Kaip teigia R. Kvietkauskas, šiuo metu LKC įpareigotas ir įgaliotas atlikti du veiksmus. Pirmasis – įvertinti, ar platintojai, kurie pateikia audiovizualinį produktą Lietuvos rinkai, turi tam teisę, t. y. ar ginamos autorių ir gretutinės teisės. Antrasis – LKC vertina ir kontroliuoja, kokiai amžiaus grupei informacija kino filme gali būti prieinama.

„Tai vadinamasis amžiaus indeksas. Jį suteikia LKC. Tai yra viskas, ką LKC suteikė įstatymų leidėjas. Tai mes atliekame. Jokio kito turinio vertinimo, pagal jokius kitus parametrus (o jie turėtų būti nustatomi tik įstatymu pagal mūsų Konstituciją) LKC neturi“, – akcentuoja R. Kvietkauskas.

Jis priduria – teoriškai įmanoma uždrausti rodyti filmą, jeigu toks audiovizualinis produktas pažeidžia kitus teisės aktus. Kitaip tariant, uždrausti rodyti filmą galima, jei jis pripažįstamas smurtiniu ar pornografiniu: „Tai vienintelis aspektas, kuriuo remdamasi LKC sudaryta indeksavimo komisija gali atsisakyti filmą indeksuoti. Toliau šis filmas nebegali būti platinamas. Tai aspektai, draudžiami mūsų baudžiamaisiais įstatymais. Ne Kino įstatymu, ne Visuomenės informavimo įstatymu.“

R. Kvietkausko aiškinimu, LKC atliktų platesnį vertinimą tik tuo atveju, jei būtų plečiamas aspektų, pagal kuriuos vertinamas filmas, ratas. „Tik noriu atkreipti dėmesį, kad man nėra žinoma Europoje nė vieno kino instituto, kaip valstybinės agentūros, kuri vertina ir sprendžia dėl filmų turinio – ar leisti, ar neleisti rodyti. Iš tikrųjų apsiribojama (ir tai ne visais atvejais daro kino institucijos) būtent amžiaus cenzo ir autorių teisių užtikrinimu“, – akcentuoja R. Kvietkauskas.

Diskusijas sukėlusius filmus „Vikingas“ ir „Šaltasis tango“ jau matęs kino apžvalgininkas Darius Voitukevičius įsitikinęs – filmas „Vikingas“ neturėtų pasirodyti Lietuvos kino teatruose, nes nuo pat pradžių kūrėjai tikino, kad filmas pastatytas pagal tikrus faktus.

„Buvo iškreipti istoriniai faktai, nors filmo kūrėjai nuo pat pradžių sakė, kad tai filmas, paremtas tikrais faktais, kad tai tikra istorija. Manau, kad už melagystę reikia tiesiog atsisakyti tokio filmo rodymo“, – siūlo kino apžvalgininkas.

Tačiau filmą „Šaltasis tango“ jis vertina kitaip. Kaip teigia D. Voitukevičius, tai meninis filmas apie meilę. Anot pašnekovo, nebuvo skelbiama, kad filmas paremtas tikrais faktais, o propagandos dažnas žiūrovas net nepastebėtų, nors jos elementų ir yra.

„Šaltasis tango“ pateiktas kaip meninis filmas apie meilę, kur fone vyksta tie tikri įvykiai, ta propaganda, kaip čia gerbiami Seimo nariai pasakė. Ką galiu pasakyti? „Šaltasis tango“, bent jau iš mano pozicijos, turi tam tikrų propagandinių elementų, tačiau žiūrovai, einantys žiūrėti šio filmo, to netgi nesupras, nes tai nėra toks labai akivaizdžiai matomas dalykas šiame filme“, – mano D. Voitukevičius.

Paklaustas, ar siūlymas griežčiau vertinti filmų turinį netaps dar vienu bandymu riboti žodžio laisve, vienas iš pasiūlymo autorių Seimo narys Laurynas Kasčiūnas tvirtina – propaganda nėra žodžio laisvė ir kyla didelis klausimas, ar Lietuvos žmonės tikrai taip gerai geba ją atskirti.

„Propaganda nėra žodžio laisvė. Propagandos ribojimas ir draudimas nėra žodžio laisvės ribojimas. Tai reikia labai aiškiai suvokti. Ar žmonės sugeba atskirti propagandą – rimtas informacinio raštingumo klausimas. Užslėptų istorinių interpretacijų pateikimas, kad ir meninio pobūdžio filmuose, gali daryti įtaką ir visuomenės tapatybei“, – atkreipia dėmesį L. Kasčiūnas.

Jo teigimu, būtina įtvirtinti saugiklius, kurie ne tik ribotų propagandą, bet ir didintų visuomenės informacinį raštingumą.

Vis dėlto R. Kvietkausko nuomone, riba tarp propagandos ribojimo ir cenzūros gana siaura. „Matyčiau daug aiškesnį sprendimą, pritaikomą ne tik kino srityje, bet apskritai kultūroje – jeigu Lietuvoje mes nepasirūpinsime, kad Lietuvos kultūra ir menas galėtų tinkamai plėtotis, įskaitant ir tai, kad mene būtų atspindimas mūsų istorinis naratyvas, visuomenės vertybės, mums „draugiškos“ šalys labai greitai pasiūlys savo versiją“, – tvirtina R. Kvietkauskas.

Pasak jo, būtina sudaryti galimybes, kad Lietuvos kūrėjai visose kultūros srityse galėtų pasiūlyti interpretaciją, kuri dėstytų ne iškraipydama istorinius faktus, o juos interpretuodama aukštos meninės vertės kūriniuose.

„Jeigu neturėsime savo kultūrinių produktų pasiūlos, tikrai jokie saugikliai neapsaugos nuo to, kad bus kuriama propaganda specialiai mums“, – įsitikinęs R. Kvietkauskas.

D. Voitukevičiaus teigimu, rasti balansą tarp draudimų ir laisvės įmanoma, todėl valstybė turėtų tartis su kino kūrėjais. Kino apžvalgininko aiškinimu, kino platintojai dažnai į filmus žiūri kaip į verslą, todėl didelis dėmesys turiniui nėra skiriamas.

„Jie nori į rinką atnešti kažkokį filmą ir iš to pasipelnyti. Jie tikrai nežiūri, ar tas filmas turi propagandinių elementų, ar yra tiesiog kažkoks pramoginis projektas, kuris pasimirš išėjus iš kino salės. Jeigu būtų susitarta ir platintojamas nurodyta, kokius filmus galima atvežti į Lietuvą, o kokių – ne, manau, tikrai galima prieiti prie bendro susitarimo. [...] Jeigu į Lietuvą ateina kažkoks projektas, kuris tiesiog negerbia mūsų istorijos, mūsų žmonių, tai puikiai suprantama, kad tokio filmo mums nereikia. Nereikia jo rodyti nei per televiziją, nei kino teatruose“, – sako D. Voitukevičius.

Filmus „Vikinas“ ir „Šaltasis tango“ platinanti kompanija „Garsų pasaulio įrašau“ laidoje dalyvauti atsisakė, paaiškindama, kad įmonės vadovai atostogauja, todėl neturi galimybių pakomentuoti padėties.