Taip LRT klasikai sako Izraelio kino fondo direktorius, ilgametės darbo patirties kino industrijoje turintis Katrielis Schory. Kaip patį baisiausią iš jų jis išskiria būtent laukimą, nes tai, teigia pašnekovas, stabdo net pačių produktyviausių prodiuserių darbą.

– Kaip sėkmingai kurti mažo biudžeto filmus? Kokia paslaptis?

– Pirmas ir svarbiausias dalykas yra turėti labai gerą idėją, gerą istoriją,  itin įdomią ir originalią, bet tokią, kuri galėtų būti atskleista ar pagaminta labai mažu biudžetu. Įprastai scenaristus, režisierius ar kitus filmo kūrėjus skatiname kurti, rašyti, nekreipti dėmesio į jokias kitas aplinkybes, daryti, kas tik šaus į galvą, o, kuriant mažo biudžeto filmus, juos turime nukreipti – kurk, rašyk, įgyvendink, tačiau visuomet prisimink, kad tavo finansiniai resursai riboti, visuomet mąstyk, kaip sutaupyti.

– Taigi nuo pat pradžių turi tam nusiteikti?

– Nuo pačios pradžios reikia prisitaikyti – jei scenarijuje yra dešimt veikėjų, bandysiu visą istoriją atskleisti jų skaičių sumažinęs iki trijų. Čia negalima mąstyti horizontaliai, čia privalus vertikalusis mąstymas – rašai istoriją, plėtoji filmą, visuomet sau primindamas, koks mažas filmo biudžetas. Tai – pirmas žingsnis.

– Koks tada antras žingsnis?

– Antras žingsnis – kai gauni pinigų filmui, turi labai gerai apmąstyti ir pasiruošti  parengiamiesiems darbams. Suplanuok, sustyguok viską kaip galima kruopščiau ir tiksliau, nes tokio pobūdžio filmuose nėra laiko ar prabangos improvizacijai, nėra galimybės švaistyti laiką filmavimo aikštelėje. Turi pradėti filmuoti, viską pasiruošęs iki menkiausių detalių. Tam juk gali skirti visą įmanomą laiką. Taip daryti pigiau, negu viską kurti per filmavimą. Filmuoti pradėk tik tuomet, kai būsi pasirengęs labiau negu įmanoma.

– Ar šios mažo biudžeto filmų gamybos paslaptys aktualios ir ten?

– Žinoma. Pažvelkite, mes, Izraelio kino fondas, investuojame daugiausia 0,5 mln. eurų, mažiausiai – 50 tūkst. eurų. Pas mus mažo biudžeto filmas sukuriamas su daugmaž 200 tūkst. eurų, o fondas duoda apie 100–120 tūkst. eurų.

Taigi mažo biudžeto filmas negali viršyti 200 tūkst. eurų, mūsų šalyje – tai nesuvokiamai mažas biudžetas filmui bet mes vis tiek skatiname tokio kino kūrimą ir kasmet skiriame finansavimą 4–5 tokio pobūdžio filmams. [...] Iš patirties galiu pasakyti, kad tikrai dažnai lieki nustebintas sukurtais produktais. Juk, kai turi tokį suspaustą biudžetą, privalai pranokti savo galimybes, turi daug mąstyti, atrasi nuostabių idėjų ir išeičių, kaip sukurti tokį filmą. Kartais tikrai pavyksta.

– Taigi galima sakyti, kad ši situacija ar problema yra ne vietinė, ji egzistuoja visur?

– Žinoma, ypač mažesnėse šalyse, kur viešasis finansavimas yra labai ribotas, kur televizijos kino gamyboje ne visuomet dalyvauja. Tai padeda neleisti laiko veltui. Vietoje to laukimo ir planavimo kada nors sukurti didelio masto filmą, parašyk trumputį, glaustą scenarijų, kurį būtų galima nufilmuoti greitai ir neskausmingai, ir daryk. Juk svarbiausia daryti.

Ir dar – mažo biudžeto filmų gamyba aktuali ir kino specialybių studentams, juk jie kuria diplominius filmus. Jiems svarbu, kaip nuo vadinamojo diplominio nukeliauti iki pirmojo pilnametražio filmo. Visa tai sukasi apie viltį ir jos suteikimą kitiems.

– Ko reikia sėkmingam prodiuserio ir režisieriaus bendradarbiavimui?

– Manau, kad viskas grįsta dialogu ir nuoširdžiu pasitikėjimu. Taip, manau, pagrindinis raktas – pasitikėjimas. Tikiu, kad žmonės turi pajusti, atrasti tą žmogų, su kuriuo gali bendradarbiauti, sutarti ir sugebėti dirbti visuose filmo gamybos etapuose. Tai nėra tik bendradarbiavimas dėl vienos dalies – jie per visą gamybą kartu. Visas bendradarbiavimas juk yra tikra partnerystė. Partnerystė nėra „aš prodiusuoju tau, o tu režisuoji man“. Turi būti tikra vienybė, bendrystė. Jei abu supranta, kad yra partneriai, tada rezultatas bus geras.

