesni, filosofiniai lygiai, egzistuojantys arčiau pasąmonės, – žmogaus tapatinimas su jo kūnu net ir jam išėjus. Jie verčia kelti klausimą: kai smegenys (ir siela, jei ja tiki) nebe čia, ar nykstantis ir į dulkes virstantis kūnas vis dar esu aš? Ir kuo tas kūnas man dar gali padėti? Su tuo susijęs ir mirusiojo artimųjų išgyvenamas skausmas, tarsi padovanojus organus bus pažeistas kūno vientisumas. „Praradęs artimąjį žmogus ir taip jau kenčia, o čia iš jo dar kažko prašo, nori atimti. Daugeliui tai nepriimtina: kaip galima iš man brangaus žmogaus išimti jo kūno dalį? – svarsto Austėja. – Galbūt dėl to ir laidojant stengiamasi mirusįjį visaip pagražinti, o vėliau stebimasi, kodėl karste jis visai nepanašus į save. Bet juk tai natūralu, mirtis žmogų keičia. Jis nebegali būti toks pat, koks buvo gyvas, – jo čia nebėra. O mes per tėčio laidotuves šventėme jo gyvenimą. Džiaugiausi, kad jis buvo nuostabus žmogus.“

Su draugais sodyboje

Dailės akademijoje visuomenei pristatant „Planą B“, daugiausia reakcijų Austėja sulaukė per Kultūros naktį, kai Vilniaus gatvės patvino žmonėmis. Pokalbį jie dažnai pradėdavo klausimais apie naudotas medžiagas ir techniką, čiupinėjo kraujagyslių išvagotą širdies modelį, tik tada pereidavo prie pačios donorystės: kiek šalyje transplantuojama organų, kiek žmonių jų laukia, ar tikrai persodinami ir plaučiai? „Supratau, kad kartais ir savo organų gerai nepažįstame, – sako Austėja. – Štai žiūri žmogus į gipsinius plaučius ir klausia: „Kas čia? Kepenys?“ Žavu supažindinti, kaip jie iš tiesų atrodo. Matyt, esame išsiugdę atmestinę reakciją į atskiromis dalimis sudarkytą kūną. Dizaino priemonės yra tinkama forma tai pateikti estetiškai, intriguojančiai.“ Paveiki buvo ir parodos pozityvo-negatyvo idėja. Austėja paaiškina: „Ši koncepcija perteikia patiriamus donorystės ir transplantacijos etapus. Pirmiausia svarbu suprasti laukimą: yra žmonių, kurie laukia. Tada yra mirtis žmogaus, kuris taps donoru, – tai neatsiejama. Ir paskiausiai yra sutikimas, organo dovanojimas. Tad yra tie, kurie laukia, ir tie, kurie duoda. Pozityvas / negatyvas atskleidžia temos kontroversiškumą: vienu metu tai yra ir didelis džiaugsmas, ir daug liūdesio, kančios, netekties.“

Šiandien Austėjai mirties ir organų transplantacijos procesai atrodo visiškai natūralūs. „Nors visi žinome, kad vieną dieną mirsime, kai kurie šio fakto nenori priimti. Manau, dažnai jie bijo ne savo mirties, o kaip tai paveiks jų artimuosius. Knygoje „Vakarų požiūris į mirtį nuo viduramžių iki šių dienų“ prancūzų istorikas Philippe’as Ariès rašo, kad gyvename „uždraustos mirties“ laikotarpiu: apie ją vengiama kalbėti, vaikai į laidotuves nevedami, žmogui mirus, apie tai pranešama pašnibždomis, verkti privalai tik vienumoje. Galbūt mirtis dabar suvokiama ne taip natūraliai, kaip anksčiau. Turbūt tai vienas etapų, kuriuos reikia praeiti.“

Per pristatymą Dailės akademijoje buvo galima užpildyti Donoro kortelę, taip tarsi dalyvaujant kūrybinio proceso tąsoje. Taip dizaino objektai įgavo naują vertę, nes privertė permąstyti savo vertybes ir priimti konkretų sprendimą, vienokį ar kitokį. Vieni pasirašė, kiti ne, treti kortelę pasiėmė su savimi. O praėjusią vasarą su draugais susirinkus sodyboje atvažiavo tas pats būsimasis chirurgas Vytautas. Sako man: „Visur su savimi vežiojuosi donorystės lapelius, ir dabar turiu. Pasakyk visiems.“ Ištaikiau progą vakare prie laužo: „Visi turbūt jau žinote mano istoriją. Jeigu tarp jūsų yra norinčių pasirašyti sutikimą dėl organų donorystės, galime tai įgyvendinti čia ir dabar.“ Kai kurie seniai norėjo tai padaryti, jiems tik reikėjo sukurti progą. Tarp savų žymiai jaukiau nei vienam vakare prie kompiuterio, prisigalvojant nebūtų dalykų.“

„Planas B“ Austėjai padėjo susitaikyti su tėčio mirtimi, įprasminti save netekties akivaizdoje. „Jei nieko nedarytum, viduje kamuotų gumulas. O taip viską paleidžiu plačiai ir atvirai, – sako ji. – Šie studijų metai man buvo labai sunkūs, nes kovoti reikėjo ne tik su kūrybinėmis kliūtimis, bet ir su vidiniais išgyvenimais. Tačiau tai man padėjo užaugti, davė brandos. Tokiuose darbuose matau daugiau prasmės, nei sukurti dar vieną kėdę ar kokį gražų komercinį objektą. Kiekvienas naujas kūrinys turi ką nors pranešti, skleisti. Jau seniai nebereikia dar vieno naujesnio dizaino objekto vien tam, kad jis būtų. Dizainas juk yra viena priemonių problemoms spręsti. Noriu, kad ši paroda keliautų po Lietuvą, ypač po mažesnius miestelius. Manau, ji ypač tiktų bibliotekos aplinkoje, juk ja siekiu skleisti žinią, informuoti, komunikuoti tam tikrą žinutę.“

„Planas B“ siekia padėti kalbėtis: „Jei artimieji žinos apie tavo sprendimą, gal ir patys kitaip pasielgs tam tikru momentu. Pranešus apie nelaimę, patiriant šoką, svarbus tas sąmonės pokytis, kai žmogus donorystę ima suvokti ne „iš manęs nori atimti dar daugiau, nei jau netekau“, o kaip galimybę savo nelaime padėti kitiems. Tai ir yra didžiausias siekis: kad organo dovanojimą žmonės laikytų privilegija, labai reta galimybe, kuria gali pasinaudoti. Tai tampa didinga, nes dalijiesi su kitais. Kai suvoki, kad ne tik mano netektis yra svarbi: man priėmus tam tikrą sprendimą kiti gali taip pat netekti. O juk kažką gali išgelbėti.“