Klaipėdos lėlių teatras gyvena viltimi

Klaipėdos lėlių teatro aktoriai, vis pradžiuginantys vaikus naujais vaidinimais, svajoja apie savus namus. Tokius namus, kuriuose gimtų nauji spektakliai, kur visada klegėtų vaikų balsai. Deja, šiai svajonei jau metų metus nelemta išsipildyti. Teatro direktorė Aušra Daukantaitė tvirtina, kad viltis dar nemirė, o tokiomis svajonėmis pasibaigia kiekviena repeticija.

- Koks dabar yra Klaipėdos lėlių teatro statusas?

- Viešoji įstaiga Klaipėdos lėlių teatras. Mūsų veikla – gana komplikuota, nes neturime normalių patalpų.

- Savų namų jau seniai neturite. Ar matote šviesą tunelio gale?

- Net nežinau. Yra kažkokių kalbų, bet konkrečiai nieko nėra nuspręsta. Mūsų pagrindinis tikslas – turėti savo patalpas ir normaliai dirbti. Čia, Žvejų rūmų Teatro salėje, glaudžiasi per daug ansamblių. Esame profesionalų teatras ir norime kiekvieną dieną dirbti.

- Koks ryšys tarp Klaipėdos lėlių teatro ir teatro „Ku-kū“?

- Teatras „Ku-kū“ yra Klaipėdos lėlių teatro pradininkas. Pavadinimo neliko, nes negalėjome įregistruoti šio vardo – paaiškėjo, kad yra tokie saldainiai „Ku-kū“.

Mes buvome surinkti pirmieji profesionalūs lėlininkai Lietuvoje. Kursas buvo rinktas su intencija, kad Klaipėdoje atsiras Lėlių teatras, bet, kaip matote, tas kūrimasis užsitęsė. Manau, kad teatras bus tik tada, kai bus patalpos, o dabar esame tik juridinis asmuo. Taip, mes esame, rodome savo veiklą, bet neturime sąlygų dirbti.

- Kiek laiko Jūs taip blaškotės tarp žemės ir dangaus?

- Iš tiesų tas blaškymasis užsitęsė penkiolika metų. Senasis kolektyvas irgi ieškojo patalpų. Aišku, galėtume nuomotis, bet nesame užtikrinti, ar išgalėtume mokėti už nuomą. Kitas dalykas – nėra Klaipėdoje tokių patalpų.

- Ar Jums tai pagrindinė darbovietė?

- Ne, daugumai tai antras darbas. Bet viskas susiję – Linas Zubė yra Klaipėdos universiteto dėstytojas, Vida Narveišytė dirba Vydūno mokykloje teatro mokytoja. Gintarė Radvilavičiūtė ir aš dar tebesimokome.

- Ką dabar studijuojate?

- Gintarė tęsia studijas Klaipėdos universitete, o aš mokausi kultūros vadybos Vytauto Didžiojo universitete. Stojau ten, nes trūko vadybinių žinių, o jų teatre labai reikia.

- Kokios dar problemos kamuoja Jūsų teatrą?

- Daug tų problemų. Ir atlyginimų neturime, nes nėra etatų, ir žmonių trūksta. Visi užimti, todėl labai sudėtinga derinti grafikus. Na, ir pinigai. Aišku, gauname iš projektų, bet mes juos vėl sudedame į tą patį projektą. Taip išeina, kad išlaidos lygios pajamoms. Taigi – nulis pelno. Aišku, visi besikuriantys teatrai susiduria su tomis pačiomis problemomis. Vyresnieji kolegos mus perspėjo, kad bus labai sunku, kad imamės šiais laikais praktiškai neįgyvendinamo projekto.

- Dar tikite, kad pavyks?

- Iš tiesų prieš metus buvo daugiau entuziazmo, dabar jis po truputį blėsta, bet vilties dar yra. Kadangi esu žemaitė, tai tikiuosi užbaigti, ką pradėjau. Žinau, kad jei ieškočiau kitokio darbo, jį rasčiau. Galėčiau dirbti kitose kultūros įstaigose. Bet tie principai, užsispyrimas, svajonės... Klaipėdai reikia lėlių teatro! Gal ir juokingai skamba, bet tikrai reikia. Va – ateina vaikai, nemokantys žiūrėti spektaklių, nes niekada juose nesilanko. Jokios etikos teatre – jiems neegzistuoja tokie dalykai.

- Ar tai Jus skaudina?

- Ne, paprasčiausiai juos reikia auklėti. Vaikams nėra kur nueiti. Kiek kalbėjau su klubų, kavinių savininkais, jie sakė, kad savaitgaliais kavinės yra perpildytos šeimų, nes nėra kur nuvesti vaikų. Mano svajonė turėti kokius du milijonus litų ir įkurti Klaipėdos vaikams lėlių teatrą. Mes kiekvieną dieną tuo gyvename, kad turėsime savo patalpas, savo salę, galėsim kada panorėję repetuoti, rodyti spektaklius. Rodyti ir rodyti, kurti ir kurti. Iš tiesų kolektyvas yra labai stiprus ir Lietuvos, ir užsienio mastu. Kur tik nuvažiuojame, mus pasitinka išskėstomis rankomis. Stebisi, kaip mes galime tokius spektaklius sukurti neturėdami sąlygų dirbti.

- Ar galvojote apie kokį kitokį teatrą, ne lėlių?

-Iš tiesų mūsų perspektyva yra ne vien lėlių spektakliai, o jaunimui skirti dramos spektakliukai su lėlių elementais. Galvojame apie instaliacijas. Lėlininko labai sudėtinga profesija, nes reikia mokėti ir lėles valdyti, ir gerai vaidinti.

- Kokie Jūsų teatro planai?

- Gavome Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondo paramos ir imsimės statyti spektaklį kurtiesiems, kuris vadinsis „Tylos teatras“. Spalio pabaigoje išeis Gintarės Radvilavičiūtės spektaklis pagal Vytauto V. Landsbergio „Angelų pasakas“. Mes galėtume vaidinti kiekvieną savaitę, bet tai ne nuo mūsų priklauso – ar duos salę.

- O kaip festivalis „Karakumo asilėlis“?

- Manau, kad jis taps rimtu tradiciniu festivaliu. Norisi vaikams atvežti kuo geresnių spektaklių. Jau esame susiplanavę ir ką veiksime kitais metais. Jūratė Januškevičiūtė planuoja statyti „Kiškio pasakas“. Kovo vienuoliktąją organizuosime didelių lėlių paradą. Norėtume atgaivinti dar studijų metais pastatytą spektaklį „Apie Panšą ir Džudi“. Jei viskas bus gerai, tų projektų atsiras daugiau.