– Bet negi galima sakyti, kad prodiuseriai ir režisieriai yra lygūs? Vis vien kuris nors yra viršesnis ir kurio nors žodis visad būna paskutinis. Negi nėra jokios hierarchijos?

– Hierarchija priklauso tik nuo susitarimo ir santykio nustatymo. Juk galime nustatyti santykius, kurie pagrįsti tik kokia nors hierarchija, bet galime nuspręsti, kad visus sprendimus priimsime kartu, o jei dėl ko nors niekaip nepavyks sutarti, galima susitarti daryti tai skirtingai.

– Pasidalykite savo, kaip prodiuserio, patirtimi – ar sunku būti prodiuseriu? Ir su kokiais iššūkiais susiduriama dirbant tokį darbą?

– Tai labai sunkus darbas. Sunku ne vien dėl pinigų ieškojimo ar finansavimo nebuvimo, sunku, nes tu susisaistai su nežinomybe – leidiesi į ilgą kelionę su filmo kūrėjais, net nežinodamas, kuo viskas baigsis. Sudėtinga ir suvaldyti kūrybininkus. Tai tikras iššūkis, nes tai ne tas pats, kas vadovauti bankui ir prižiūrėti, kad bankininkai gerai atliktų savo darbą, tai – kūrėjai ir su jais dirbti, juos prižiūrėti norisi pačiomis geriausiomis priemonėmis.

Tu turi suvaldyti laiką, sužiūrėti pinigus, sugaudyti talentus, matyti būsimą rezultatą, turi būti lyderiu. Privalai vesti visą milžinišką komandą į ilgą kelionę, o jie turi tikėti ir pasitikėti tavimi, jie turi justi ir žinoti, kur juos vedi, suprasti filmą, kurį nori sukurti. Jie turi jausti, kad yra tavo rankose, gerose rankose. Faktas, kad tai nėra lengva. Tai – didelis iššūkis.

Kitas iššūkis ar kita iššūkio pusė – šiais laikais labai populiarus bendradarbiavimas, vadinamoji koprodukcija. Tuomet visi susieina, visi turi savas vizijas, savaip mato filmą, turi savo nuomonę. Kartais tenka bendradarbiauti su keturiais ar penkiais skirtingais partneriais ir visi turi savo nuomonę. Eiti keliu, kurį buvai numatęs, laikytis filmo vizijos, su kuria pradėjai, – tam reikia nemažai pastangų. Tai dar viena iššūkis.

– Per paskaitą paminėjote tris sunkiausius dalykus, su kuriais susiduria prodiuseriai: amžinas laukimas, neigiami atsakymai ir...

– ...Mokėjimas padėti filmą į šalį, atsitraukti nuo projekto.

– Papasakokite apie tai daugiau.

– Tokia yra realybė – kai gyveni pasirinkimų pasaulyje,  privalai suvokti, kad ne kiekvienas tavo plėtojamas projektas gaus teigiamus atsakymus. Susitaikyk, kad dauguma atsakymų bus neigiami. Bus atmetimų. Mokėk priimti juos, kad ateityje tavęs nepalaužtų ir sugebėtum, kad ir gavęs „ne“, dirbti toliau.

Kitas svarbus dalykas – kai turi projektą, dirbi su juo, bandai visiems jį parodyti, ieškai finansavimo, bet kažkodėl vis niekaip nepavyksta, niekas juo nesusidomi, turi mokėti priimti sprendimą padėti projektą į šalį. Žinau, kad tai skausminga – juk tiek daug jėgų, laiko, pastangų sudėta.

Trečias dalykas – ypač sunkiausias režisieriams– jie visuomet laukia atsakymų. Galbūt vieni turi kitų darbų, kitų veiklų, bet tikrai ne visi. Filmui sukurti reikia laiko: rašai scenarijų, jį siuntinėji, lauki atsakymų, o jei tai koprodukcija, atsakymų lauki iš vieno kino centro, iš antro, trečio. Gali praeiti mėnuo, dar vienas, dar vieni metai, antri, treti... Tai gali palaužti žmones, gali privesti netgi prie depresijos. Tai labai didelė problema. Pasidairykite internete – netgi užimčiausias režisierius filmą sukuria kas ketverius metus, o ne kasmet. O kas tarp tų filmų? Laukimas. O juk kalbama apie praktiką – kuo daugiau kursi, tuo geriau kursi.

– Kuris iš šių dalykų jums atrodo baisiausias?

– Manau, kad visgi laukimas yra žudikas. Štai, pavyzdžiui, susitinku su draugu, jis sako: „Ką tik paminėjau 60-metį. Pažvelgiu atgal – ir ką padariau per šiuos metus? Penkis, šešis, septynis filmus?“ Ką gi, man jau 60, ir liūdna tai suvokti.

– Papasakokite mums daugiau apie save – kaip prasidėjo jūsų karjera kine?

– Viskas prasidėjo, kai įstojau į Niujorko universiteto kino fakultetą. Baigęs grįžau į Izraelį ir iškart pradėjau dirbti kaip gamybos vadovas . Labai daug dirbau kaip gamybos vadovas, einamųjų reikalų prodiuseris, filmavimo aikštelėje dirbau įvairiausius darbus penkerius metus. Apie 280 dienų per metus praleisdavau filmavimuose nuo vieno filmo prie kito. Po truputį mokiausi, tobulėjau.

Tada įkūriau savo kino gamybos įmonę, prodiuserinę kompaniją. Čia turėjome daug darbo, patyrėme visko – ir šilto, ir šalto, buvo gerų filmų, blogų filmų. Galiausiai gavau pasiūlymą dirbti filmų finansavimo srityje, tačiau buvau be galo užsiėmęs prodiuseris. Dirbdamas važinėjau po visą pasaulį, dirbau ir kaip prodiuseris, ir kaip kompanijos atstovas, nes mažoje šalyje esi priverstas daryti viską: kūrėme ir dokumentikas, vaidybinius filmus, pilnametražius filmus, teikėme vadybos ir gamybos paslaugas. Kita vertus, tai visai įdomi patirtis, nes nesusitelki vien į, pavyzdžiui, dokumentikos kūrimą. Tu išbandai viską.

– Esate vadinamas „vienu pagrindiniu Izraelio kino renesanso architektų“. Kokia buvo kino situacija iki to vadinamojo renesanso?

– Didžioji Izraelio kino problema prieš tai, kas vadinama renesansu, buvo ta, kad mes, kino kūrėjai, visiškai netekome savo auditorijos, žiūrovų. Dešimto dešimtmečio viduryje Izraelyje buvo kuriama daugybė filmų, kurie visai nedomino žiūrovų.

– Net kitose šalyse?

– Ir Izraelyje, ir kitur. 1997 m., 1998 m., 1999 m. pasaulio festivaliuose Izraelio filmų beveik nerodė. Buvome tikrai gilioje duobėje, šalies gyventojai visiškai neidavo žiūrėti vietinio kino, praradome savo žiūrovus. Tai buvo tas lūžio taškas, mat politikai nenorėjo remti kino – juk žmonės neina žiūrėti filmų, kodėl turėtume juos finansuoti?

Tada įsikišau aš, sugalvojęs galingą strategiją. Pakeitėme visą planavimo, atrankos, finansavimo ir projektų gamybos mechanizmą. Nusprendėme kur kas daugiau pinigų skirti Izraelio kino vadybai ir plėtrai. Ėmiausi įvairiausių veiklų tam, kad viską užkurtume, ir svarbiausia – kad vėl atrastume ryšį su žiūrovais. Siekiau atkurti pasitikėjimą Izraelio kinu.

– Kokia kino situacija šiomis dienomis? Kaip izraelitai priima vietinį kiną?

– Situacija visiškai pasikeitusi. Dabar Izraelio kinas yra dalis mūsų visų gyvenimo – dalis kultūros, dalis meno: žmonės eina, žiūri, jiems patinka, jie nori daugiau.

– Ką patartumėte Lietuvos kino kūrėjams ir prodiuseriams? Kas svarbiausia, norint sukurti aukštą kino kultūrą?

– Pirmiausia, būkite drąsūs, nebijokite pasirinkti projekto, kuriuo tikrai tikite, kuriuo gyvenate, kuriuo kvėpuojate,  nemeluokite sau, darykite viską nuoširdžiai. Tikiu, kad aistringas atsidavimas savo veiklai, projektui,  atsidavimas ir visa ko paaukojimas tam darbui suveiks.

Kitas svarbus dalykas – atrasti gerą istoriją. Tikiu, kad ir jūsų šalyje, ir visame pasaulyje tikrai yra gerų istorijų, siužetų. Esmė yra kaip nors jas atrasti, atpažinti talentą.

– Bet juk tai labai sudėtinga.

– Tikrai sudėtinga. Esu įsitikinęs, visi klystame, pražiūrime tas istorijas, bet nuolat turime tikrinti save. Turi sekti aktualijas, kas vyksta aplink, kas domina žmones, ir atrasti ar sugalvoti istoriją, kuri atlieptų, kuri būti įdomi, išskirtinė. Tikiu, kad tai įmanoma. Tai tikrai nėra neįmanoma.